Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Turiu šį tą mainais.

— Vertą dviejų milijonų?

— Manau, Gijomė sutiks. Karlstadas buvo sutikęs.

— Ketini panaudoti Karlstadui pažadėtą prekę? — tyliai švilptelėjo jis. — Gali būti pavojinga.

— Dėl to jaudinsiuosi vėliau.

— Gali tekti nerimauti greičiau.

— Paspausk ji. Janą galėjo nužudyti ir Karlstadas.

— Bet nesi įsitikinęs.

— Dabar aš niekuo nesu tikras. — Jis sutiko Geileno žvilgsnį ir pakartojo: — Paspausk jį.

— Nesiginčysiu su žmogumi, apimtu keršto. — Jis nusigręžė. — Vidurnaktį turime būti Paryžiuje.

— Pasamdyk daugiau vyrų, — pasakė Dečempsas, vos Pronlifas atsiliepė į telefono skambutį. — Ir nekalbėk man apie pinigus. Turiu visus, kiek tu norėtum. Ir surask Keisę Andreas.

— Čia jos gali nebūti.

— Ką?

— Mano CŽV kontaktas sako girdėjęs, kad ją išsivežė tavo senas draugužis Trevis. — Jis leidosi į aiškinimus.

Dečempsas tylėjo, kol Pronlifas baigė.

— Labai nepanašu.

— Prezidentas iš Japonijos išskrido atgal į Vašingtoną, nes pranešė, kad susirgo. Andreasas sveikas kaip arklys.

Kuo daugiau Dečempsas galvojo apie tai, tuo labiau linko tikėti gandais. Savo pokalbiuose su van der Beku Trevis nė karto neužsiminė apie mergaitę, bet Andreasas pasitikėjo juo tiek, kad galėjo paprašyti padėti dukteriai. O Trevis buvo pakankamai greitas sėkmingai įvykdyti pabėgimą. Jį apėmė jaudulys. Viskas sutapo. Trevis. Ir dabar galbūt tas vaikas.

— Dečempsai?

— Tai gali būti tiesa.

— Dėl ko jis pasiėmė vaiką?

Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios Keisės norėjo ir Edvardas? Tai buvo įmanoma. Gal Trevio įsikišimas Veisare tebuvo dingstis veikti jam pačiam vienam.

— Man reikia Trevio telefono numerio.

— Bandau jį sužinoti.

— Bandyk greičiau. Puikiausiai žinai, kad CŽV žino jį, jei Trevis buvo toje vietoje Virdžinijoje.

— Sakiau, kad CŽV negalėjo klausytis jo pokalbių ir susekti jo skambučių.

— Man nereikia susekti jų. Bet galiu panorėti su juo pasikalbėti.

— Aš pasistengsiu.

— Stenkis. Paskui sėsk į lėktuvą ir grįžk čia. Man gali tavęs prireikti. — Jis baigė pokalbį ir atsilošė kėdėje. Jam reikėjo to telefono numerio. Jautė keistą reikmę susisiekti su Treviu. To niekada nėra nutikę su jo kitais taikiniais, bet Trevis buvo kitoks. Trevis jį pažemino, ir tik paimti pinigus buvo per maža. O nauja informacija parodė, kad Trevis kelia kitą pavojų. Jis — ne tik grėsmė. Jis — konkurencija. Taip jis norėjo puoselėti šį nužudymą, žaisti su Treviu, parodyti jam, kad visada bus per žingsnį priekyje jo.

Koks bus kitas žingsnis? Jei Trevis toks protingas, kaip manė Pronlifas, jis turėtų slėptis. Bet Edvardas nužudė jo draugą, o Trevis pakankamai sentimentalus, kad trokštų keršto. Kad tą padarytų, turi identifikuoti Edvardą, o paskui surasti, kur jis. Vienintelis šiaudas, kurio turėtų griebtis Trevis, buvo Henrio Kleirono mirtis.

Taigi Lijonas?

Galbūt.

O gal ir ne.

Iš Trevio išplėšė pinigus, kurių jis tikėjosi, o laikyti Keisę Andreas paslėptą — brangiai kainuojanti perspektyva. Jis gali nutarti, kad būtina eiti pirmyn prie savo pirmojo tikslo.

Edvardui būtinai reikėjo gerai apmąstyti viską, ką buvo girdėjęs apie Trevį, o paskui — pasikliauti savo instinktais. Paryžius

Paryžiaus pakraštyje prie nediduko labai žalio parko buvo kuklus butas. Už keturių blokų nuo jo— d’Andreaso muziejus.

— Gražu, — Geilenas pastatė lagaminus ir dairėsi po gyvenamąjį kambarį. — Senamadiška, bet labai patogu. Šiek tiek per daug mėlynos spalvos. Gal mėlyna ir pagrindinė spalva, bet man ji visada atrodė slegianti.

— Nieko tokio. Nebūsime čia taip ilgai, kad pajustume depresiją, — atsakė Trevis. Jis nunešė Keisę į miegamąjį ir paguldė, paskui kreipėsi į Džesiką. — Nuo to laiko, kai išvykome iš Džiuniperio, ji neregėjo košmarų. Tas gerai. Tiesa?

— Ar laukiate atsakymo, kad pagrobimas — tinkama terapija? — paklausė ji. — Aš to nepatvirtinsiu, Trevi.

— Na, jis jai nepakenkė.

— Kol kas.

Į kambarį įėjo Melisa. Savo kelioninį ir Džesikos medicininį krepšius ji pastatė prie radiatoriaus po langu. Tada nuėjo į šalia buvusį vonios kambarį ir užtrenkė duris.

Džesika susiraukė.

— Ji teisi. Aš nežinau, kokį ilgalaikį poveikį visa tai turės Keisei.

— Niekuo negaliu padėti, — jis stengėsi, kad balsas būtų ramus. — Stengiuosi, kiek galėdamas. — Jis išėjo į gyvenamąjį kambarį. Geilenas buvo bežengiąs prie durų. — Kur Stiuartas Tomas?

— Bute, priešingoje koridoriaus pusėje. Jis mėgsta gyventi vienas. Patikėk manimi — nenorėtum, kad jis gyventų kartu. Kai jis įsitraukia į darbą, tokius dalykus kaip maudymasis ir dantų valymas laiko bereikalingu laiko švaistymu.

— Ar jis įsitraukė į šį darbą?

— Be didelio užsidegimo. Jam būtų daug įdomiau, jei būtum paprašęs jo įsilaužti į pačias slapčiausias Pentagono bylas. — Jis atidarė duris. — Einu pasižiūrėti, ką veikia.

— Eisiu kartu.

— Ne, neisi. Tu per daug įsitempęs. Nenoriu, kad nuliūdintum Stiuartą. Beje, jau po vidurnakčio. Eik miegoti. Galėsi pamatyti jį rytoj.

— Man nereikia... — jis nutilo sutikęs Geileno žvilgsnį. Nieko gero nebus. Geilenas nenukryps nuo savo minties. — Pažadink mane, jei Tomas įsilauš.

— Tik rytoj, — paskui jį užsitrenkė durys.

Velnio Geilenas.

Ir ačiū Dievui už Geileną.

— Kada ketinate nuvežti Keisę pas „Vėjo šokėją“? — tarpdury stovėjo Melisa.

— Po dviejų parų, kai uždarys muziejų. Jei viskas bus gerai.

— Nebus gerai. — Ji nuėjo prie lango ir žiūrėjo pro jį. — Bet jūs manęs neklausysite. Tiesa?

— Negaliu jūsų klausytis.

— Jūs sužeistas. Kodėl nepalaukiate, kol pasijusite geriau?

— Kaip sakėte anksčiau, tai tik nubrozdinimas. Nevertas to laiko, kurį sugaišote tvarstydama. Tiesa?

Ji valandėlę patylėjo.

— Taip. Ir kodėl jis nenužudė jūsų vietoj draugo?

— Nors ir labai gaila, bet jums nepasisekė.

— Mums visiems gali nepasisekti. — Ji nutilo. — Noriu, kad gautumėte man pistoletą.

Jis sukluso:

— Kam?

— Noriu turėti galimybę apsiginti pati. Neketinu priklausyti nuo jūsų, — sardoniškai nusišypsojo ji. — Nesijaudinkite. Neketinu jūsų nušauti, nors ir labai knieti.

— Ar bent žinote, kaip naudoti ginklą?

— Prieš kurį laiką studentų kvartale įvyko keletas išprievartavimų ir užpuolimų. Mes su draugėmis pradėjome nerimauti. Visos kambariokės lankėme savigynos treniruotes, ir tada aš nusipirkau 38 kalibro pistoletą. Visos mokėmės šaudyti.

— Gerai. Pasakysiu Geilenui, kad rytoj duotų jums pistoletą.

— Puiku, — ji jau ruošėsi eiti į miegamąjį, bet sustojo ir atsigręžusi pažvelgė į Trevį. Jį nustebino beviltiška jos veido išraiška. — Nenoriu, kad jūs žūtumėte. Nenoriu, kad kas nors dar mirtų. Gyvenimas — vertinga dovana. Reikia branginti kiekvieną minutę ir...

— Ar manote, kad Keisė džiaugiasi gyvenimu? Džesika iš paskutiniųjų stengiasi, kad tik jai būtų geriau, — Jis liūdnai papurtė galvą. — Atrodo, kad aš taip pat pavargau.

— Džesika nesupranta. Jūs nesuprantate. — Jos balsas buvo kupinas nevilties. — Negaliu jums leisti tai padaryti.

Trevis užsigalvojęs žiūrėjo į duris, pro kurias ji išėjo. Melisos jausmai stiprėjo, o tai galėjo būti pavojinga.

Jėzau, jam to nereikėjo. Jis tenorėjo ištesėti savo pažadą Džesikai ir surasti Jano žudiką.