Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Melisa įsitaisė sūpuoklėse ir lengvai sūpavosi. Buvo šiltas, tvankus vakaras. Tvenkinyje už namo kurkė varlės. Vasaros garsai. Gyvenimo garsai. Nuostabu...

— Svajoji? — Džesika padavė jai stiklinę ir atsisėdo šalia. — Atrodai truputėlį geriau.

Melisa nusijuokė:

— Čia komplimentas? Aplink tamsu.

— Mėnulis šviečia.

Melisa pažvelgė į dangų.

— Taip, šviečia.

Jos tylėjo.

— Meli, ko tu šiandien pratrukai? — po kiek laiko paklausė Džesika.

— Laukiau šito klausimo. Suteikiau tau nerimo? Pamanei, kad be pagrindo, o turint omeny tai, kad tu nesi tikra, kiek aš išlaikau pusiausvyrą tarp...

— Netiesa. Žinau, kad tau nieko blogo. Man tiesiog parūpo, ko tu taip susijaudinai.

— Esu tikra, kad aiškinaisi Treviui visais įmanomais būdais.

— Žinoma. Gal kokiu pora ir pataikiau. — Ji nugėrė limonado. — Mudvi niekada neturėjome paslapčių viena nuo kitos. Pasikalbėk su manimi, Meli.

Tai buvo netiesa. Kai sugrįžo iš tos kitos vietos, ji slėpė nuo Džesikos labai daug paslapčių, ir džiaugėsi, kad Džesika to nežinojo ir ja pasitikėjo.

— Nepatikėsi, jei pasakysiu, kad aš... — ji papurtė galvą. — Gerai. Nenoriu, kad Trevis per daug domėtųsi „Vėjo šokėju“

— Kodėl?

— Jis kaip kokia nesuvaldoma jėga. Jei ką nors nusižiūri, jo nesulaikysi.

— Tai ne visada taip ir blogai.

— O kartais blogai. Kartais žmonės lenda ten, kur jiems nederėtų. Užtenka vieno stumtelėjimo ir viskas ima griūti... kaip domino.

— Kuo čia dėtas „Vėjo Šokėjas“?

— Tai jį Keisė bando surasti tunelyje.

Džesika sukluso:

— Ar tuo esi įsitikinusi?

— O, taip.

— Bet tai neblogas dalykas. Turime jį panaudoti. Gal Trevio mintis pasinaudoti „Vėjo Šokėju“ nėra netinkama, jei mes rastume būdą...

— Ne, — Melisa bandė nuslėpti pyktį. — Tu nesupranti. Tai nėra... Jaučiu blogą nuojautą. Lindimas į tai gali pakenkti Keisei.

— Ji to bijosi?

Melisa neatsakė tiesiai:

— Negalima atidaryti šitos konservų dėžutės.

— Žinau, kad tu nerimauji dėl Keisės, bet nesupranti visų psichologinių niuansų. Turėtum pasitikėti manimi.

— Pamiršk tą statulą.

— Negaliu pamiršti nieko, kas galėtų padėti Keisei. Tu irgi negali, Melisa. Turime dirbti drauge.

— Neseniai dar netikėjai tuo, ką aš sakiau apie Keisės košmarus.

— Dar nebuvo tokių problemų. Tikiu tuo, ką sakai.. Keisė bando surasti „Vėjo šokėją“, nes parodžius nuotrauką ji...

— Sakei, kad iš tikrųjų nematei jos reakcijos, — kreivai šyptelėjo ji. — Kas tu tokia? Ar kokia nors šmėkla kaip ir aš?

— Netiesa. Niekada nepavadinau tavęs šmėkla. — Ji patylėjo. —“Vėjo šokėjas“ yra vienintelis mūsų turimas takelis. Turime juo eiti, Meli. Noriu, kad pažadėtum netrukdyti Keisei, jei ji aptiks tą dalyką.

Melisa tylėjo.

— Prašau. — Džesika atsiduso. — Mes turime padėti Keisei ir nežinome, kuriuo keliu pasukti.

„Koks skirtumas?“ — pavargusi pamanė Melisa. Domino grandinė griuvo, ji negalėjo sulaikyti apsimesdama, kad domino kaladėlių nėra.

— Aš jos neskatinu, bet ir netrukdysiu. Ar to gana?

— Taip, gana, — Džesika palinko prie jos ir pabučiavo į skruostą. — Ačiū. — Ji atsistojo. — Dar turiu pasižiūrėti, kaip jaučiasi Keisė, ir eisiu miegoti. Ar nesiruoši vidun?

— Tuoj grįžtu.

— Nesimokyk per ilgai.

— Ne. — Ji atsilošė sūpuoklėse. — Linkiu tau labos nakties.

— Tikėkimės, kad ji bus laba visiems, — Džesika įžengė į namą.

Melisa nusivylusi pamanė, kad pokalbis nepavyko. Ši tikėjosi, kad jai užsiminus, kokią grėsmę Keisei gali kelti „Vėjo šokėjas“, Džesika atsisakys idėjos. Ji nenujautė, kad Džesiką toji idėja užvaldžiusi: bet kokiu būdu grąžinti Keisę atgal į gyvenimą. Jei Melisa būtų to dalyko nekliudžiusi, gal Džesikos susidomėjimas nebūtų pakilęs?

O gal tai neturėjo reikšmės? Toks likimas?

Po galais tokį likimą... Jeigu taip galvosi, pralaimėjimas neišvengiamas. Trevis tikrai nepasikliautų užgaida kaldamas savo likimą. Jis bandė rasti būdą atsiriekti ir suvalgyti pyrago. Dabar, savo pačios nevikrumo dėka, Melisa pati bus pastūmėjusi Džesiką į jo pusę. Širdyje Džesika visada laikė Melisą priklausomu vaiku, kokia ji buvo tolimoje praeityje.

Sargo namelyje įsižiebė šviesa. Dažnai degdavo per visą naktį. Per pastarąsias keletą dienų ji sužinojo, kad Trevis labai daug skaitė ir retai kada miegodavo ilgiau kaip keturias valandas. Ar jis dabar įnikęs į tą knygų krūvą, kurią jam pristatė vakar popiet? Nenumaldomas smalsumas ir žinių troškimas gali būti pavojingos priešo savybės.

Pirmą kartą ji prisipažino sau, kad Trevis galėtų būti priešas. Turėtų būti atsargi su juo, bet ji netikėjo, kad negalėtų atsakyti į visus jo mestus iššūkius. Ji netgi jautė kažkokį keistą ryšį su juo. Kvailystė. Melisa tikriausiai perėmė Keisės pasitikėjimą juo ir laikė jį savo išgelbėtoju. O be to, ją žavėjo jo proto aštrumas ir intuityvumas.

Ne, dabar nesižavėjo. Jo intuityvumas nuėjo per toli. Jis ištraukė „Vėjo šokėją“ iš tamsos į šviesą.

Melisa galėjo tai suvaldyti. Sutrypti baimę. Jei ji dar nepakankamai stipri, koncentruosis, mokysis ir augs.

Tik kad turėtų tam laiko.

9 Lionas

— Neatidaryk, — pasakė Danielė Kleinor.

Durų skambutis suskambo dar kartą. Henris buvo beeinąs prie durų.

— Nebūk kvailys, — įspėjo ji.

— Jei ten van der Bekas, būčiau kvailys neatidaręs durų. Mes jau tai aptarėme, Daniele. Mums reikia kraustytis iš Liono, ir neketinu išvažiuoti kaip elgeta.

— Nenori kaip elgeta, išvažiuosi karste.

— Argi aš nesirūpinau tavimi? Pastaruosius dešimt metų mums niekada netrūko maisto ant stalo, bet dabar turime progą gyventi taip, kaip nusipelnėme.

— Tai aš suteikiau tą progą. Ir dabar sakau tau, kad neatidarytum...

Vėl suskambo skambutis.

— Na, gerai. Pažiūrėk, jei taip nori. Tik būk atsargus, — Danielei džiūvo lūpos. — Geriau būtume nelindę į tai. Mums nereikia papildomų pinigų.

— Anksčiau niekada nesiskundei. Tie pinigai ne kitokie, tik kur kas didesni. Leisk man derėtis.

Ji nuėjo į miegamąjį.

— Patikėk manimi, neturiu didelio noro čia būti.

— Ir gerai. Tu per daug permatoma. Mačiau, kaip van der Bekas stebėjo tave... — jis staiga nutilo, pažvelgęs pro durų akutę. Ten stovėjo koks trisdešimtmetis — drūtai suręstas, aukštas šviesiaplaukis vyras.

— Taip?

— Mesjė Kleironai, — nusišypsojo vyriškis. — Esu Žakas Lebrė. Mane atsiuntė Janas van der Bekas. Turiu jums kai ką.

— Kodėl jis pats neatėjo?

— Jis užsiėmęs. Tikriausiai sakė, kad gali atsiųsti kitą žmogų?

Van der Bekas minėjo tokią galimybę, bet Kleironas vis dar svyravo.

— Pasakyk van der Bekui, jei jis nori...

— Dabar jis užsiėmęs labai delikačiomis derybomis, — Lebrė atidarė savo portfelį ir laikė taip, kad jo vidus matytųsi pro durų akutę. — Bet rado laiko aprūpinti jus deramomis lėšomis už jūsų informaciją.

Pinigai. Didžiulė krūva frankų. Jam niekada neteko matyti tiek daug pinigų.

— Ar galime pasikalbėti, mesjė Kleironai?

Tiek daug pinigų...

Henris atrakino ir atidarė duris.

— įeikite.

— Dėkoju, — nusišypsojo vyriškis. — Esu tikras, kad mes susitarsime.

Žmona pabėgo.

Anokia čia problema. Automobilį, stovėjusį prie namo, Edvardas Dečempsas buvo sugadinęs, o nuo čia iki plento mylia. Henris Kleironas mirė per lengvai, bet sekti jo žmonos pėdsakais bus malonumas. Jam reikėjo šitos žmogžudystės. Jis jau per daug ilgai medžiojo Trevį ir darėsi irzlus. Kai pribrendo reikalas pašalinti Kleironus, jis labai noriai to ėmėsi.