Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Viduje. Mokosi. Kas yra?

— Negalima švaistyti laiko. Reikia rasti būdą, kuris padėtų Keisei.

— O ką, jūsų nuomone, mes darome?

— Reikia rasti kuo greičiau. — Jis nuėjo iki laiptų papėdės ir sušuko: — Melisa!

— Ar žinote, kiek mažai laiko ji turėjo studijoms parvažiavusi čia?

— Ji pakankamai protinga ir viską greitai išmoksta. Galų gale ji protingesnė už daugumą iš mūsų. — Jis ėmė kopti laiptais. — Ji negirdi mano šaukimo. Pamiršau apie tas sunkias ąžuolines duris. Eime pas ją.

— Ir kam gi? — Ji nusekė paskui jį. — Mes darome pažangą. Girdėjote, ką vakar pasakė Meli?

— Taip. Kalbėjo labai entuziastingai. — Jis pabeldė į mėlynojo kambario duris. — Matote, koks aš mandagus?

Melisa atidarė duris:

— Aš mokausi.

— Atidėkit. — Jis įėjo ir atsisėdo ant kėdės. — Džesika, ar neatneštumėte visko, ką Andreasas sakė atsiuntęs apie Keisę?

— Stebiuosi, kad paprašėte. Bet pamiršote pridurti „prašau“, — Džesika išėjo iš kambario.

— Džesika nemėgsta įsakymų, — Melisa atsisėdo ant lovos ir sukryžiavo kojas. — Jums pasisekė, kad ji pakluso. Kur lenkiate, Trevi?

— Keisė. Turime pasukti smegenis. Veikiame per lėtai.

Ji pažvelgė jam į akis:

— Kas yra?

— Negi nenorite, kad Keisė atsigautų kuo greičiau?

— Kas atsitiko?

Jis nusišypsojo.

— Leiskite pasakyti, kad negaliu laukti visus metus, kol ji atsigaus, o sakėte, kad turėsiu čia būti iki jos pasveikimo.

— Kažkas jums atsitiko?

— Taip pat kaip ir jums. Praeitą naktį aiškiai mačiau, kad kažką slepiate.

Melisa sukluso.

— Džesika nepastebėjo.

— Nes ji nori jumis tikėti. Ar nenorite apie tai pasikalbėti su manimi?

Ji neatsakė.

— Tik nekankinkite manęs, Melisa.

— Štai, — tarė Džesika, atnešusi keturis fotografijų albumus ir keletą sąsiuvinių. — Bet aš visa tai esu peržiūrėjusi.

— Neketinu antrą kartą daryti to paties, — jis sklaidė vieną albumą. — Pasakykite, ką su visu tuo darėte.

— Ne kažin ką. Išrinkau keletą nuotraukų jai parodyti. Norėjau pažiūrėti, ar reaguos.

— Rezultatas?

— Dėl šeimos narių — jokio. Viena nuotrauka... — ji vartė lapus, kol surado fotografiją. — Keisė ir „Vėjo šokėjo“ skulptūra. Man pasirodė, kad Keisė į ją reagavo.

— Veisare aš ją radau prie „Vėjo šokėjo“ Ar ji pažino tik šią vienintelę nuotrauką?

— Nežinau, ar pažino. Tik rodydama tą vieną nuotrauką aš pajutau... — Ji bejėgiškai gūžtelėjo pečiais. — Tai sunku nusakyti.

— Galėjai ir apsirikti, — pasakė Melisa. — Kas gali pasakyti, ką jaučia Keisė? Ar ji atsakė raumenimis, ar kaip nors pasikeitė jos veido išraiška?

— Gal. Truputėlį. Kažkas... pasirodė.

— Galėjai suklysti. — Ji ištiesė ranką ir užvertė lapą. — Kokias dar nuotraukas jai rodei?

Trevis vėl atvertė lapą.

— Kol kas apsistokime ties „Vėjo šokėju“ Gerai?

Melisa suspaudė lūpas:

— Kam? Tai tik statula.

— Bet garsus meno kūrinys. Pripažintas viena didžiausių vertybių pasaulyje. Andreaso šeima teigia, kad ši statula priklausė Aleksandrui Makedoniečiui per jo pirmąjį žygį į Persiją, kad kažkada buvo Karolio Didžiojo nuosavybė, o vėliau per keletą amžių buvo patekusi į aštuonių istorinių asmenybių rankas. Yra legendų, kad ši statula veikė ne tik žmones, bet ir ištisas tautas.

— Skamba neįtikėtinai.

— Dauguma legendų tokios, — nusišypsojo jis. — Bet nuo to jos ne mažiau žavios. Neabejoju, kad jos tik pakelia statulos vertę. Mes priklausome kultūrai, kuriai įtaką daro pasakos.

— Aš nepriklausau. Kokia jūsų nuomonė?

— Nežinau, ar ją turiu. Žinau tik, kad tą naktį Keisė iš savo miegamojo bėgo tiesiai prie „Vėjo šokėjo“

— Tai juokinga, — Melisa pakilo nuo lovos. — Visi žino, kad ji bėgo pas savo auklę. Skubėjo prie jos, kad ją apgintų. — Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės ir žiūrėjo į Trevį. — Kvaila manyti, kad tokią akimirką ji bėgo prie negyvo objekto.

— Negalėčiau taip tvirtinti, — susiraukė Džesika. — Jos tėvas sakė, kad mergaitei labai patiko statula. Keisė kurdavo apie ją istorijas ir žaisdavo bibliotekoje, kur stovėjo statula.

— Tai kvaila, — tvirtai laikėsi savo Melisa. — Statula su visu tuo neturi nieko bendra.

— Iš kur žinote? — mąsliai žiūrėjo į ją Trevis. — Ar ji atliko jums išpažintį per kurį nors jūsų pasimatymą košmaruose?

— Aš tik noriu būti logiška. Niekas iš jūsų, atrodo, nežino, ką reiškia... — Ji nuėjo prie vonios kambario durų. — Prašau atleisti.

Džesika sumirksėjo, kai Melisa uždarė duris.

— Na, niekas nepasakys, kad mano sesuo neturi savo nuomonės.

— Ar kada kalbėjotės su ja apie „Vėjo šokėją“?

— Tik atsitiktinai. Suprantama, aš papasakojau jai Keisės traumos aplinkybes. — Ji papurtė galvą. — Esu tikra, kad ji nenorėjo bartis. Jai nepatiko, kad turėjo pertraukti mokymąsi.

— Manęs ji neužgavo. — Jis atsilošė kėdėje. — Ar niekada nepagalvojote nuvykti į Veisarą ir ten atkurti visą scenarijų?

— Ne, jei tik yra koks nors kitas būdas. Tai per daug traumuotų. Toks gydymas pasirodytų blogesnis už ligą.

— Vis dėlto pagalvojote apie tai?

— Aš galvojau apie viską, kas tik įmanoma. Net jei norėčiau nuvežti Keisę į Veisarą, jos tėvas griežtai to neleistų.

— Taip, tai gali sukelti problemų. — Jis valandėlę galvojo. — O kur dabar „Vėjo šokėjas“?

— Andreasas paskolino jį d’Andreaso muziejui Paryžiuje.

— Ketinu patikrinti, ar artimiausiu laiku tos statulos niekur neveš eksponuoti.

— Jūs? — ji pažvelgė į jį nustebusi. — Vadinasi, tikite, kad čia yra tam tikras ryšys?

— Nežinau. Griebiuosi šiaudo. Kad galėtume nuvežti ją į Paryžių ir parodyti jai...

— Prezidentas niekur jos iš čia neišleis, kol nebus sulaikyti Veisaro užpuolikai. — Ji reikšmingai pažiūrėjo į jį. — Ar tai ne jūsų darbas?

— Taip, esu prikišęs nagus. — Jis nusišypsojo, prisiminęs, kad tai Melisos pasakytas sakinys. — Gal mes galėtume prašyti Melisos per kitą priepuolį pasikalbėti su Keise apie „Vėjo šokėją“

— Po tokios reakcijos?

— Įtikinkite ją. — Jis atsistojo. — Laikrodis tiksi. Jei greitu laiku neįvyks persilaužimas, būsime priversti imtis radikalių veiksmų.

— Radikalių? Nenoriu siūbuoti valties, kurioje sėdžiu.

Jis pažvelgė į ją ramiu žvilgsniu:

— Siūbuokite, Džesika.

Melisą pykino.

Ne, ji galėjo susilaikyti. Taip atsitikdavo ir anksčiau. Reikia tik negalvoti apie tai ir daryti įprastus dalykus. Ji pasilenkė prie praustuvo ir apsitėškė veidą šaltu vandeniu.

Bet šitaip anksčiau nėra buvę. Sapnai lieka sapnais. O čia tikrovė.

Tegul jį velniai. Ji turėjo žinoti, kad Trevis kas, kol prisikas. Bet naudos iš to neturės jokios. Ji sulaikys jį, kad neitų toliau.

Smaragdo akys, žiūrinčios...

Saldžiausiasis Jėzau...

Ji nubėgo į tualetą ir išsivėmė.

— Atrodai išblyškusi, — susirūpino Džesika, stebėdama laiptais nulipančią Melisą. — Ar gerai jautiesi?

— Gerai, — nusišypsojo Melisa. — Turbūt per smarkiai buvau užgulusi knygas. Visą dieną pratūnojau kambary. Jei tau manęs pagailo, eik paimk limonado ir ateik palaikyti man kompanijos priebutyje. Noriu įkvėpti kiek oro ir vėl eisiu zubrinti.

— Išgerčiau ir pati stiklinę. — Ji pasuko į virtuvę. — Eik į lauką. Po minutės ateinu ir aš.