Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Jis papurtė galvą.

— Galite būti šunsnukis, bet negalite atsisakyti pagelbėti kenčiančiai Keisei.

— Tai jūsų reikalas ir jūsų atsakomybė. Pasakiau, kad noriu jai padėti, bet... tik sutikus su mano sąlygomis.

— Jūs blefuojate. Nesate toks beširdis.

— Kai reikia, galiu būti toks beširdis, kad sunku įsivaizduoti. — Jis žiūrėjo tiesiai jai į akis. — Argi aš blefuoju, Džesika?

O Dieve, atrodo, kad ne. Jo veidas buvo be jokios išraiškos, bet akys... Ji spėjo pažinti jį per praėjusią savaitę: jis negalėjo pasmerkti Keisės košmarui nepadėdamas jai.

— Jūs blefuojate.

— Prašau man atleisti. Norėjau padaryti kaip geriau mums visiems. Neužsiminsiu apie tai Melisai. Ji tik susinervintų. Tiesa, tai jūs rūpinatės jos gerove.

— Padarysiu, kaip norėsiu.

— Ne, padarysite tai, kas geriausia žmonėms, kurie jums rūpi. To aš tikiuosi.

Sugniaužusi kumščius ji žvelgė jam įkandin.

Tegu jį skradžiai.

Jis blefavo. Turėjo blefuoti.

Kitą naktį Keisės kambaryje užsidegė šviesa.

Sargo namelyje suskambo telefonas.

— Ateikite, — pasakė Džesika. — Dabar.

— Košmaras?

— Taip.

Jis išjungė telefoną.

Neskambinti.

Neiti į didįjį namą.

Negalvoti apie tą mažą mergaitę.

Jis nuėjo prie lango.

Ir laukė.

Po trisdešimties minučių pamatė įvažiavimo keliuku atbėgančią Džesiką. Jis atidarė duris ir palaukė.

— Jūs — kalės vaikas, — jos skruostais liejosi ašaros, — niekšas. — Ji stvėrė jį už rankos. — Eime su manimi.

— Ne.

— Privalote eiti ir...

— Aš nieko neprivalau. Darau, ką noriu.

— Liepsiu Faikui atitempti jus.

— O aš sėdėsiu prie jos lovos ir netarsiu nė žodžio.

— Negalėsite... — ji netikėdama žiūrėjo į jį. — Galėsite. O Dieve, jūs leisite Meli ir Keisei... — Ji apsisuko ir nubėgo atgal į namą.

Jėzau, jam darėsi bloga.

Nepasiduoti. Įveikti. Jei nusileisi šiąnakt, tą patį darysi rytoj ir poryt.

Penkios minutės.

Dešimt minučių.

Telefonas suskambo.

— Gerai, jūs — paskutinis niekšas, — Džesikos balsas drebėjo, — bet padarysiu viską, ko norite. Tik ateikite čia.

— Tuoj pat būnu, — jis pasileido bėgti iš visų jėgų.

Kristau, buvo dar bjauriau, negu jis įsivaizdavo.

— Kas atsitiko, Džesika? — silpnu balsu paklausė Melisa. — Tai truko taip ilgai...

Džesika neatsakė į jos klausimą: skaičiavo pulsą.

— Kaip jautiesi? — paklausė.

— Blogai. Jis nepasirodė. Tai truko taip ilgai...

— Širdis plaka kiek per greitai, bet jau grįžta į savo vėžes. — Ji užtraukė apklotą Melisai ant pečių. — Ir Keisė jaučiasi gerai.

— Jai buvo blogai. Ji darosi priklausoma nuo jo. Bandžiau įsiterpti ir pakalbėti su ja, bet ji nebūtų... priėmusi manęs. Kai tampu jos dalimi, būnu dalis jos baimės, o ne... išgelbėjimo. — Ji sudrėkino lūpas. — Tik jį vieną Keisė pripažįsta savo gelbėtoju.

— Tikru gelbėtoju. — Ji nubraukė Melisai nuo kaktos plaukus. — Ar pabūsi, jei paliksiu tave ir eisiu pas Keisę?

— Žinoma. Kur jis buvo, Džesika?

— Jis vėlavo.

— Blogai... — jos akys užsimerkė, —labai blogai. Mes bijome. Jis turėjo ateiti anksčiau.

— Buvo blogai, — Džesika nuėjo prie durų. — Bet to daugiau nebus. Kitą kartą jis bus, vos tik prireiks.

— Gerai. Mes... negalėjome kvėpuoti ir skaudėjo širdį...

— Daugiau to nebus, — pakartojo Džesika ir uždarė duris.

Šunsnukis. Ji sumirksėjo pavargusiomis akimis ir nuėjo koridoriumi prie Keisės kambario.

Faikas prieš ją pasitempė.

— Še tau, tikėjausi, kad mergaitei darosi geriau. Bet šitaip rėkiančios jos dar negirdėjau.

— Dabar jai geriau.

— Ponas Trevis vis dar su ja. Paprastai jis padeda jai.

— Taip.

— Jis man pasakė, kad šįkart jos vos nepraradome. Laikau sukryžiavęs pirštus, kad ji atsigautų.

— Ačiū, Lari. Tikiu, kad atsigaus. — Ji atidarė duris ir įėjo į miegamąjį.

Trevis sėdėjo ant Keisės lovos. Jis pažvelgė į Džesiką:

— Kaip Melisa?

— O kaip manote?

Jis suspaudė Keisės rankutę:

— Labanakt, brangute. Netrukus pasimatysime. — Jis atsistojo ir paėjėjo toliau, kad negirdėtų Keisė. — Melisa tikriausiai pavargusi ir labai silpna. Ar aš teisus?

— Negalėjote tikėtis nieko kito. — Jos rankos susispaudė į kumščius. — Galėjote jas nužudyti.

— Jūs būtumėte neleidusi.

— Štai koks jūsų apskaičiavimas. Jūs lošėte mano jausmais versdamas jas kentėti, o galbūt ir mirti. Kaip galėjote?

— Taip elgtis buvau priverstas.

— Kažin.

— Manykite, ką norite. Visi mes turime savo dienotvarkę.

— Tai kodėl įsibrovėte į mūsiškę?

— Pati pakvietėte. Ir ar galite teigti, kad nesidžiaugėte mano pagalba? Jei šiąnakt nebūčiau atėjęs, situacija vėl būtų kaip pradžioje.

— Atėjote vedamas savo tikslų.

— Savo tikslų, — jis žiūrėjo tiesiai jai į akis. — Tikiuosi, neatsiimsite savo žodžio, Džesika. Nes aš galiu viską.

— Žinau, kad galite. — Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės, kad šios nustotų drebėjusios. — Vos rasiu būdą, kaip apsieiti be jūsų pagalbos, aš pakarsiu jus. Arba pasistengsiu, kad jus pasodintų į kalėjimą šimtui metų.

— Geriau pirmiausia pagydykite Keisę. Juk nenorėtumėte, kad būčiau nepasiekiamas. Ar sakėte ką nors Melisai?

— Ne. Pasakiau tik tiek, kad daugiau to nebus. Kai ji pasijus stipresnė, toks atsakymas jos netenkins.

— Tokiu atveju laikykite ją atokiau. Melisa sugeba man trukdyti, o dėl to bus blogai mums visiems.

— Neketinu jai meluoti.

— Ar geriau būtų, jei paliktume ją čia be jūsų priežiūros? Ir dar nežinau, ar per atstumą ji būtų susijusi su Keise. Tokiu atveju negalėčiau jos kontroliuoti. — Jis patylėjo. — Bet galbūt jūs galėtumėte?

— Kvailystės.

— Aš taip nemanau. — Jis ėjo prie durų. — Sutvarkykite šį reikalą jums įmanomais būdais.

— Palaukite.

Jis atsigręžė pro petį.

— Nemanykite, kad sutiksiu veltui. Bendradarbiausiu su jumis, bet noriu pažado, kad nepamesite mūsų Amsterdame.

— Sakiau, kad to nebus.

— Ir noriu dar vieno pažado, kad surengtumėte Keisei susitikimą su „Vėjo šokėju“ Kad ji nors šiek tiek pabūtų su juo.

— Tai nebus lengva. Ir kodėl aš?

— Kadangi jūs skolingas mums, velnio išpera.

Jis valandėlę tylėjo.

— Šaunus požiūris. Gerai, pažadu. Tik žinokite, jei mus pagaus muziejuje, mane gali nušauti ar uždaryti į kalėjimą. Ir vienu, ir kitu atveju būtų blogai visiems.

— Mes pasiaukotume.

Jis papurtė galvą.

— Pasakėte ne tai, ką galvojate.

Jis buvo teisus. Ji pasakė tik tam, kad pasakytų. Ji jokiu būdu neaukotų Melisos ir Keisės, kad būtų nubaustas Trevis. Ji beviltiškai žiūrėjo į jį.

— Tai tokia beprotybė. Apsigalvokite. Negalite išvykti iš čia.

— Galiu. Bet jums nepatiks, kokiu būdu aš tai padarysiu.

Ji sukluso.

— Ką norite tuo pasakyti?

— Jei pasakysiu, imsite ginčytis, o paskui nerimausite, iki išvyksime.

— Ar jūs ketinate ką nors nužudyti?

— Ne, jei niekas nebandys nužudyti manęs. Pateiksiu jums žaidimo instrukciją prieš pat išvažiavimą. — Jis išėjo iš kambario.

Brangusis Dieve, ir į ką ji įsivelia? Jei jų nenušaus, gaudys kaip nusikaltėlius. Jie bus nusikaltėliai ir ji nemanė, kad Džonatanas Andreasas bus atlaidus tada, kai jo dukrai iškils grėsmė.