Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Jei pabėgimas nepavyks, viskas perniek. Ji atsidurs kalėjime, o Keisė ir Melisa, galimas daiktas, neišgis.

Pabėgimas turi būti sėkmingas. Statomos per daug didelės sumos. Ar Trevis tesės savo pažadą ir padės gydyti Keisę? Ar neteks jai vėliau dėl to jaudintis, kaip kad turi jaudintis dėl jo pabėgimo iš Džiuniperio plano?

Jėzau, ji tikėjosi, kad niekam nebus žalos.

10

Praėjus dviem paroms, apie dvyliktą valandą septyniolika minučių sargo namelyje suskambo telefonas.

— Kuo skubiau ateikite. Jai priepuolis, — pasakė Džesika, Treviui atsiliepus į skambutį. — Tik jokių žaidimų šiąnakt, Trevi.

— Visi žaidimai baigti. Tuoj būsiu.

Kai po poros minučių koridoriuje pasirodė Trevis, Laris Faikas tik susirūpinęs raukėsi.

— Atrodo, vėl sunkus priepuolis. Sėkmės.

Trevis niūriai linktelėjo:

— Mums jos prireiks.

Nuo Keisės riksmo drebėjo visas kambarys.

— Kiek laiko? — paklausė Trevis, kai priėjo prie mergaitės lovos.

— Dešimt minučių, — atsakė Džesika. — Ačiū Dievui, kad nedelsėte.

Jis paėmė Keisę už rankų.

— Prieikite, Džesika.

— Kas? — paklausė priėjusi arčiau.

Nežiūrėdamas į ją, jis pasakė:

— Raskite kokį nors pretekstą išsiųsti iš čia Terezą.

Ji netikėdama žiūrėjo į jį.

— Darykite, ką pasakiau.

Džesika kreipėsi į Terezą, stovėjusią prie durų.

— Nueikit atnešti man tų poodinių vaistų iš vaistinėlės apačioje.

— Manai, kad prireiks?

— Geriau neprireiktų, bet turiu būti pasiruošusi viskam. Atnešk juos.

Terezą išskubėjo iš kambario.

— Kiek ji užtruks? — paklausė Trevis.

— Nežinau. Kai praeitą kartą žiūrėjau, toje vaistinėlėje vaisto nebuvo. Neradusi ji turės lipti į trečią aukštą.

Keisė suriko.

— Darykite ką nors. Pakalbėkite su ja.

Trevis paleido Keisės rankas ir atsistojo.

— Ką darote? Kalbėkite jai.

— Mes išvykstame, Džesika.

Ji sustingo.

— Ne, kol nepadėsite jai.

Jis praskleidė striukę, ištraukė savo nešiojamą kompiuterį ir įdėjo jį į Džesikos medicininį krepšį.

Keisė rėkė.

— Kalbėkite jai. Ar nematote, kad ji kenčia. Ji nenustoja rėkti.

Jis atsigręžė į ją ir ramiai pasakė:

— Ji turi rėkti, Džesika.

— Ką?

— Negaliu jai padėti. Ji turi rėkti.

— Ar čia toks jėgos rodymo žaidimas? Sakiau, kad jų nebūtų!

Jis uždarė jos medicininį krepšį.

— Tai ne žaidimas.

— Ji kenčia. Meli irgi kenčia.

— Išbėkite į koridorių ir pasakykite Faikui, kad atsitiko nenumatytas dalykas. Ištikus šiam priepuoliui, reikia greitosios nuvežti ją į ligoninę. Paduokite jam šitą. — Jis padavė jai popierėlį. — Čia artimiausios ligoninės greitosios pagalbos telefono numeris.

— Nesielkite taip su Keise.

— Ir pasakykite Faikui, kad informuotų prezidentą.

— Kalbėkite jai ką nors.

— Ne dabar. Kuo greičiau įnešite ją į greitąją, tuo greičiau galėsiu jai padėti. — Jis stumtelėjo ją. — Eikite pas Faiką.

— Būkite prakeiktas! — verkdama ji išbėgo į koridorių.

Keisė rėkė. Tame riksme atsispindėjo agonija ir nepakeliama baimė.

Jis galėjo sustabdyti riksmą. Dieve, kaip jam norėjosi tai padaryti.

Trevis nuėjo prie lango ir, nieko nematydamas, žiūrėjo į geležinius vartus, pro kuriuos turėjo įvažiuoti greitoji.

Kai Džesika grįžo, jis supo Keisę į antklodę.

— Kur Faikas? — paklausė jis.

— Paskambino į ligoninę. Dabar kalbasi su Andreasu. Greitoji atvažiuos per dešimt minučių.

— Eikite ir atveskite į greitąją savo seserį.

— Kaip aš ją pastatysiu ant kojų? Jai tikriausiai toks pat šokas, kaip ir Keisei.

— Tai jau jūsų problema. — Jis pakėlė Keisę. — Aš turiu savų rūpesčių.

— Nieko neišeis. Pro vartus išvažiuoti gal ir pavyks, bet prie ligoninės bus pilna Slaptosios tarnybos vyrų.

— Išeis. Nuveskite Melisą laiptais.

Koridoriuje pasitiko Faikas.

— Gal galėčiau padėti? — Jis krūptelėjo, kai Keisė vėl suriko. — Vargšas vaikas.

— Pasirūpinkite, kad prie ligoninės būtų sargyba. — Trevis ėjo koridoriumi. — Ir paskui greitąją pagalbą tegul važiuoja automobilis, pilnas jūsų vyrų.

— Mes ką tik pasirūpinome ligoninės apsauga. — Faikas bėgo prieky Trevio. — Ir aš pats sėdėsiu automobilyje, lydinčiame mergaitę.

— Gerai.

— Ką čia mėginate padaryti? — sušnibždėjo apstulbusi Džesika.

— Šitaip jie pagalvos, kad mes — viena komanda. — Jis išgirdo tolimą greitosios kauksmą. — Atvažiuoja greitoji. Veskite Melisą.

Keisė jau buvo greitosios viduje, kai Džesika pusiau atvedė, pusiau atnešė Melisą.

— Jėzau, — sumurmėjo Faikas, išvydęs bejausmį, ašarų išvagotą Melisos veidą. — Kas atsitiko...

— Žinote, kokios jos artimos su Keise, — Džesika įstūmė Melisą į greitąją. — Ji nori važiuoti su ja į ligoninę. — Ji sulaikė Terezą, lipančią paskui Melisą: — Paskambinsiu tau iš ligoninės priimamojo.

Sanitaras uždarė dureles ir bėgte nubėgo atsisėsti į priekį. Sukaukė sirena ir greitoji nulėkė, sekama Slaptosios tarnybos automobilio.

— O dabar padėkite jai, — piktai paliepė Treviui Džesika.

— Iš visų jėgų padėsiu. — Trevis priklaupė prie Keisės, suėmė jos rankas ir pradėjo jai kalbėti.

Po penkių minučių Keisė aprimo. Džesika pajuto, kaip įtampa Slūgsta. Nesvarbu, kas jiems nutiks, svarbu, kad Keisei ir Melisai palengvėjo.

Trevis pažvelgė į laikrodį. Pakilo nebaigęs sakinio ir pažvelgė pro galinį langelį į Slaptosios tarnybos automobilį.

— Per arti, — sumurmėjo.

Sulig tais žodžiais, greitoji padidino greitį. Džesika vos nenukrito, kai automobilis staigiai pasuko.

Skardis vienoje pusėje. Stati nuokalnė kitoje.

Trevis vėl pažvelgė pro langelį. Dabar nuo Slaptosios tarnybos automobilio juos skyrė mažiausiai pora šimtų jardų. Greitoji lėkė į kalną. Mažesnė nuokalnė priekyje vedė į medžių uždangą.

— Greičiau. Greičiau, — murmėjo jis. — Nagi.

Pasigirdo sprogimas. Penkiasdešimt jardų betono pakilo į dangų. Lydintis automobilis pasuko į šalį vengdamas atsivėrusios duobės, išklydo iš kelio ir nuvažiavo statoka nuožulnuma.

Greitoji mažesne nuokalne įvažiavo į mišką.

— Laikykite seserį, — pasakė Trevis, prilaikydamas Keisę, kai greitoji šokčiojo žemės paviršiumi.

Džesika apglėbė Melisą.

Greitoji sustojo, atsidarė užpakalinės durelės.

— Buvau pradėjęs nerimauti, — tarė Trevis, atšlijęs nuo Keisės. — Per arti sprogdinai, Geilenai.

— Įžeidinėji mane. Nelengva buvo įvykdyti įpareigojimą ir sugadinti kelią. Aš nepratęs rūpintis nekaltais pašaliniais. — Vyras, vilkintis sportiniais marškinėliais, paklausė: — Ar čia toji maža mergaitė, per kurią vos netekau galvos?

— Jei nepakilsime iš čia po dviejų minučių, viskas žlugs. — Trevis iššoko iš automobilio ir padėjo iškelti Melisą. — Tie Slaptosios tarnybos agentai ne kokie slunkiai. Manau, kad atvyks po keturių minučių.

Geilenas žiūrėjo į Melisą.

— Kas jai?

— Ilga istorija. Nešk Keisę, — Jis pats pakėlė Melisą ir nešė ją į sraigtasparnį. — Eime, Džesika.

Džesika iššoko iš greitosios ir pasileido bėgti. Greitosios vairuotojas ir medikas jau kopė į sraigtasparnį, kur vyras, Trevio pavadintas Geilenu, švelniai paguldė Keisę, o paskui įkėlė Džesiką. Pamojo ranka pilotui: