Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Ji nurijo kartėlį stebėdama, kaip jis nuėjo į mišką. Tai buvo jos atsargus bandymas. Ir be rezultatų. Reikėtų sugalvoti dar ką nors tokio, kol negrįžo Trevis.

Jei jis iš viso grįš. Jai susidarė įspūdis, kad Trevio „reikalas“ pavojingas. Jo gyvenimas visą laiką buvo nesaugus, ir nebuvo priežasties tikėtis, kad dabar jis pasikeitė. Galimas daiktas, kad jis nesugrįš. Jį gali nužudyti, arba jis turės bėgti. Visas jos rūpestis gali būti be reikalo. Jis gali jas palikti, jei jo gyvybė kabos ant plauko.

Ne, jis nepaliks jų. Nors ir kaip ji piktinosi juo, žinojo, kad jis tesės Džesikai duotą pažadą. Kristau, kaip ji norėjo, kad jis jo netesėtų. Domino griuvo daug greičiau ir ji negalėjo sulaikyti.

Lik ten, Trevi. Negrįžk.

Prašau negrįžti atgal.

— Pagaliau, — stipriai apkabino Trevį Janas van der Bekas. — Laikas tau ateiti ir perimti vadžias. Aš jau per senas.

Trevis juokdamasis irgi apkabino jį, paskui žengė žingsnį atgal.

— Prieš šešis mėnesius nebuvai per senas lakstyti paskui gražutę italę grafienę. Ar ji vyksta su tavimi į kruizą?

— Yra tokia galimybė. Ji turi dukterį, jei tave tas domina. Ta moteris netgi turi truputį smegenų. Nors niekad nesupratau, kam toks reikalavimas. Kvailumas daug labiau atpalaiduoja. — Jis pasuko prie žaidimų aikštelės. — Kur prekė?

— Striukės kišenėje. — Jis priderino žingsnį prie Jano. — Ar tavęs nesekė?

— Ir šito mokinys klausia savo mokytojo? Jei aš to nenoriu, manęs niekada niekas neseka. — Jis pažvelgė į Trevį, kurio žvilgsnis tyrinėjo aplinkinius medžius. — Netiki manimi? Jaučiuosi įžeistas.

— Atsiprašau. Įprotis. Pastaruosius keletą mėnesių turėjau būti atsargus.

— Atrodo, dabar irgi. Tie netikri ūsai tau visai netinka.

— Pamaniau, kad jie nepakenks. Vienas Geileno vaikinas pasakė, kad mano nuotrauka turi būti nusiųsta į kiekvieną Amsterdamo policijos nuovadą. Tikėkimės, kad čia jos dar negavo.

— Na, niekas nesitikės, kad tu lyg niekur nieko žingsniuosi tokioje viešoje vietoje. — Jis pagalvojo. — Galbūt.

— Ačiū už nuraminimą. Ar šitoje telefono būdelėje ketini paskambinti Karlstadui?

Janas linktelėjo:

— Tą pačią minutę, kai įsitikinsiu, kad pinigai yra šiukšlių dėžėje.

— Kurioje?

— Raudonoje prie įėjimo vartų. — Jis šyptelėjo. — Kurią taip diskretiškai seka barzdotas vyras prie cukraus vatos prekystalio. Sakiau, kad Karlstadas nekantraus.

Trevis dirstelėjo į Jano nupasakotą vyrą. Gražus, pilno veido, barzdotas blondinas. Vyras sulankstė laikraštį ir nuėjo prie suolelio šalia vartų. Trevis susiraukė:

— Kažką jis man primena.

— Kaip gali taip kalbėti, kai jis su tokia barzda. Ji tikriausiai tiek pat tikra, kiek ir tavo ūsai.

— Nežinau. Tik kažką... — Jis gūžtelėjo pečiais. — Galėjau jį susitikti anksčiau, jei jis samdomas žudikas.

— Galimas daiktas. Ar tu labai nerimauji? Nori nueiti?

Ar jis nerimauja? Jis visada jausdavo nerimą, kai jo sandėryje atsirasdavo netikėtų elementų. Net pažįstamas...

— Manau, kad ne.

— Gerai, — tarė Janas, — Noriu užbaigti sandėrį. Nemanau, kad Karlstado žmogus sulaikys mus, kol matys vykstančius mainus. Be to, Karlstadas žino, kad pusė prekės lieka pas tave.

— Greičiau baikime šį reikalą ir galėsi plaukti į savo kruizą. — Jis palaukė, kol minia prie įėjimo į žaidimų aikštelę praretėjo ir nuėjo prie raudonos šiukšlių dėžės, viena akimi sekdamas tą vyrą. — Parduotuvės prekių krepšys?

— Taip. Su užrašu „De Bijenkorf’s“

Krepšys buvo įgrūstas į vieną šiukšliadėžės pusę ir pridengtas laikraščiu. Kol kas viskas gerai. Kol Janas užstojo jį, jis ištraukė krepšį ir skubiai nuėjo prie telefono būdelės.

— Eime, Janai. Jau įsivaizduoju tave ant laivo prietilčio. Tu esi su...

Garsas, lyg nušoktų butelio kamštis.

Duslintuvas.

Šūdas.

Jis krito ant žemės siekdamas ginklo.

— Ant žemės, Janai.

— Per... vėlu. — Janas krito. — Mano... koja. Bėk, Maiklai!

Blondinas bėgo prie jų su atstatytu ginklu.

Dar vienas šūvis.

Kulka prašvilpė Treviui pro ausį, kai jis apsivertė žolėje. Jis iššovė pats.

Blondinas susvyravo. Iš peties plūstelėjo kraujas. Bet jis beveik užvirto ant Jano. Pagriebęs jį už marškinių, paklupdė ir prispaudė prie smilkinio pistoleto vamzdį.

— Mesk ginklą ir atiduok man pinigus, Trevi.

— Paleisk ji. O ne — tai gausi kulką į galvą, nespėjęs nuspausti gaiduko.

— Daryk, ką sakau, ir nežudysiu jo. Esu labai dėkingas van der Bekui: Jis labai padėjo. Duok man pinigus ir paliksiu jį gyvą. — Jo pirštas buvo ant gaiduko. — Net ir tave paleisiu gyvą, nors pridarei man begalę rūpesčių. Tau dar neatėjo galas.

— Meluoji. Nepadarysi to. Aplinkui daug liudytojų.

— Man nepatinka liudytojai. Bet šįkart padarysiu išimtį. Pažvelk man į veidą.

Tas bejausmis šunsnukis nužudys Janą. Jis sviedė jam krepšį.

— Dedu ginklą. Dabar pasitrauk nuo jo.

— Labai išmintinga. — Jis atsigręžė pro petį, išgirdęs prie vartų šurmulį. Prie jų bėgo keletas apsaugos darbuotojų. — Norėčiau pratęsti mūsų pokalbį, bet, rodos, mums nori sutrukdyti. Kitą kartą.

Jis iššovė Janui į galvą.

— Ne!

Trevį persmelkė skausmas išvydus, kaip žolę aptaškė Jano kraujas ir smegenys.

— Janai!

Negyvas.

O jį nužudęs vyras taku bėgo į gatvę.

Trevis stvėrė savo ginklą, pašoko ant kojų ir nusivijo jį.

Dar šūvis. Šį kartą neprislopintas duslintuvo.

Kas šovė?

Koks skirtumas. Svarbiausia buvo pasivyti priekyje bėgusį blondiną ir nudėti tą šunsnukį.

Veriantis skausmas.

Kažkas šiltas ir drėgnas nutekėjo šonu.

Bėgti.

Vyras pasiekė gatvę ir sėdo į nedidelį „Volvo“.

Trevis pakėlė ginklą. Negalėjo nusitaikyti, nes „Volvo“ jau atsiplėšė nuo šaligatvio.

Pabėgo. Jį draskė pyktis matant, kaip automobilis pradingo už kampo.

Šūviai paskui jį. Dar vienas šūvis.

Bėgti. Suras tą šunsnukį vėliau.

Jis perbėgo gatvę, nubėgo alėja, pasuko už kampo. Jo automobilis stovėjo už keturių namų. Nubėgti iki jo. Grįžti į vienkiemį miške.

Jį varstė skausmas. Žmogžudys, ištaškęs Jano galvą.

Kol kas negalvoti apie tai.

Grįžti į vienkiemį.

Janas...

13

— Melisa, paduokite man pirmosios pagalbos komplektą, — tarė duris atidaręs Geilenas, padėdamas Treviui įeiti į virtuvę. — Tas asilas leidosi peršaunamas. Žinojau, kad reikėjo važiuoti su juo.

— Peršautas? — Melisos širdis suspurdėjo. — Labai?

— Kulkos žaizda visada pavojinga, — Geilenas atsargiai pasodino Trevį ant kėdės. — Tik nubrozdino šonkaulius, bet jis neteko daug kraujo.

— Kas šovė?

Trevis papurtė galvą:

— Nežinau. Turiu apie tai pagalvoti. Uždėkite tvarstį ir duokite ko nors išgerti, kad prašviesėtų galvoj.

— CŽV?

— Tai, kas įvyko, neturi nieko bendro su Keise.

— Iš kur žinote, jei...

— Pirma sutvarstykite, o paskui tardykite, — pasakė jai Geilenas. — Ir moterys dar laikomos gailestingesnės už mus.

— Užsičiaupkite. Nueikite į miegamąjį ir atneškite Džesikos medicininį krepšį, tik neprižadinkite jos. Ji ką tik užmigo.

— Ji gydytoja. Galbūt galėtų...

— Tuo galiu pasirūpinti aš. Nėra reikalo jos trukdyti.

— Dėl Dievo meilės, — sumurmėjo Trevis, — nenorėtume trukdyti jūsų sesers.