Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Padėti man? Tai tau reikėjo... — ji giliai įkvėpė. — Kas nutiko praeitą naktį?

Melisa žiūrėjo į savo stiklinę.

— Ką nori iš manęs išgirsti? Jei tau reikia melo, galiu pameluoti. Nemanau, kad tu pasirengusi priimti tiesą.

— Turiu būti pasirengusi viskam, ką tu pasakysi. Nežinau, ar prisimeni, be to atėjau pas tave prašyti pagalbos.

— Prisimenu, kad buvai išsigandusi. Tuo metu buvau kažkur kitur. — Ji pažvelgė Džesikai į akis. — Kadangi atėjai pas mane, turbūt šiek tiek tikėjai manimi.

— Nežinau, kuo tikėti. Kartą Andreasas pasakė, kad prašytų pagalbos net burtininko dervišo, jei tik tas padėtų jo dukteriai. Padaryčiau tą patį, kad tik ji būtų gyva.

— Aš ne dervišas ir netgi nežinau, ką galėčiau padaryti. Tikėjausi, kad man palikta didesnė veikimo laisvė, bet pasijutau tarsi viesulo nešama. — Ji sudrebėjo. — Jei nebūtų atėjęs Trevis...

— Tu žinojai, kad jis čia?

— Kaipgi kitaip? Jis buvo toks pat stiprus kaip ir Keisė. Jis įsibrovė tarp jos siaubūnų.

— Siaubūnų.

— Ji mato juos kaip pabaisas. Jie su akimis, bet be veidų.

— Veisaro užpuolikai buvo su slidininkų kaukėmis.

Melisa linktelėjo:

— Tai paaiškina.

— Papasakok man, ką tau tai primena?

— Baimė. Sielvartas. Mes ilgame tamsiame tunelyje. Jaučiamės ten laimingos, bet pabaisos randa kelią, kuris veda juos į tunelį. Jie vejasi mus. Mes žinome, kad mus pagaus, jei nerasime...

— Ko nerasite?

— Nežinau. Jos mąstymas stringa iš baimės. Kad ir ko ieško, ji negali rasti. O tai vienintelis būdas pabėgti nuo jų.

— Nieko panašaus. Ji gali grįžti pas mus.

— Mums tai neatrodo pasirinkimas.

— Tu vieną kartą sakai „mes“, o kitą — „ji“ Ar tu kaip nors susijusi su ja ir dabar?

Melisa papurtė galvą:

— Ne, bet tas ryšys buvo labai stiprus. Taip pat ir prisiminimas. Pabandysiu ne... Kodėl žiūri į mane taip, lyg būčiau išprotėjusi?

— Visai ne. Esu gydytoja ir priimu tai, ką pasakoji, lyg visiškai normalų dalyką.

— Nepriimi. Tu visur ieškai protingo paaiškinimo. Tu negali elgtis kitaip. — Ji nusišypsojo. — Tiesa?

— Aš rūpinuosi tavimi, — ji ištiesė ranką ir uždėjo ją ant Melisos rankos. — Mane baugina, kad tu gali...

— Vienintelis dalykas turi bauginti tave: jeigu mes nesustabdysime to, kas vyksta Keisei... ir man. Aš nesu pakvaišėlė. Aš tik leidžiuosi nešama to viesulo ir tikiuosi, kad kažkas jį nuvys šalin. — Ji suspaudė Džesikos ranką. — Prieš galą, kai atėjo Trevis, ėmiau jaustis stipresnė ir, užuot vien tik jautusi, pradėjau galvoti. Galbūt, jei galėsiu susivaldyti, įstengsiu sulaikyti viesulą.

— Dieve, tikiuosi.

— Bet man reikalingas Maiklas Trevis, Džesika. Nesijaučiu pakankamai stipri, kad kovočiau už Keisę viena. Jis turi padėti.

— Kalbi apie jį, kaip apie kokį mediumą.

— Nežinau, kodėl jis gali padėti Keisei. Tu atvedei jį pas Keisę, nes pasakiau tau surasti ką nors, kas sulaikytų tėkmę. Tik tai galėjo padėti. Jis padėjo. Mes apsieisime be jo vėliau, bet ne dabar. Gauk jį, Džesika.

— Jau gavau. Tai nebuvo sunku. Ši situacija jam labai įdomi, o šiuo metu jis nuobodžiauja. — Ji susiraukė. — Bet jį valdyti gali būti nelengva.

— Pritariu tau. — Ji atsistojo. — Dabar einu pabėgioti, paskui sėsiu prie knygų. — Ji pakštelėjo bučinį seseriai į kaktą. — Vargšelė Džesika. Žinau, kad tau sunku. Bet viskas bus gerai.

Melisa elgėsi su ja lyg su vaiku. Na, ji ir jautėsi sutrikusi lyg vaikas. Viskas, ką sakė Melisa, peržengė jos tikėjimo ribas, bet kitokios išeities ji neturėjo, tik eiti drauge su Melisa.

— Dar vienas klausimas. Kas tau būtų nutikę, jei praeitą naktį nebūčiau atvedusi Trevio?

Valandėlę ji tylėjo.

— Nežinau. Dar nesuprantu, kaip tai padeda. Bet nemanau, kad sugebėčiau pabaigoje išsilaisvinti.

— Pabaigoje?

Ji skubiai nuėjo prie durų.

— Jei Keisė būtų mirusi, būtų pasiėmusi ir mane kartu.

Melisa pabeldė į sargo namelio duris.

— Šviečia saulė. Pasaulis toks gražus. Išeikite ir džiaukitės, Maiklai Trevi.

Trevis atidarė duris:

— Prašau atleisti.

— Jeigu kartais nepažįstate manęs, nes matėte tik tysančią lovoje lyg skudurą, tai aš esu Melisa Raili.

— O, aš jus pažįstu.

— Tai persirenkite ir eime su manimi pabėgioti. Paprastai tokiu laiku bėgiojate. Tiesa?

— Taip.

— Aš palauksiu. — Ji įžengė į vidų ir klestelėjo ant sofos. — Čia graži vieta. Vaikystėje su Džesika dažnai žaisdavome. Paskubėkite! Man reikia grįžti ir mokytis.

Jis nusišypsojo:

— Pasistengsiu neužlaikyti jūsų.

Trevis dingo miegamajame.

Melisa dairėsi aplinkui. Ant didelio kambarinio stalo — nešiojamas kompiuteris, ant kavos stalelio — krūva knygų, bet visa kita labai tvarkinga. To ji ir tikėjosi. Viskas puikiai organizuota.

Palinko arčiau ir perskaitė knygų viršelius. Nusišypsojo. Protingas. Net labai.

Priėjusi prie lango, pažvelgė į didįjį namą. Kiek kartų jis stovėjo čia ir žiūrėjo į Keisės langą?

— Pasiruošęs, — Trevis pasirodė iš miegamojo vilkėdamas Oksfordo universiteto sportiniais marškinėliais ir trumpikėmis. — Nebent apsigalvojote, panele Raili?

Jo galvoje nebuvo jokių minčių apie šį jos pasiūlymą. Tai gerai.

Melisa jautėsi, lyg būtų per žingsnį priekyje.

— Jokiu būdu. Ir vadinkite mane Melisa ar Meli, kaip mane vadina Džesika. — Ji pašoko ir išrisnojo laukan. Saulės spinduliai maloniai palietė veidą. Ji sustojo ir užsimerkė.

— Argi šiandien ne gražu? Ir pauostykite, kaip kvepia žolė. Man patinka rytas po lietaus. Jis tarsi... pripildo mane.

— Jūsų pakili nuotaika?

— Taip, — ji atsimerkė ir pasileido bėgti. — Eime lenktynių iki tvenkinio už namo.

Ji aplenkė jį keturiais jardais. Atsirėmusi į gluosnį gaudė kvapą.

— Leidote man laimėti?

— Kas verčia jus taip galvoti?

— Jūs geros formos. Ir mačiau jus bėgiojantį.

— Jūs irgi labai geros formos.

Ji nusijuokė.

— Iš kito vyro priimčiau tai kaip įžeidimą.

— Kodėl mano atžvilgiu elgiatės kitaip?

— Kadangi šiuo metu nesidomite manimi kaip moterimi. Jums įdomu, ko aš noriu.

— Ar ir tai galėčiau sužinoti?

Ji linktelėjo:

— Kai atgausiu kvapą.

Ji sudribo ant žemės.

— Ir kaip jums atrodo, ko gi aš noriu?

— Ar manote, kad aš galiu kalbėti, kol jūs atgausite kvapą?

— Atspėjote.

— Tiek to, — jis atsisėdo per keletą pėdų nuo jos. — Man sunku paaiškinti, nes anksčiau mudu nebuvome pažįstami. Kiek pastebėjau iš tolo, judvi su seseria labai artimos. Ar ji siuntė ko nors pasakyti?

— Džesika savo žinutes perduoda pati. AŠ savąsias — taip pat.

— Ir kokia jūsiškė?

Ji žiūrėjo jam tiesiai į akis.

— Nedrįskite daryti nieko, kas įskaudintų mano seserį.

Jo antakiai pakilo.

— Neturiu tokio ketinimo.

Tikiu jumis. Deja, veiksmai ne visada sutampa su ketinimais. Jie išsiskiria, kai atsiranda asmeninis tikslas. Jums nerūpi Džesika. Abejoju, ar rūpi ir Keisė. Tai sunku pasakyti.

— Nerūpi? Bet juk žinote, kad praeitą naktį jai padėjau.

— Niekas geriau už mane nežino. — Ji patylėjo. — Ir, manau, jums tas taip pat žinoma.

Jis pažvelgė į ją klausiamai.

— Ant kavos stalelio gulėjo trys parapsichologijos knygos. Vieną palikau pati, kai buvau atvykusi paviešėti. Skaičiau ją sargo namelyje, nes nenorėjau, kad Džesika užtiktųjų namuose. Kitų dviejų nesu skaičiusi. Iš kur jas gavote vidury nakties?