Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Dečempsas nuplovė kruviną peilį, nuo kriauklės rūpestingai nušluostė pirštų antspaudus, paskui apėjo aplink namą. Ne todėl, kad šios atsargumo priemonės labai padėtų. Šiais laikais žmogui sunku dirbti savo darbą, kai teismo medicina taip toli pažengusi. Bet jis ir toliau elgėsi taip, kaip išmoko dar mažas. Įpročius sulaužyti sunku.

Jis patikrino kiemą ir namą supantį miškelį. Kur ji galėjo nueiti? Laukais, vedančiais į plentą?

Ne, mišku. Ji tikėjosi pasislėpti tarp medžių.

Bet jis suras ją. Tai buvo žaidimas, kuriame pranašumas priklausė jam. Jis žinojo, kad Kleironas atidarys duris. Pinigai — geriausias raktas. Keletą tikrų banknotų ant pluoštelių popieriaus po jais, ir žmogus pamanė esąs turtingas. Kvailys.

Jis paėjėjo keletą žingsnių iki kitos namo pusės, užžiebė žiebtuvėlį ir uždegė kartu atsineštą žvakę. Priglaudė ją prie žibalu aplaistytų priebučio lentų.

Namas suliepsnojo.

— Henris Kleironas negyvas, — pranešė van der Bekas.

— Ką? — Trevio ranka stipriai sugniaužė telefoną. — Kaip?

— Jo namas sudegė iki pamatų, bet policija mano, kad jis žuvo dar prieš gaisrą. Jo žmonos kol kas dar neaptiko.

— Ar ji pabėgo?

— Galbūt. O jei taip, tai gerai pasislėpė, niekas nerado.

— Jei ji gyva, turiu žinoti, kur ji. Sakei, kad ji nervinosi taip pat, kaip ir jos vyras. Ji žinojo tai, ką ir jis. O gal ir daugiau.

— Manai, kad po to, kas nutiko Henriui, ji rizikuos, kad jai būtų perrėžta gerklė?

— Kartais baimė ar kerštas yra didesnė paskata už pinigus. Pabandyk ją surasti, Janai.

— Jau pradėjau, — jis patylėjo. — Vakar savo bute radau dvi „blakes“ Prieš trejetą dienų jų nebuvo. Aš tikrinau.

— Karlstadas? — paklausė Trevis.

— Tikriausiai. O gal CŽV. Bet „blakės“ buvo. Kinų gamybos. Nemanyčiau, kad CŽV nuolat jas naudotų.

Treviui tai nepatiko. Įvykiai klostėsi bjauria linkme ir slėgė jį.

— O kaip derybos su Karlstadu?

— Pakėlė iki dvidešimt trijų. Ar dar svarstysi?

— Dar pagalvosiu.

— Gerai. Mane kankina bloga nuojauta dėl įvykio su Kleironu. Man keista, kad jis nužudytas anksčiau nei aš galėjau pabaigti mūsų sandėrį. Tai verčia manyti, ar tik nėra netikros kortos, ir arčiau nei man patiktų. — Jis patylėjo. — Atrodo, mane kažkas seka.

— CŽV?

— CŽV irgi. Du vyrai žaliu poršė. Pastebėjau juos po trijų dienų, kai išvykai iš Amsterdamo. Bet seka ir dar kažkas.

— Ar matei ką nors?

— Ne, bet pajutau tą tvinkčiojimą sprande.

Neginčijamas įrodymas.

— Nesišaipyk. Kaip žinai, jis daug kartų išgelbėjo mano gyvybę. Padėtis darosi įtempta. Manau, kad man reikėtų mesti viską ir leistis į ilgą, ilgą kruizą. Paskambink, kai apsispręsi. Sudie, Maiklai.

— Palūkėk. — Dvidešimt trijų milijonų jam pakako, bet nepatiko susiklosčiusios aplinkybės. — Priimk pasiūlymą.

— Gerai, — su palengvėjimu atsiduso Janas. — Karlstadas panorės viską pristatyti per vieną kartą.

— Sulaikyk jį.

— Tai tas pats, kaip sulaikyti kobrą, pasiruošusią kirsti. Jam nepatinka derėtis dėl...

— Mes neturime kitos išeities. Čia, kur esu, turiu šiokių tokių problemų.

— Dar keturios dienos. Įspėju tave, Karlstadas pratrūks pykčiu.

— Paskambinsiu tau.

Janas staiga nusijuokė:

— Nemaniau, kad nusileisi Karlstadui. Ar tik ne per daug suminkštėjai, Maiklai?

— Gal. Tu vis sakai man, koks kietas klientas yra Karlstadas.

— Ak, nemaniau, kad bijai Karlstado. Tikiu, kad gali jaudintis dėl manęs. Labai tą vertinu.

— Ko man dėl tavęs jaudintis? Juk tas stebuklingas tvinkčiojimas sprande užtikrins tavo saugumą. — Jis išjungė telefoną.

Keturios dienos.

Kaip jis ras būdą po keturių dienų iš čia išsinešdinti? Barjerai labai solidūs. Keisė. Andreasas. Slaptoji tarnyba.

Ir dar Džesika bei Melisa Raili. Tos abi moterys gali sudaryti neįveikiamiausių kliūčių.

Ne, kliūtys ir yra tam, kad jas nugalėtum. Jis jau turėjo idėją, kaip iš čia ištrūkti, bet bandė surasti dar kitą.

Toji buvo bjauri. Labai bjauri.

Bet ne ką geresnė padėtis buvo ir Amsterdame. Ten tikrasis jo gyvenimas, o ne čia, tūnant Džiuniperyje. Janas nėra kvailys. Jei jis manė, kad yra pavojus, vadinasi, pavojus iš tikrųjų egzistavo. Jo gyvybei gali būti iškilusi grėsmė. Šiame sandėryje Trevis privalėjo nutverti pinigus ir saugiai kartu su Janu pasprukti nuo rusų ir Karlstado. Ir jis tai privalo padaryti.

Ironiškas Jano priekaištas dėl jo minkštumo. Jis pakeistų nuomonę, jei žinotų, kaip Trevis ketino iš čia ištrūkti.

Bijau...

Leidosi saulė, kai Džesika atidarė Treviui duris.

— Ar galėčiau pasikalbėti? — paklausė jis.

Ji suglumusi susiraukė.

— Užeikite. Ar kas atsitiko?

— Nieko tokio, ko negalima būtų sutvarkyti. Gal neužeisiu. Geriau pasivaikščiokime iki tvenkinio.

— Turiu grįžti pas Keisę. Pasiėmiau tik pertraukėlę.

— Pasistengsiu per ilgai negaišinti.

Ji svyravo.

— Penkiolika minučių, — ji nulipo nuo laiptelių ir nuėjo paskui jį. — Aš irgi norėjau su jumis pasikalbėti. Vakar vakare kalbėjausi su Meli. Ji pasakė man, kad Keisė savo tunelyje ieškojo „Vėjo šokėjo“. Atrodo, ji įsikalė mintį, kad Keisei nuo to bus blogai.

— O ką jūs manote?

— Manau, kad turime tvertis nors ir mažiausio šiaudelio, galinčio padėti Keisei. Išgavau iš Meli pažadą nebandyti atitraukti Keisės nuo tos statulos.

— Įsivaizduoju, kaip ji atsikalbinėjo, — sumurmėjo jis.

— Ji sutiko. — Džesika pažvelgė į jį. — Neatrodote nustebęs.

— Manau, abu žinome, kad jūsų sesuo reagavo gana priešiškai.

— Kodėl jai neprieštaravote?

— Kodėl aš? Žinojau, kad tai padarysite jūs. Be to, jus tik būtų papiktinę mano kaltinimai.

— Taip, būtų. — Ji sustojo, kai jie priėjo tvenkinį. — Ji nemano, kad būtų kas nors blogai. Tik labai jaudinasi dėl Keisės.

— Tai ir jūsų rūpestis.

— Žinoma.

— Jūs labai mylite savo seserį. Tiesa?

— Čia nėra jokios paslapties.

— Ir jūs nenorite, kad jai nutiktų kas nors bloga.

Ji sustingo.

— Dieve, ar jūs grasinate Melisai?

— Atrodo, taip. — Jis atsisuko pasižiūrėti į ją. — Greitai turiu iš čia išvykti. Turiu grįžti į Amsterdamą. Norėčiau drauge pasiimti jus, Melisą ir Keisę. Tai vienintelis būdas išvykstant nuraminti savo sąžinę. — Jo lūpos persikreipė. — O ir susipakuoti daiktus būtų lengviau.

Ją persmelkė baimė.

— Jūs negalite išvykti.

— Nėra kitos išeities.

— Andreasas neišleis jūsų.

— Aš išvykstu, Džesika.

— Keisė mirs.

— Jei ji vyks su manimi — ne.

— Ir Meli.

— Ji darosi stipresnė. Ji gali išgyventi, net jeigu Keisė neišgyventų.

— Kalės vaikas. — Ji prispaudė drebančią ranką prie lūpų. — Tai beprotybė. Dėl Dievo meilės, jūs kalbate apie Keisės pagrobimą. Jus sugaus, užrakins ir išmes raktą.

— Taip neatsitiks, jei mes rasime būdą ją išgydyti.

— Mes? Manote, aš įsipainiosiu į šią kriminalinę beprotybę?

— Ar turite pasirinkimą? Jūs iš proto kraustotės dėl Keisės ir Melisos. Nenorėtumėte, kad joms kas nors nutiktų.

— Nieko joms nenutiks. — Džesika pažvelgė į jį. — Jūs pasiliksite ir toliau viskas bus, kaip buvę.

— Nebus.

— Ką norite tuo pasakyti?

— Jei Keisė regės košmarą, neateisiu jai padėti.

— Ką? — ji žiūrėjo į jį netikėdama. — Privalote ateiti!