Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Slaptosios tarnybos agentas papurtė galvą.

— Ji per greitai baigė pokalbį. Jei turėčiau dar bent trisdešimt sekundžių...

Andreasas gniaužė ranką tol, kol pabalo krumpliai.

— Kam po velnių visa ta žvaigždžių karų technologija, jei nepajėgiate susekti paprasto skambučio? Jei negalite surasti vaiko, kuris... — jis turėjo patylėti, kol vėl įstengė pratarti. — Žadėjote man, kad Džiuniperyje ji bus saugi. Kuo greičiau suraskite mano Keisę.

— Taip, pone, aš jau informavau Denlį.

— Ar suimtas Trevio ryšininkas Amsterdame?

Jis papurtė galvą.

— Praėjus penkioms minutėms po to, kai sužinojome, ką padarė Trevis, jie buvo van der Beko bute. Jis jau buvo spėjęs dingti.

— Tai liepkite Denliui jį rasti.

— Po dvidešimties minučių Denlis sėda į lėktuvą. Ar informuoti apie pagrobimą žiniasklaidą?

— Dėl Dievo, ne. Jei visas pasaulis sužinos, kad Keisė pagrobta ir kad ji tokia pažeidžiama, ji gali tapti kitų grupuočių taikiniu. Ir kaip mums žinoti, ar Trevis nepaskambins pateikdamas reikalavimus? Kalbėjausi tik su ta kale. Mes dėl nieko nesame tikri, o kol nesame, stenkitės užtikrinti, kad niekas nesužinotų apie Keisės dingimą. Ją surasite jūs.

— Jei Trevis vyksta į Amsterdamą, tikėtina, kad mums prireiks tarptautinės pagalbos.

— Perduokite Trevio ir Džesikos Raili nuotraukas į visus Europos policijos skyrius. Pasakykite, kad JAV vyriausybė bus labai dėkinga už bendradarbiavimą surandant juos. Sugalvokite kokią nors istoriją. Pavadinkite juos... teroristais ar kuo tik sugalvosite. Tik neminėkite Keisės.

— Taip, pone prezidente.

— Ketinu grįžti į Vašingtoną. Atsiprašykite už mane ir paskambinkite viceprezidentui, kad mane pakeistų. Pasakykite, kad man gripas ar dar kas nors.

— Taip, pone.

— Ir Keleri.

— Taip, pone?

— Pasirūpinkite, kad mano žmona nieko nesužinotų. — Jo balsas drebėjo. Kol nesugrąžinsite mano dukters, žmona turi galvoti, kad Keisė yra saugi Džiuniperyje.

11

Melisa pabudo tik tada, kai jie skrido virš Atlanto.

Vibracija. Variklių gausmas. Lėktuvas...

Lėktuvas?

Džesika. Kur Džesika? Ji pašoko.

— Ššš. Viskas gerai, — staiga šalia jos atsirado Džesika. — Viskas gerai, Meli.

— Man neatrodo. — Ji lėtai atsisėdo. Taip, ji buvo lėktuve ir ką tik gulėjo ant odinės sėdynės. — Nieko čia gero. Kur Keisė?

— Ji miega lėktuvo priekyje. Su ja Trevis. Aš norėjau likti su tavimi.

— Ar ji gerai jaučiasi? — Melisa bandė prisiminti. — Buvo atvažiavusi greitoji...

— Trevis viską parengė.

— O lėktuvas?

— Trevis su draugu Šonu Geilenu.

— Kur mes skrendame?

— Į Amsterdamą per Antverpeną.

— Amster... — Melisa giliai įkvėpė ir lėtai ištarė: — Atrodo, turėsi man papasakoti, kas įvyko. Aš atsiguliau miegoti Džiuniperyje, o atsibudau pakeliui į Amsterdamą?

— Ar norėtum kavos?

— Ne, norėčiau išgirsti viską, kas, atrodo, buvo nuslėpta nuo manęs.

Džesika atsiduso:

— Gerai, aš tik pamaniau, kad prieš išgirstant tau reikėtų šiek tiek kofeino.

Per keletą minučių ji išdėstė dilemą, kurią buvo pateikęs Trevis.

Melisa ėmė keiktis.

— Negaliu tuo patikėti, — tarė. — Klausiau aną vakarą, kokia problema, bet tu man pamelavai.

— Nepamelavau. Tik nepasakiau tau visko. Na, gerai. Pamelavau.

— Kodėl?

— Spręsti, ar nusileisti Treviui, ar ne, reikėjo man, o tu būtum tik viską sukomplikavusi.

— Spręsti tau ? Aš gana artimai su tuo susijusi. Manau, kad galėjai ir man leisti įterpti, savo trigrašį?

— Keisė yra mano pacientė.

— Tu ir apie mane vis dar galvoji kaip apie pacientę. Ir dėl to jautiesi svarbesnė. Tiesa? Na, aš nesu pacientė ir nenoriu, kad su manimi elgtumeisi lyg su ligone. Aš irgi šį tą reiškiu.

— Šiąnakt neatrodei labai nepriklausoma.

— Tai smūgis žemiau juostos.

— Tu nusipelnei jo. Gali nebūti mano pacientė, bet kol jauti tą ryšį su Keise, tau gresia toks pat pavojus kaip ir jai. Negi manai, kad bijodama tave įžeisti, leisiu įvykti kam nors nepataisomam.

Melisa valandėlę įdėmiai į ją žiūrėjo, o paskui nenoriai pasakė:

— Galėjai leisti šį kartą man pasijusti teisiai, šventoji Džesika. Esu įsitikinusi, kad pasielgei negerai. — Ji papurtė galvą. — Turėjai man pasakyti. Abi būtume galėjusios perkalbėti Trevį. Visas jo planas yra beprotiškas.

— Manai, kad nesuprantu. Neradau jokios išeities. Mums jo reikia.

Melisa piktai pamanė, kad šio argumento negali nuginčyti.

— O kodėl Amsterdamas?

— Trevis ten turi reikalų. — Ji svyravo. — Aš nepasakiau tau, bet išgavau iš jo pažadą... dėl „Vėjo šokėjo“

Melisa sustingo.

— Ką?

— Priverčiau jį pažadėti, kad rastų būdą Keisei pamatyti statulą.

— Ne.

— Taip. — Ji žiūrėjo, kaip Melisos rankos gniaužė apklotą. — Žinojau, kad tu su tuo nesutiksi, bet tu esi neteisi. Tikiu, kad tai proga padėti jai. Nežinau, ar galiu tikėti, kad Trevis laikysis žodžio, bet aš versiu jį. Negaliu kęsti visos šios beprotybės ir išeiti iš jos be jokio rezultato.

Melisa jautė, kaip jai traukia skrandį.

— Kristau, kaip galiu įtikinti, kokią didžiulę klaidą darai? — sušnibždėjo ji.

— Tu negali manęs įtikinti. Pacientė mano. Ir sprendimas mano. — Džesika suspaudė jos ranką. — Bijau, kad turėsi su tuo sutikti. — Ji atsistojo. — O dabar paruošiu sumuštinių ir kavos. Jei nori nusirengti naktinius marškinius, vonioje yra drabužių ir dantų šepetukas. Jie skyrelyje su tavo vardu. — Ji nuskubėjo į lėktuvo galą. — Geilenas, atrodo, numatė viską.

Geilenas. Melisa prisiminė vyrą, nešusį ją į lėktuvą. Juodi plaukai, juodos akys, greitas, stiprus...

Ir pavojingas. Labai pavojingas.

Ji palygino jį su Treviu. Šis buvo, ko gero, netgi pavojingesnis už Geileną. Tikrai daug pavojingesnis, nes jis pažadėjo Džesikai „Vėjo šokėją“. Ji turi pakalbėti su Treviu, pasakyti jam, kad pamirštų tą velnio statulą.

Smaragdo akys...

Ne dabar. Užblokuoti atmintį. Jautėsi nusiminusi ir drebanti, o turėjo būti žvali derėdamasi su Treviu.

Jėzau, „Vėjo šokėjas“. Jei situacija nebūtų tokia prasta...

Ji atsistojo ir nužingsniavo į vonią.

— Norėčiau pasikalbėti.

Trevis pakėlė galvą nuo savo užrašų knygutės.

— Kaip jaučiatės, Melisa?

— Pikta kaip velnias. — Ji pažvelgė į Keisę. Šios akys buvo užmerktos: ji tikriausiai miegojo. Geriau nerizikuoti. — Mums reikia pasikalbėti. Akis į akį.

— Tai manęs nestebina. — Jis atsistojo ir truputį paėjęs, sustojo. — Iš čia galėsime ją matyti.

— Mane jaudina toks jūsų rūpestis po to, ką privertėte ją iškentėti.

— Kito kelio neturėjau. Žinau, tai turėjo būti sunku jai... ir jums.

— Jūs nesuprantate, vyruti. — Jos balsas drebėjo. — Mes jumis pasitikėjome, o jūs mumis — ne. Ir to dar negana. Jūs įtraukėte Džesiką į savo kvailystes. Jeigu jos ir neįmes į kalėjimą, tai atims licenciją. Galėčiau jus užmušti.

— Pasirūpinsiu, kad ji tučtuojau būtų Džesikai grąžinta.

— O Keisė? Džesika pasakė, kad pažadėjote jai „Vėjo šokėją“. Negalite to daryti. „Vėjo šokėjas“ — baisus dalykas.

— Jei Keisė bijo būti su šia statula, gal jai reikia atsigręžti į savo baimę.

— Tai blogas sumanymas.

Jis tyrinėjo jos veido išraišką.

— Jei Keisė ieško šios statulos, jos jausmai neturi būti neigiami. Ar ne taip?