Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Ji neatsakė.

— Jeigu ji yra d’Andreaso muziejuje, kaip ją iš ten gausite? Statula tikriausiai gerai saugoma. — Ji patraukė pečiais. — Ko čia man rūpintis? Jūs negalėsite ištesėti Džesikai duoto žodžio. Mus tikriausiai sulaikys Amsterdame.

— Tai jums geriausia išeitis?

— Taip. Beje, kodėl skrendame į Amsterdamą? Argi pirmiausia jūsų ieškos ne ten?

— Taip. Bet turiu ten reikalų. Privalau pamatyti draugą.

— Turite draugų? Tikriausiai jis neseniai jus pažįsta.

— Visą gyvenimą. Jie su mano tėvu buvo partneriai. Jis padėjo mane užauginti. — Trevis nusišypsojo. — Jis sako, kad jam patinku, bet, manau, nenori pripažinti, kad blogai mane išauklėjo.

— Labiau panašu į tiesą. — Ji žiūrėjo jam tiesiai į akis. — Aš taip nepaliksiu, Trevi. Aš nenoriu priklausyti nuo tokio šunsnukio kaip jūs. Ir Keisei to neleisiu. Ir kai rasiu būdą išsiveržti iš jūsų kontrolės, paskambinsiu Andreasui ir jus suims taip greitai, kad nespėsite net mirktelėti.

— Vadinkite mane šunsnukiu, bet aš bent nepalikau jūsų. Galėjau palikti jus visas ir vienas išskristi sraigtasparniu. Būtų buvę mažiau galvos skausmo.

— Stebiuosi, kad nepalikote.

— Pažadėjau Džesikai. — Jis susiraukė. — Galite manimi netikėti, bet neatleisčiau sau, jei mergaitei pakenktų mano išvykimas.

— Jūs teisus. Aš netikiu. — Melisa nuėjo toliau nuo jo. Jei nori būti rami ir įkalbinėti, negali leistis, kad užvaldytų pyktis. Reikėjo jį priblokšti, kad jo mintys pasikeistų. Ką galėtų pasakyti, kad yra pasiryžusi padaryti? Suras būdą atsiplėšti nuo Keisės. Keisė buvo saitas, siejęs juos visus drauge. Jei nukirstų tą saitą, kiekvienas iš jų galėtų eiti savo keliu.

Kaip tai pasiekti?

Ji pati jau pažengė į priekį, nes per pastaruosius keturis košmarus šiek tiek atsiskyrė nuo Keisės. Tas atsiskyrimas labai nedidelis. Tačiau Melisa nesijaudino, nes manė turinti laiko.

Tačiau jos laikas ėjo į pabaigą. Greitai jie atskris į Amsterdamą ir Trevis nukreips savo dėmesį į „Vėjo šokėją“ Tai statulai jis negalės nieko padaryti. Nors, tiesa, atrodė, kad jis nieko negali padaryti iš Džiuniperio. Tačiau padarė.

— Na, ar baigėte lieti pyktį ant mano vargšo draugo?

Melisa pažvelgė už nugaros ir įsitempė. Vyras atrodė aukštesnis, negu jį prisiminė, bet dėl tų akių suklysti nebuvo galima.

— Jūs — Šonas Geilenas.

— Turiu garbės, — jis tęsė kalbą ir ji pastebėjo vos juntamą britišką akcentą. — Pamaloninote mane tuo, kad pažinote. Kitą kartą žinosiu, kad net per didžiausią apsvaigimą nuo narkotikų įsidėmėjote mane.

— Kas jums sakė, kad buvau apsvaigusi nuo narkotikų? Džesika?

— Ne. Simptomai buvo labai ryškūs.

— Aš nebuvau apsvaigusi nuo narkotikų. — Ji atsisėdo ant sėdynės. — Ir galiu pasakyti, kad prastai skiriate simptomus. O iš kur žinote, kad pykausi su Treviu? Nemačiau jūsų.

— Buvau lakūno kabinoje atsidaręs duris, kai jį plūdote. Kadangi mano diskretiškumas yra legendinis, aš neišsidaviau, kol jūs čia nepasirodėte. Gal galėčiau atnešti puodelį kavos iš lėktuvo virtuvėlės?

— Ne. Noriu pailsėti.

— Dabar atrodote visiškai pailsėjusi.

— Bet mes ką tik nustatėme, kad prastai skiriate simptomus.

— Taip, — susiraukė jis. — Kadangi negaliu prisipažinti klydęs, turbūt turiu suprasti, kad norite manimi atsikratyti.

— Turėtumėte.

Jis klausiamai pakreipė galvą:

— Kodėl? Dauguma žmonių trokšta mano malonios kompanijos.

— Kol juos nušaunate?

Jo šypsena dingo.

— Na, tą pasakėte be reikalo. O man atrodė, kad mes sutariame. Kodėl taip pasakėte?

Ji nežiūrėjo į jį.

— Jūs esate Trevio draugas. Džesika sakė, kad buvote Veisare ir kad padėjote jam pabėgant iš Džiuniperio. Na, o matematiką aš moku. — Ji atsisėdo ant sėdynės. — Jei jūs nieko prieš, norėčiau poilsio.

— Tuoj einu. — Jis pasilenkė prie jos. — Tik vienas klausimas.

Jums nereikia klausinėti. Žinau, kad girdėjote visą mūsų su Treviu pokalbį, kol lavinote savo legendinį diskretiškumą.

— Taip. Buvo labai įdomu. Ketinu vėliau išspausti iš Trevio smulkmenas. Bet šis klausimas nieko bendro neturės su Treviu. — Jis žiūrėjo jai į veidą. — Kai nešiau jus į lėktuvą, pažvelgėte į mane ir pasakėte: „Nedarykite to. Neleisk jam, Džesika.“ Ką norėjote tuo pasakyti?

— Iš kur man žinoti? Buvau kaip be galvos. — Ji nežiūrėjo į jį. — Be to, ar jūs tikite, kad kas nors, apsvaigęs nuo narkotikų, kalbėtų sąmoningai.

— Įgėlėte. — Jis išsitiesė. — Pelnytai. Niekada nereikia nepažįstamiems pateikti intymių klausimų.

— Jūsų klausimas nėra intymus.

— Argi? — Nusišypsojo jis. — Man atrodo kitaip. Norėčiau po kurio laiko vėl jį pateikti.

Ji stebėjo, kaip jis nueina. Pirmas jos įspūdis buvo teisingas. Geilenas buvo labai pavojingas, ir kuo mažiau ji bendraus su juo, tuo bus geriau. Pamiršti jį.

Geriau galvoti apie Keisę, užuot galvojus apie jį.

Nutraukti saitus.

Kaip?

Turėtų būti koks nors būdas iš Keisės išplėšti tų baisingų košmarų kontrolę. Mergaitė buvo stipri, bet jos vienatvė tiesiog spaudė širdį...

Dieve mano.

Kam veikti su Keise pačiu blogiausiu momentu? Nereikia laukti, kol ji įtrauks į savo košmarą. Pamėginti tuomet, kai sapnas švelnesnis ar tiesiog miego būsena.

Ji beprotė. Niekada nieko panašaus nemėgino, ir perspektyva gąsdino ją. Ji neturėjo supratimo, ar tokia idėja iš viso galima. Bet jei Keisė galėjo Melisą iš gilaus miego įtraukti į savo tunelį, kodėl ji pati negalėtų ten patekti?

Gal todėl, kad ten buvo savos taisyklės?

Bet taisyklės egzistuoja tam, kad būtų sulaužytos.

Taigi veltui. Nėra kito laiko tik esamasis, kol Keisė miegojo.

Melisa užsimerkė.

Kaip po galais tą padaryti?

Susikoncentruoti... Amsterdamas

— Pristatymo noriu rytą, van der Bekai, — Karlstadas žiūrėjo į kanalą. — Ir be jokių fokusų.

— Aš branginu savo reputaciją. Kaip žinai, manęs dar niekada nekaltino kliento apgavimu.

— Man nepatinka mintis perdavimą vykdyti parke. Dėl Dievo meilės, toje vietoje yra netgi žaidimų aikštelė. Ten bus per daug žmonių. Rytą devintą ateisiu į tavo butą.

— Treviui patinka, kai aplinkui būna žmonių. Minoje lengviau pradingti. Arba parke, arba niekur. Kaip pasakiau, taip ir turi būti padaryta.

Karlstado lūpos susispaudė.

— Tokiu atveju geriau nepradink, kol prekė nebus patikrinta.

— Esu tikras, kad seksi mus, kol baigsi patikrinimą. — Jis nutilo. — Tiesa, pamiršau tau pasakyti, kad rytoj gausi tik pusę. Kita pusė tau bus atsiųsta į Johanesburgą.

— Ką?

— Tik atsargumo priemonė. Suprantama, pusę pinigų šįvakar pervesi į nurodytą Šveicarijos banko sąskaitą. O kitos pusės lauksime rytoj parke.

— O kas, jei nutarsi pasiimti pirmą pusę ir palikti mane ant ledo?

— Abu žinome, kad Trevis niekada nelaužo žodžio sandėriuose, ir jis būtų kvailys, jei apgautų tave. Jis žino, kad nesiliausi persekiojęs jo, o jam per daug patinka civilizacijos teikiami malonumai; kad slėptųsi kokioje trečio pasaulio šalyje. Vienintelis klausimas, kuris turi tave dominti: „Ar Trevis turi prekę?“ — Jis nusišypsojo. — Ir esu tikras, kad tą informaciją patikrinai.

— Jis ją turi. — Karlstado balsas buvo šiurkštus. — Rusai negaudytų jo, jei neturėtų.

— Argi tau nepasisekė, kad turi reikalų su Treviu, o ne su neišmanėliais rūsais. — Jis nusigręžė. — Iki pasimatymo rytoj rytą, pone Karlstadai, o šįvakar patikrinsiu sąskaitą Šveicarijoje.