Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Nenoriu kavos. Noriu pasikalbėti apie Meli. Neabejoju, kad tai, kas jai darosi, yra tik laikina. Ji iš tikrųjų nėra...

— Norite, kad pažadėčiau neskambinti į vietinius silpnapročių namus ir neprašyčiau jūsų seseriai atvežti tramdomųjų marškinių?

— Ji ne beprotė.

— Tikiu tuo. — Jis pažvelgė į ją. — O jūs tikite?

— Žinoma, kad tikiu. — Ji patrynė smilkinį. — Tik neišmanau, kaip elgtis.

— Tai leiskite vadovauti man.

— Nieko panašaus. Meli — mano sesuo. Iš jūsų tenoriu vieno: neįskaudinkite jos.

— Kažkur girdėta, — sumurmėjo jis. — Judvi ne tokios skirtingos, kaip maniau iš pradžių. Galite nebijoti. Neketinu nieko, ką girdėjau šiuose namuose, panaudoti prieš Melisą.

Džesika įtariai žiūrėjo į jį.

— Kam man tai sakote?

O paskui lėtai linktelėjo:

— Be to, nė viena iš mūsų neturi jums jokios reikšmės.

— Negaliu leisti, kad būtumėte kuo nors reikšmingos, — nusišypsojo jis. — Bet tai anaiptol nereiškia, kad nesižaviu jumis abiem. Manau, kad netgi pradėjote man patikti.

— Stebėtina.

— Taip, tai tiesa. Ar galiu paruošti kavos? Galime išgerti abu ir paskelbti paliaubas.

Ji netardama žodžio žiūrėjo į jį. Trevio principai buvo abejotini ir jis skyrėsi nuo visų jos pažįstamų. Jame buvo šiurkštoko tiesumo ir tas ją kažkodėl ramino.

— Paliaubos skelbiamos tik karo metu. Jei jūs padedate Keisei — tai ne karas. — Ji leidosi laiptais. — Vieną puodelį kavos.

„Miegok, — įsakė pati sau Melisa. — Dabar viskas gerai. Keisė išplaukė.“

Viskas praėjo geriau nei aną kartą. Kai atėjo, Trevis, ji galėjo pasitraukti nuo Keisės ir matyti ją truputėlį iš šalies. Ne per daug, bet ji išnaudojo viską, ką galėjo.

Ir Keisė buvo priversta suvokti Melisą kaip atskirą esybę, o tai buvo tikras progresas. Bet ją vis dar neramino, kad kažkas buvo ne taip, kaip atrodė.

Ir ko Keisė ieškojo?

Abi drauge rasime tai.

Ji turėjo paklausti Keisės, ką toji bandė surasti. Galimybė praslydo pro ją ir dabar teko kovoti, kad kaip nors išsilaisvintų.

Kitą kartą.

— Ar galėčiau pasikalbėti? — paklausė stovėdamas tarpduryje Trevis. — Jei jaučiatės per daug pavargusi, tada leisiu...

— Esu pavargusi, — ji įjungė lempą, — bet užmigti negalėsiu, todėl galite užeiti. Sėskitės, Trevi, ir klokite, ko iš manęs norėtumėte.

Jis nusišypsojo:

— Galbūt ir nieko nenoriu. Gal užėjau tik šiaip sau. — Jis atsisėdo ant kėdės šalia lovos. — Tačiau šiąnakt vis dėlto išgyvenome unikalų patyrimą.

— Jei norėtumėte tik pabendrauti, nebūtume įslinkęs čia slapta po to, kai palikote Džesiką.

— Verčiate mane pasijusti vagimi, įsliūkinusiu į jūsų kambarį?

— Negi kada buvote vagis?

Jis neatsakė į jos klausimą.

— Tiesa, kad Džesika nežino, kad aš čia. Nenorėjau jos nuliūdinti. Ji labai jus saugo.

— Tai ko jūs čia atėjote?

— Pamaniau, kad galėtume susipažinti arčiau. — Jis nusijuokė, kai jos antakiai pakilo. — Ne, ne seksualine prasme. Neketinu patirti nuotykį su jumis, kai jūs...

— Nusikamavusi ir šlapia.

— Dėl Dievo, koks bauginantis įvaizdis.

— Taip ir jaučiuosi šiuo metu. Keisei yra sunku. — Ji pasikišo po galva dar vieną pagalvę. — Taip, vadinasi, nenorite suvilioti manęs. Ir taip pat abejoju, ar ruošiatės ką nors papasakoti apie save. Vadinasi, susipažinimo vakarėlis susijęs tik su manimi. Tiesa?

— Tiesa.

— Kodėl?

— Jūs jau žinote, kad aš smalsus.

Ji tikrai matė jo akyse smalsumą. Veido išraiška buvo budri, tyrinėjanti.

— Ar iš Džesikos knygos nepakankamai sužinojote apie mane?

— Sužinojau jos požiūrį. Bet informacija gali būti ir iškreipta.

— Džesika nepaprastai sąžininga.

— Ne visada tuos pačius dalykus matome vienodai. Negi jums niekada nesinorėjo išdėstyti savo požiūrio?

Tikriausiai jai reikėtų išvyti jį. Jos asmenybė — ne jo reikalas. Bet staiga suprato nenorinti, kad jis išeitų.

— Ką norite žinoti?

— O ką norite man papasakoti?

— Nepasikliaukite manimi. Aš juk psichinė ligonė.

Jis nusijuokė:

— Atsiprašau. Ar užaugote čia, Džiuniperyje?

Ji linktelėjo galva.

— Vaikams čia puiki vieta. Šeimoje buvau mažiausia. Tėvai ir Džesika lepino mane. Ji buvo mano idealas, o aš — tikras jos galvos skausmas. — Ji nukreipė žvilgsni į šalį. — O po avarijos tapau jai girnapuse ant kaklo.

— Neprašau pasakoti apie avariją.

— Bet toji avarija — tarsi skiriamoji linija. Iki jos ir po jos. Aš galiu kalbėti apie avariją. Džesika sako, kad geriausia išsikalbėti. Ji turbūt bijo, kad priešingu atveju pratrūksiu ar bus kažkas dar blogiau.

— Kiek tada turėjote metų?

— Keturiolika. Su tėvais važiavome iš vieno jų pamėgto restorano Džordžtaune. Sėdėjau ant galinės sėdynės. — Ji palaižė lūpas. — Mašina nuvažiavo nuo kelio ir žemyn nuo šlaito. Įvyko sprogimas. Negalėjau atidaryti durelių. Supratau, kad tėvas negyvas. Mama labai rėkė. Ji liepsnojo. Užuodžiau degančio kūno kvapą...

— Užtenka.

— Man pavyko išlipti. Atidariau priekines dureles, ištraukiau mamą ir puoliau gesinti liepsną. Negalėjau užgesinti, o ji rėkė... — Ji nurijo seiles. — Paskui nustojo rėkti.

— Ir tada išėjote į savąjį mišką.

— Taip. Tuo metu tai atrodė vienintelė išeitis. — Ji giliai įkvėpė. — Buvau baisi savanaudė. Turėjau vien dėl Džesikos likti, o ne sudaryti jai tiek sunkumų.

— Sakyčiau, kad turėjote tam priežastį. — Jis tvirčiau suspaudė jos ranką. — Ir Džesika sutiktų su manimi.

Melisa nesuvokė, kad jis laiko jos ranką. Būtų ištraukusi.

Bet kas čia? Jai visai nesinorėjo ištraukti rankos. Jo ranka buvo šilta, stipri ir skleidė saugumo jausmą.

— Kai sugrįžau į gyvenimą, pabandžiau išvaduoti Džesiką nuo jos naštos. Ėmiau lankyti vidurinę mokyklą, kur man buvo skirtas specialus mokymas, paskui įstojau į universitetą.

— Būčiau pamanęs, kad keliavote ar šiaip smagiai leidote laiką.

— Taip, leidau. Bėgiojau, žaidžiau tenisą, išmokau skraidyti lėktuvu. Įsigijau gerų draugų. — Ji nusišypsojo. — Visada smagiai leidžiu laiką. Juk toks ir turi būti gyvenimas. Reikia mėgautis kiekviena akimirka. Bet Džesikai svarbu, kad būčiau tikra pilietė. Negaliu apsakyti, kokia ji nusivylusi dėl Keisės ligos. — Ji pažvelgė jam į akis. — Na, kaip, Trevi, ar dabar jau manote pažįstąs mane gerai?

Jis papurtė galvą.

— Tarsi būčiau truputį pradrėskęs paviršių. — Jis paleido jos ranką ir atsistojo. — Bet tai įdomu. Nemaniau, kad būsite su manimi tokia atvira.

— Man per daug sudėtinga dėtis mįslinga. Paliksiu šitai jums. — Ji vėl atsigulė miegoti. — O dabar išjunkite šviesą ir leiskite man miegoti.

— Jau išeinu. — Jis išjungė šviesą ir nuėjo prie durų. — Labanakt, Melisa.

— Trevi.

— Taip.

— Kodėl sugrįžote ?

— O kaip manote?

— Galvojate, kad tapęs išpažinčių klausytoju įgysite mano pasitikėjimą ir šitaip mes suartėsime?

— Tikite, kad aš toks makiaveliškas?

— Jei būtumėte su manimi toks pat nuoširdus, kokia buvau aš, tai žinočiau.

— Na, nepaminėjote pačios įdomiausios priežasties.

— Kokios?

— Aš nesakiau, kad nenoriu jūsų suvilioti, sakiau, kad neketinu.

Ji nusikvatojo:

— Meilikauti damai ir šitaip išsisukti nuo klausinėjimo. Jėzau, jūs makiaveliškas. Eikite iš čia, Trevi.