Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Skrisk.

Sraigtasparnis pakilo virš medžių kaip tik tada, kai į proskyną įvažiavo Slaptosios tarnybos automobilis. Džesika įsitempė pamačiusi, kaip iš jo iššokęs Faikas išsitraukė šaunamą ginklą.

— Nesijaudinkite, — pasakė Trevis. — Nė vienas jų nenuspaus gaiduko, nes žino, kad sraigtasparnyje yra prezidento duktė.

Jis buvo teisus. Niekas neiššovė. Netrukus sraigtasparnis buvo nepasiekiamas.

Keisė suriko.

Geilenas pašoko:

— O jergutėliau!

— Ji vėl grįžo į košmarą. Man pritrūko laiko ją iš ten ištraukti. — Trevis pasilenkė prie Keisės. — Kiek laiko turime?

— Dešimt minučių, kol nusileisime oro uoste ir persėsime į lėktuvą. — Geilenas susiraukė, kai Keisė vėl suriko. — Daryk ką nors. Tas vaikas taip baisiai rėkia.

— Ir darau. Tikiuosi, dešimties minučių užteks, — jis ėmė kalbėti su Keise.

Džesika laikė glėby Melisą ir stebėjo ją. Švelnumas. Stiprybė. Ryžtas. Kaip jis galėjo šitaip kas akimirką keistis? Šiąnakt ji norėjo užmušti jį Keisės miegamajame. Ji ir dabar norėjo jį užmušti. Jis darė tik tą, ką norėjo daryti. Ir pasikliovė tik savimi.

— Yra kuo stebėtis. Tiesa? — Geilenas stebėjo Trevį. — Jis tikrai ją veikia. Kur jo paslaptis?

— Pradžią davė Veisaras.

Geilenas linktelėjo:

— Tas tiesa. Prisimenu, kaip jis su ja išėjo iš studijos.

Pasakiau jam, kad turime dingti, bet jis nenorėjo palikti mergaitės. Paskui turėjau vargo jį iš ten išgabenti.

— Jus buvote tą naktį Veisare?

— Žinoma, — šyptelėjo jis. — Tikriausiai girdėjote, kad Trevis — didvyris. Bet iš tikrųjų didvyris esu aš. Tik buvau per kuklus pasilikti ten ir priimti padėką. — Jo šypsena dingo. — Nesijaudinkit. Išskraidinsime jus saugiai. Viskas parengta.

— O ko man jaudintis? Net nežinau, kas čia šiąnakt nutiko. Iš kur sužinojote, kad skambinome greitajai?

— Kai Trevis sužinojo, kad Andreasas ketina jį kažkur nukišti, paskambino man ir liepė parengti techninį furgoną.

Ji sutrikusi susiraukė:

— Kad pasiklausytumėte pokalbio su ligonine?

— Oi, tą įsakymą gavau vėliau. Iš pradžių jis norėjo, kad pagal jo telefono skambutį susekčiau, kur jis yra. Ir dar jis nelabai tikėjo, kad Slaptosios tarnybos agentai paklus prezidento įsakymui nesiklausyti jo pokalbių telefonu. Jis norėjo, kad mano vaikinai nutrauktų jų palydovinių signalų kontrolę, kai Trevis pasakys slaptažodį skambindamas van der Bekui. Žinoma, ne visą laiką, nes juos susektu.

— Van der Bekui?

— Tikriausiai per daug jums sakau?

— Taip, per daug. Ir visi tie jūsų techniniai abrakadabra nueis per nieką. — Ji papurtė galvą. — Andreasas užpjudys visa šalies teisėsauga ir teisėtvarka.

— Priimčiau tai kaip iššūkį.

Ji žiūrėjo į jį nustebusi.

— Na, gerai, gal bus sudėtingiau negu visada. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Bet Trevis pažadėjo užtikrinti, kad viskas būtų gerai.

— Jis nori, kad gerai praeitų prezidento dukters pagrobimas?

Jis susiraukė:

— Nepriminkite man. Kai jis pirmą kartą išdėstė man savo planą, norėjau nusukti jam sprandą. Kai paskutinį kartą mačiau Trevį, pasakiau jam, kad daugiau nenoriu vaikščioti ant bedugnės krašto.

— Bet ir vėl stengiatės dėl jo. Kodėl?

— Aš jam skolingas. Būčiau jam liepęs susirasti ką nors kitą, jei tai būtų paprastas darbas. Bet šį reikalas jam labai svarbus.

— Dėl pinigų?

— Ir dėl pinigų. Bet yra ir šis tas daugiau, — jis pridūrė: — jis man patinka. Vienas Dievas težino kodėl. Reikia nugriauti daug sienų, kol prasibrausi iki pačios esmės.

— Tokiu atveju aš nesivarginsiu. Į kurį oro uostą skrendame?

— Į privatų Baltimorės žemėje. Persėsime į „Jet’ą“ ir rytą būsime Antverpene. Iš ten važiuosime į Amsterdamą. — Jis susiraukė: — Aš jam sakiau, kad pirmiausia jo ieškos ten, bet jis atsakė, kad būtinai turi ten būti.

Ji pakraipė galvą.

— Kalbate, tarsi skraidymas po pasaulį būtų paprasčiausias dalykas. Aš netgi nepasiėmiau paso.

— Nieko tokio. Turiu jums dokumentus, kokių reikia. Tai irgi paslaugų dalis. Žinoma, jums teks priprasti prie naujų vardų. Pavyzdžiui, Meri ar Merilina. Dažnai juo prisistatinėti nereikės. Mes tarsi ir imigrantai.

Padirbti dokumentai. Nelegalus įvažiavimas į šalį. Jis kalbėjo apie panašius dalykus taip paprastai, tarsi tas kriminalinis pasaulis būtų jo kasdienis gyvenimas. Jai jis buvo naujas ir bauginantis.

— Man sunku patikėti.

— Pamatysite. — Jo žvilgsnis nukrypo į Melisą. — Ji atrodo geriau. Grįžta normali veido spalva. Ar ji apsvaigus nuo narkotikų?

— Ne.

— Serga?

— Ne. — Ji tvirčiau apglėbė Melisos pečius. — Jai viskas bus gerai.

Melisa pabudo, kai jie lipo iš sraigtasparnio.

— Džesika... — ji apsižvalgė mieguistai. — Kas čia...

— Viskas gerai.

— Ne, negerai. Šiąnakt nebuvo gerai. Sulaužyta. Viskas sulaužyta...

— Ar gali paeiti?

— Pabandysiu... bet pamažu. Man silpna... ir keliai kaip guminiai.

— Pamažu neįmanoma, — Geilenas pakėlė ją ir bėgdamas nunešė į privatų lėktuvą. — Laikykitės už manęs, ir aš jums padėsiu.

Melisa susiraukė:

— Kas jūs?

— Šonas Geilenas.

— Viskas gerai, Melisa. — Džesika bėgo šalia. — Paaiškinsiu vėliau.

— Turėsi. — Ji užsimerkė. — AŠ dabar per daug pavargusi galvoti. Kur Trevis?

— Su Keise.

— Gerai.

Staiga jos akys atsimerkė. Ji žiūrėjo į Geileną.

— Ne. Nedarykite to.

Jis pažvelgė į ją.

— Ne... — jos akys vėl užsimerkė. — Neleisk jam, Džesika.

Ji užmigo.

Geilenas užbėgo trapu į „Jet’ą“ ir įtaisė Melisą ant odinės sėdynės. Jis kryptelėjo galva į užuolaidą, skiriančią lėktuvo saloną į dvi patalpas.

— Trevis su vaiku priekyje. Sėskite ir prisisekite diržu. — Jis nuėjo į lakūno kabiną.

— Palaukite.

Jis atsigręžė į Džesiką.

— Paskambinsiu Andreasui.

— Pirmiau pakalbėkite apie tai su Treviu.

— Man nesvarbu, ką pasakys Trevis. Skambinu Andreasui pasakyti, kad Keisė saugi. Nebijokite, neįskųsiu, — pridūrė ji.

— Jis nepatikės jumis, bet, manau, skambutis nepakenks. Kalbėkite mažiau kaip dvi minutes. Pasakysiu Treviui. — Jis dingo už užuolaidos.

Ji giliai įkvėpė ir paskambino Andreasui.

— Kalė.

— Suprantu, ką galėjote pagalvoti.

— Kiek jums sumokėjo už mano dukterį?

— Pinigai niekuo dėti. Neturėjau pasirinkimo. Bijojau dėl Keisės ir nemačiau kitos išeities.

— Sakėte, kad jai darėsi geriau.

— Taip, bet tai buvo laikinas dalykas ir...

Trevis stovėjo praskleidęs užuolaidą ir rodė, kad greičiau baigtų pokalbį.

— Turiu baigti. Tik noriu pasakyti, kad niekas neketina pakenkti jūsų dukteriai.

— Ko norite iš manęs?

— Nieko.

— Noriu pakalbėti su Treviu. Duokite čia tą galviją.

— Jis nori, kad baigčiau pokalbį.

— Pasakykite jam: jei tik palies ją, nukryžiuosiu jį. Taip pat ir jus.

— Tikriausiai aš jausčiausi panašiai kaip jūs. Dabar jūs elgiatės taip, kaip privalote. Bet Keisė saugi ir mes bandysime ją išsaugoti. — Ji baigė pokalbį ir pažvelgė į Trevį. — Turėjau paskambinti. Negalėjau jo palikti nežinioje.

— Nesiginčiju. Tik žiūrėjau, kad baigtumėte pokalbį, kol skambučio nesusekė. — Jis nusigręžė. — Prisisekite diržą. Tokijas

— Ar nustatėte vietą? — paklausė Andreasas Kelerio.