Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Kurgi ne. Gana jau privertėte ją kentėti. — Ji nuėjo prie kriauklės ir pripylė vonelę vandens. — Nusivilkite marškinius. — Pamačiusi, kad jam sunku, tarė pro sukąstus dantis. — Palikite. Atrodo, kad tuoj nualpsite. Padėsiu jums. — Ji pastatė vonelę su vandeniu ant stalo ir atsargiai nuvilko jam marškinius. — Atrodo, jūsų „reikalas“ nepasisekė taip, kaip tikėjotės?

— Galime sakyti ir taip. Gal paskubėsite?

— Aš skubu. Negi manote, kad man patinka čiupinėtis su jumis?

— Štai tas krepšys. — Geilenas pastatė odinį sakvojažą ant stalo ir atsegė. — Gal galėčiau padėti? Aš pats gerai moku suteikti pirmąją pagalbą.

— Gerai, kad mokate. — Melisa sumaniai valė ilgą nelygų įbrėžimą. — Visos tos šautinės žaizdos...

— Ką?

— Nieko. Paduokite man tą antiseptiką. — Ji pažvelgė Treviui į akis. — Skaudės, — tarė ir, nelaukdama atsakymo, uždėjo antiseptiko ant atviros žaizdos. Jis nekrūptelėjo. Atrodė, tarsi visai nieko nejaustų. Jos lūpos persikreipė. — Macho vaikinas.

— Taip, aš toks. — Trevis pažvelgė į Geileną. — Užgulk telefoną ir surask mums kitą vietą. Manęs niekas nesekė, bet turime užsitikrinti, kad vyras, nužudęs Janą, negalėtų...

— Janas negyvas? — nutraukė Geilenas. — O Dieve, užjaučiu, Trevi. Man taip gaila.

— Man taip pat. — Trevis pažvelgė į Melisą. — Ar jau sutvarkėte?

— Norėčiau. — Ji baigė tvarstyti žaizdą. — Šitas palaikys jus. — Ji davė jam tris tailenolio tabletes. — Stipresnės už skausmą.

— O, nėra nieko, kas būtų stipresnis už mano skausmą.

Ji suprato, kad jis kalbėjo ne apie fizinį skausmą. Nuvijo užuojautos bangelę.

— Jei jūsų galvoje netvarka, tai ne dėl tos žaizdos.

Trevis nurijo tabletes ir tarė Geilenui:

— Jis žinojo, kad mes ateisime, prekės bus perduotos. Tai galėjo būti Karlstado žmogus arba kas nors kitas, prieinąs prie informacijos. Jis prasitarė, kad Janas padėjo. Praeitą savaitę savo bute Janas rado dvi „blakes“ Maniau, gal CŽV, bet... — papurtė jis galvą. — Gal jis koks suskis agentas, bet nepanašu į tiesą. Turiu apie tai pagalvoti. Tik išvežk mus iš čia.

— Į Paryžių?

Trevis gūžtelėjo pečiais:

— Kodėl gi ne?

— Gerai. — Geilenas atsistojo ir išsiėmė telefoną. Neskambino. — Man tikrai labai gaila. Žinau, jis tau buvo kaip šeimos narys. — Jis išėjo į lauką.

Melisa beveik nesiklausė paskutiniųjų žodžių.

— Paryžius? Kodėl į Paryžių?

— Žinote kodėl, — pavargusiu balsu atsakė Trevis. — Aš daviau pažadą, noriu jį ištesėti.

Ji užsimerkė.

— Šūdas.

— Sutinku su jumis. — Jis vilkosi marškinius. — Žinau, tikėjotės, kad atsikratysite manęs dėl Jano... — jis nutilo, — mirties.

Jam skaudu buvo ištarti šį žodį. Ji juto tą didelį skausmą. Neturėtų jausti, trauk jį velniai. Ji atsimerkė ir pažvelgė į jį.

— Niekuo negaliu padėti, jei mirė jūsų draugas. Jis turėjo būti pakvaišęs, kad susidėjo su jumis. Turėjote pasimokyti, bet ne. Aklai einate pirmyn nepaisydami to, kas jums kenkia.

— Aš niekam nepakenksiu.

— Pasakykite tą savo draugui Janui.

Jis krūptelėjo.

— Jums reikėjo verstis medicina tais senais laikais, kai dar nebuvo taikoma anestezija. — Jis baigė sagstytis marškinius. — O dabar, jei jūs nieko prieš, išeisiu į lauką pas Geileną. Man reikia įkvėpti oro.

Suspaudusi kumščius Melisa žiūrėjo, kaip jis žengia pro duris. Ji įskaudino jį, bet veikiau tebūnie prakeikta, negu parodys, kokį gailestį jam dabar jautė. Jis buvo pakankamai tvirtas pakelti viską, ji irgi turėjo būti tokia pat tvirta.

Ji nunešė Džesikos medicininį krepšį atgal į miegamąjį ir pastatė ant kėdės šalia naktinio stalelio. Džesika gulėjo susirietus į kamuoliuką ant lovos šalia Keisės. Melisa stovėjo žiūrėdama į vargšą vaiką ir savo seserį, galėjusią padaryti bet ką, kad tik jos pacientei būtų geriau. Jos abi giliai miegojo. Ją staiga užplūdo noras ginti jas abi. Keista. Visada Džesika buvo jos gynėja ir ramstis nestabiliame pasaulyje.

Ne dabar. Džesika buvo dugne. Galų gale gal ir Melisa buvo, bet ji negalėjo teikti tam reikšmės.

Ji turėjo nerti, laikyti jas visas plūduriuojančias ir tikėtis, kad nepaskęs.

Melisa priėjo prie naktinio stalelio, atsegė Džesikos rankinę ir ėmė joje ieškoti.

— Gerai jautiesi? — paklausė Geilenas, priėjęs prie Trevio. Gal norėtumei ilsėtis?

— Dėl žaizdos? Prisimenu girdėjęs apie tuos laikus Tanzanijoje, kai tu nuėjai penkias mylias su mačete, kuri buvo įstrigusi į koją.

— Taip, bet ne visi tokie galiūnai kaip aš. Visada vartoju „R ir R“, kai tik gaunu. — Jis pasižiūrėjo į savo rankinį laikrodį. — Turi keturiasdešimt penkias minutes, kol čia atkaks transportas. Eik į vidų ir sėdėk.

— Čia geriau jaučiuosi.

— Suprantu tave. Ji atkakliai nenori, kad tu atgabentum „Vėjo šokėją“

— Teks jai priprasti prie tos minties. — Trevis atsišliejo į durų staktą. — Ar jau pavyko sutvarkyti šį reikalą?

— Turiu ryšį. Toks Polas Gijomė — muziejaus kuratoriaus asistentas. Jis žinomas kaip kyšininkas.

— Su „Vėjo šokėju“ yra truputį kitaip.

— Bet ši Gijomė charakterio savybė pravers mums, jei pinigų bus pakankamai, o jų įteikimas tinkamas. — Jis nusišypsojo. — O įteikti tinkamai aš moku.

— Man reikia, kad padarytum dar šį bei tą.

Geilenas klausiamai pažvelgė į jį.

— Man atrodo, kad pažįstu vyrą, nužudžiusį Janą. Jis tikrai žinojo, kas aš. Be to, norėjo, kad negyvas gulėčiau aš, o ne Janas.

— Ar pažinai jį iš veido?

Jis papurtė galvą.

— Akys buvo labai pažįstamos. Žalios, truputį įkypos... bet jis buvo su netikra barzda.

— Tai ko tu nori iš manęs.

— Surask ką nors, kas galėtų įsilaužti į Interpolo kompiuterius. Reikia pasižiūrėti į tų mulkių nuotraukas.

— Jei nežinai, nuo ko pradėti, gali prireikti penkiasdešimties metų. Juk bylų ten tiek daug.

Trevis tą suprato, bet turėjo ką nors daryti.

— Tegul būna penkiasdešimt metų, tik surask tą žudiką.

Geilenas linktelėjo galvą.

— Negaliu pažadėti, kad pristatysiu tau jį, kai atvyksime į Paryžių, bet ką nors surasiu.

— Gerai, — pasakė jis, nors nieko per daug gero nematė. — Janas...

— Ar nori pasikalbėti apie jį?, — tyliai paklausė Geilenas. — Kartais išsišnekėjimas padeda.

Trevis papurtė galvą.

— Jis mirė. — Jo lūpos persikreipė. — Nėra ką apie jį kalbėti.

— Tu dėl to nekaltas. Janas — senas vilkas. Žinojo, ką daro.

— Žinau.

— Tavo draugas žuvo, o tu gyvas. — Geilenas patraukė pečiais. — Sunku. Bet tvardykis.

— Tvardausi. Tačiau vis tiek surask man žudiką.

— Manyk, kad taip ir bus. Ką tik pagalvojau apie vieną žmogų, kuris įstengtų tai padaryti. Stiuartas Tomas. Truputėlį keistokas, bet apie kompiuterius išmano viską. — Suskambo jo telefonas, ir jis atsiliepė. Valandėlę pasiklausė ir išjungė. — Atrodo, Gijomė užkibo. Jis atgabens statulą iš parodų salės į galinę patalpą, motyvuodamas, kad ją reikia išvalyti. Tik prie durų turės stovėti sargybiniai, kad niekam nekiltų įtarimo, Jis pažįsta porą tokių, kurie nevengia pasipelnyti.

— Ir kiek?

— Iš viso? Kaina pakilo. Du milijonai. Labai daug už keturias valandas, praleistas su ta prakeikta statula. Galiu pasiderėti.

— Nėra laiko.

— Turi pinigų?