Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Sveika, — tarė tyliai. — Visa tai, atrodo, labai išgąsdino tave, bet viskas jau praėjo. Prižadu, kad daugiau to nebus.

— Nežadėkite, ko negalite įvykdyti, — tarė iš vonios kambario atėjusi Džesika su vonele vandens ir rankšluosčiu. — Ypač, kai mes, atrodo, esame antrame jūsų dienotvarkės plane.

— Aš įvykdysiu, — atsakė. Kristau, jis tikėjosi sakąs tiesą.

Trevis nuėjo į virtuvę. Tuo metu pro lauko duris įžengė Geilenas.

— Saugu?

— Atrodo. Pora mano vaikinų dairosi aplinkui. Važiuojant iš aerodromo mūsų niekas nesekė, — jis atsisėdo už stalo. — Tavim dėtas, laikyčiausi to aštuonių valandų limito. Ilgiau likti vienoje vietoje tau nesaugu. Judinkis.

— Tą ir darau.

Eidamas į išnuomotą automobilį, kurį Geileno vyrai pristatė į aerodromą, jis paskambino van der Bekui.

— Aš pakeliui į parką, — pasakė, vos atsiliepė Janas. — Jokių problemų?

— Ne. Kai Geilenas mane įspėjo, kad tuoj išvyksti, dingau iš ano buto į naują. Problemų turi tu vienas. Net Karlstadas girdėjo apie jas. Gandai sklinda, kad paėmei kažką, ko neturėtum turėti. Ką sumanei, Maiklai?

— Reikalai komplikavosi.

— Prisimenu, tą patį sakydavai, kai dar buvai mažas. O aš tau sakydavau, kad pats juos sukomplikavai. Visada stenkis išvengti sunkumų.

Taip, Džiuniperyje jis pats viską sukomplikavo. Džesika galėjo jį tempte nutempti pas Keisę, bet nereikėjo į šį reikalą įklimpti abiem kojom.

— Kaip sąskaita Šveicarijoje?

— Pasirūpinau. Pasakiau Karlstadui, kad rytą jis gaus tik dalį prekės, o kita bus jam pristatyta į Johanesburgą. Dėl visa ko. Jei jis nutaręs perrėžti mums gerkles parke.

— Protingai.

— O kaipgi. Aš laukiu savo kruizo, o mirtis gali tam sutrukdyti. Neplauktum su manimi? Prisimintume senas dienas.

— Galėčiau prisidėti vėliau. Kol kas būsiu šiek tiek užsiėmęs.

Van der Bekas atsiduso.

— Suprantu, kaip tu galėtum. Žiūrėk, nekomplikuok padėties.

Jis nusijuokė:

— Stengsiuosi. Pradėk pakuoti. Susitiksime parke vėliausiai aštuntą.

Trevis baigė pokalbį.

— Kaip ji? — paklausė Melisa, kai Džesika išėjo iš miegamojo.

— Nematau jokių permainų. — Džesika sėdėjo ant kėdės priešais Geileną. — Neatrodo, kad kelionė būtų jai pakenkusi. — Ji iš nuovargio patrynė smilkinius. — Bet ką aš galiu žinoti. Kartais man atrodo, kad nieko gero negali padaryti tokiems vaikams. O ir kaip, jei aš...

— Nesąmonė. — Melisa pastatė sriubos dubenėlį priešais Džesiką. — Tu tik pavargusi. Žinoma, kad padėjai vaikams. Ar ne tu sugrąžinai į gyvenimą mane? O Donis, Eliza Vitkomb ir Pat Belings, ir Darenas Dženkas...

— Gerai, gerai! — Džesika pakėlė ranką, kad nutrauktų ją. — Jaučiuosi nuostabiai!

— Pasiutusiai perdedi. — Ji patylėjo. — Tiesa, man atrodo, kad tu su Keise truputėli per kantri.

— Ką nori tuo pasakyti?

— Ji ne tokia, kaip visi tavo gydyti vaikai. Ji labai stipri. Gal ji nori iš tavęs jėgos.

— Tu irgi buvai stipri, — susirūpinusi susiraukė Džesika. — Ar manai, kad per daug kantriai su tavimi elgiausi?

— Ne, žinoma, ne, tu viską darei tinkamai. Man tik norėtųsi žinoti... Prisimeni, sakiau, kad ji kažką slepia. Ar tau neatrodo, kad tos pabaisos tik priežastis jai likti tunelyje?

— Tai labai sudėtinga prielaida. Jai tik septyneri, Meli.

— Jos tėvas sakė, kad Keisės vaizduotė nuostabi. Pridėk dar nepaprastai stiprią valią ir galėtum... Ak, aš nežinau. Tik galvoju apie tai. O dabar valgyk sriubą, kol negrįžai pas Keisę, — Ji pažvelgė į Geileną. — Gal ir jums dubenėlį?

Jis papurtė galvą ir atsistojo.

— Einu pasižvalgyti į lauką. Dar turiu paskambinti. Kai Trevis sutvarkys savo reikalą su van der Beku, jis užšoks paimti manęs rasti priėjimą prie „Vėjo šokėjo“ Man visada patinka būti žaidimo priekyje.

— Puiku. — Džesika ėmė valgyti sriubą. — Tai vienintelis geras visoje šioje sumaištyje dalykas. Noriu išbandyti galimybę padėti Keisei, kol mūsų nesučiupo ir nepastatė prie sienos sušaudyti.

— Nebūkite pesimistė, — nusišypsojo Geilenas. — Galėtumėte nerimauti, jei Trevis neturėtų mano neįkainojamos apsaugos. Aš garsėju stebuklingo darbuotojo reputacija.

— Dievaži, mums reikia stebuklo, — sumurmėjo Džesika.

— Ne, mums reikia susitarti su Andreasu ir padaryti galą visai šiai beprotybei, — tarė Melisa. — Jis gali priversti Trevį padėti Keisei.

Džesika papurtė galvą:

— Sakiau tau, kas atsitiko, kai paskambinau jam. Nerizikuosiu dar kartą tavimi ar Keise.

— Galvijas. — Ji valandėlę patylėjo. — Tau dėl manęs nėra ko jaudintis. Atrodo, galiu suimti save į rankas.

— O Keisė?

Jos lūpos susispaudė:

— Tu ja nerizikuosi.

— Nerizikuotum ir tu.

— Kartais tenka daryti, ko nenori, — Melisa nuėjo prie durų. — Baik valgyti. Einu pasikalbėti su Geilenu. Gal jau bus paskambinęs.

Geilenas stovėjo atsišliejęs į medį už keleto jardų nuo priebučio. Kai ji išėjo, jis įsidėjo telefoną į kišenę.

— Laukiau jūsų.

— Kodėl?

— Jūs ne iš tų, kurie ramiai sėdi, kai kas nors nepatinka.

— Iš kur žinote?

— Vis neklystanti mano intuicija. Šią akimirką ji man kužda, kad norite apipilti mane klausimais apie mano pasiekimus.

— Tarkime, noriu.

— Jie daug žadantys. Jei Trevis grįš su grynaisiais. Milijonas dolerių bus pats tas.

— Už „Vėjo šokėją“

— Už suteiktą galimybę keturias valandas praleisti jo draugijoje.

— Milijonas dolerių už tokį trumpą laiką? Jis nesutiks.

— Tikėkitės.

— Tas nepadės Keisei.

— Didelis šokas?

— Nepadės. — Jos rankos susigniaužė į kumščius. — Ir nenoriu to. Neteikite Treviui tokio pasiūlymo.

— Atsiprašau?

— Nežinau, kiek jis jums moka, bet aš sumokėsiu daugiau.

— Turite tiek pinigų?

— Tėvai paliko solidų palikimą. Turiu patikėtų lėšų.

— Ir panaudosite jas papirkti mane?

— Sumokėsiu, kiek norite, jei pamiršite „Vėjo šokėją“ Jei man pritrūks savų pinigų, rasiu jų.

Jis papurtė galvą.

— Jei nenorite pinigų, sakykite, ko norite. Padarysiu viską.

Geilenas pakėlė galvą:

— Siūlote man seksualines paslaugas?

— Siūlyčiau, jei iš to išeitų kas gero. Bet aš jūsų netraukiu. Mudu labai vienodi.

— Tikrai?

— Taip. Jūs turbūt irgi tą pajutote. Tai būtų tas pat, kas mylėtis su seserim.

Jis nusijuokė:

— Aš visiškai nelinkęs į kraujomaišą.

Ji stengėsi, kad balsas neskambėtų beviltiškai:

— Sakykite, ko norite, ir aš padarysiu. Aš ne kvailė ir turiu labai motyvuotą priežastį. Todėl galiu daug ką padaryti.

Jis liovėsi šypsotis.

— Jei mudu tokie panašūs, tai turėtumėte žinoti, kad aš neišduosiu draugo. Laikausi senamadiškų taisyklių.

Melisa žinojo turinti mažai galimybių, bet turėjo pabandyti.

— Sakiau. Padarysiu viską. Pagalvokite. Turi būtį kažkas, ko jūs norėtumėte, ir ko niekas nesiimtų padaryti. Nedažnai sulaukiama tokio pasiūlymo.

— Sunku nepagalvoti. — Jo žvilgsnis apsistojo ties jos veidu. — Matau, kad neturiu nuleisti nuo jūsų akių. Šiuo konkrečiu reikalu laikotės vien savo nuomonės. Galite nuspręsti paskambinti Andreasui.

Jėzau, jis dygus.

— Jei kalbėjotės su Treviu, žinote, kad tai — ne išeitis.

— Nesu taip įsitikinęs... — Jis gūžtelėjo pečiais. — Eikite į vidų. Nenoriu, kad jus čia kas pamatytų. Žmonės įsimena gražias moteris. O man reikia pasidairyti su savo vaikinais po mišką.