Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Jam išėjus Melisa šypsojosi. Jis visiškai nepakenčiamas ir per daug... jaudinantis. Ji jautė visame kūne pulsuojantį kraują. Galvoje knibždėjo blaivi mintis: galimas daiktas, jis atėjo, nes dėl kažkokios priežasties norėjo sušvelninti jos įtarimus.

Galėjo būti, kad jis norėjo išprovokuoti seksualinį susidūrimą. Paskutinis jo prisipažinimas ne tik linksmino, bet ir gundė. Jei ji būtų atsakiusi kitaip, jis būtų apsisukęs ir sugrįžęs.

Mintis intrigavo. Kažin koks jis meilužis? Ji susigėdo taip pagalvojusi, nors jautė, kad kūnas įsitempęs. Ji pažadėjo nekelti Džesikai rūpesčių. Neketino veikti seseriai už nugaros.

Liko tik prisiminimas, kokia saugi jautėsi Treviui laikant jos ranką. Graži platoniška mintis. Jei Trevis norėjo būti bičiulis, tai puiku. Seksas drumstė mintis ir jausmus, o neramumų gyvenime jau ir taip pakako.

Trevis tyliai išėjo iš didžiojo namo ir leidosi priebučio laiptais. Vakaras buvo įdomus. Nepaskutinę vietą jis teikė ir laikui, praleistam su Melisa Raili. Ji pamanė, kad jo vizitas suplanuotas, bet klydo. Jį padiktavo grynai impulsas. Tačiau jis nebuvo impulsyvus. Kas tai? Smalsumas?

Taip, jis smalsavo ir sužinojo iš jos daug daugiau, negu tikėjosi. Ji tikriausiai pats atviriausias asmuo iš visų jo pažįstamų.

O jos nuoširdus juokas glostė jį kaip ranka.

Janas kartą sakė, kad vyras turi pasiklausyti moters juoko ir žinos, kokia ji bus lovoje.

Na, jam turbūt niekada neteks šito sužinoti. Kadangi ją taip saugojo sesuo, merginimą bus sunku pradėti.

Bet kai kurie dalykai verti sunkumų.

Pamiršti tai. Jis jau kartą palygino Melisą Raili su kibirkštimi, o jis neketino sukelti daugiau gaisrų, nei jau buvo sukėlęs. Situacija buvo gana pavojinga.

8

— Karlstadas sako duosiąs tau dvidešimt milijonų, — tarė Janas van der Bekas, — ir nė dolerio daugiau.

— Jei duos dvidešimt, tai duos ir dvidešimt penkis. Spausk stipriau.

— Lengva tau kalbėti, bet Karlstadas nesileidžia spaudžiamas.

— Uždirbsi trisdešimt procentų.

— Jo žmonės nebando iš manęs išspausti, kur tu esi.

— Tavo laimė. Nejaugi nesupranti?

— Tai tavo laimė.

— Ką sužinojai apie Henri Kleironą?

— Nieko ypatingo. Vis dar gilinuosi į šį klausimą.

— Ar jis ką nors žino?

— O, taip. Henris nėra tobulas aktorius. Jis tikrai išsigandęs. Beveik taip, kaip ir jo žmona. Ji žiūri į mane taip, tarsi aš kaltinčiau Henrį.

— Jei jis toks nervingas, nesuprantu, kodėl dar nepašalintas.

— Jis galėjo apsidrausti. — Janas pakeitė temą: — Karlstadas darosi labai irzlus. Jis išgirdo apie rusus ir mano, kad tu gali būti su jais susijęs.

— Truputis rūpesčių dar niekam nepakenkė.

— Bet šįkart pakenks. Ir greičiausiai man.

— Prižadu, kad nebūsi pakartas už kojų.

— Jei jis sutiks su dvidešimt penkiais milijonais, tai kuo greičiau viską užbaik.

— Tuomet darbuokis prie Henrio Kleirono.

— Ką bendro jis turi su kitais?

— Viską. Jei viskas gerai susiklostys, galėsiu grįžti į Amsterdamą. Pasistenk, Janai. Tu gali tai padaryti.

— Aš deruosi su Karlstadu. Neturiu laiko. Gal galėčiau rasti ką nors kitą paspausti Henrį, — atsiduso jis. — Padarysiu, ką galiu, Maiklai.

— Dar vienas dalykas. Gal galėtum pašniukštinėti apie „Vėjo šokėją“?

— Ką? Nepadėsiu tau pavogti tos statulos, Maiklai.

— Aš ir nesiruošiu jos vogti. Tik noriu sužinoti apie jos apsaugą ir galbūt ją ketina kur nors gabenti.

— Man tai atrodo labai įtartina. Visko ir taip per akis.

— Ką gi, galbūt paskambinsiu vėliau, — Trevis padėjo telefoną ir nuėjo prie lango.

Ne vien Karlstadas buvo irzlus. Jis niekada nematė tokio neramaus Jano, o daną be rimtos priežasties sunku išmušti iš pusiausvyros. Gal nereikėjo užsiminti apie „Vėjo šokėją“. Jam tik neseniai toptelėjo mintis: — kadangi jis rado Keisę tos statulos papėdėje, galbūt verta būtų plačiau ištirti tą dalyką. Paprastai Janas sutikdavo po keleto atsikalbinėjimų, bet šį kartą jo atsisakymas buvo tvirtas. Buvo akivaizdu, kad jis labai sunerimęs.

Nors laiko vis dar buvo. Kol jie derėjosi, Janas buvo saugus. Karlstadas kels pavojų tik tada, kai sandėris bus sudarytas. Treviui reikėjo judėti žaibo greičiu, kad išvengtų Karlstado įtarinėjimo.

Šiąnakt Keisės kambaryje tamsu. Šią savaitę jis ten buvo jau trejetą kartų. Džesika pradėjo skambinti jam vos užėjus priepuoliui ir paskutinįjį jiems pavyko sutrumpinti iki penkiolikos minučių.

Kas bus su Keise Andreas, kai jis išvyks?

Ir kaip jis įstengs iš čia išvykti, jei iš Henrio Kleirono negavo informacijos apie Veisarą? Andreasas nesutiks leisti jam išvykti. Prieš atvykdamas čia jis sudarė planus, bet dabar laikas juos patobulinti.

Jis nenorėjo išvykti taip, kad jo sąžinę slėgtų Keisė. Bet ar nepadarytų to, jei neturėtų pasirinkimo?

Negalima leisti, kad taip nutiktų. Reikia rasti būdą, kaip grąžinti vaiką į normalų gyvenimą, ir problema bus išspręsta. O gal Andreasas būtų toks dėkingas, kad pamirštų ieškoti, kas vadovavo Veisaro užpuolimui. Geriausias galimas sprendimas, jei...

Suskambo telefonas.

— Tučtuojau ateikite, — trumpai pasakė Džesika, — prasidėjo.

Jis pažvelgė į didįjį namą. Paskendęs savo mintyse, nepastebėjo, kad ten įsižiebė šviesos.

— Tuojau.

„Neišeik, — prašė Keisė. — Pabaisos ilgai negąsdins, Melisa. “

„Jie išvis nepasirodytų, jei tu sugrįžtum atgal ir leistum Džesikai tau padėti. “

„Bijau. Čia geriau. “

„Ne, ne geriau . Ten nuostabu. Prisimeni? Parodysiu tau daug gražių dalykų. “

„Bijau. Gražu čia. Galėčiau tau parodyti, bet negaliu jo rasti. “

„Ko tu negali rasti? “

Keisė jaudinosi vis labiau. „Negaliu surasti jo. Jis čia, bet rasti negaliu.

„Ko? “

„Jis turėtų būti čia. “

Melisa bijojo, kad primygtinai klausinėdama grąžins Keisę į košmarišką būseną. O gal jai pačiai susilieti su ta mergaite ir sužinoti, ką ji galvojo? Tai buvo rizikinga. Pastaruosius keletą kartų buvo lengviau atsiskirti nuo jos, bet ji nežinojo, kas nutiktų, jei duotų Keisei tą, ko ji norėjo.

Kas čia dabar?

Ji atsargiai slinko artyn, vis artyn. Juto Keisės jaudinimąsi, sklindantį didžiulėmis bangomis.

Eiti artyn.

Rasti.

Ką rasti?

Vieną akimirką Melisos galvoje blykstelėjo mintis.

O Dieve!

„Ne!“ — ji atsiplėšė apimta panikos ir nuskubėjo į tamsą.

Šalin. Šalin. Šalin.

„Sugrįžk! Aš viena... “

Melisos širdis galėjo iššokti iš krūtinės. Atsibusti. Valdytis. Trevis ir Džesika gali netrukus ateiti, kad sužinotų, ar ji neturi ko nors papasakoti apie priepuoli.

Meluoti. Ji turi pameluoti. Negalėjo kalbėti apie tą siaubą. Giliai įkvėpti ir nusiraminti. Pasakyti jiems, kaip gerai viskas praėjo. Keisė ir ji artėjo veikdamos atskirai. Kartais ji tikėdavosi galėsianti įtikinti Keisę sugrįžti atgal. Jie bus patenkinti išgirdę tokias naujienas. Galbūt net jos nerimą palaikys įprastu nuovargiu.

Jeigu nepavyks įtikinti, turės meluoti.

Kitą dieną, maždaug ketvirtą valandą po pietų, Trevis pasirodė prie didžiojo namo durų.

— Mums reikia pasikalbėti, — pasakė Džesikai. — Kur Melisa?