Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Vis dėlto tokiomis aplinkybėmis tai nėra geriausias pasirinkimas.

— Gerai, Džesika, tegu tai bus bankininkas. Amsterdamas

— Čia vyksta kažkas labai įdomaus, — Pronlifas telefonu pasakė Dečempsui.

— Ar suradai Keisę Andreas?

— Ne, bet kol mano ryšininkas iš CŽV šniukštinėjo, kur ji galėtų būti, užtiko kitą informaciją. Prieš keletą savaičių Andreasas skubiai išsiuntė prezidentinį lėktuvą į Amsterdamą.

— Su jo dukterimi?

— Ne. Tuščią. Jis paėmė Maiklą Trevį ir nuskraidino į prezidento oro uostą.

— Trevį? — Dečempsas suglumo. Ši žinia nesiderino prie jo turimos informacijos. — Ar jį suėmė CŽV?

— Suėmė ir pristatė prezidentui. Jie abu kartu išvyko nežinoma kryptimi.

— Tu tuo tikras?

— Mano šaltiniai CŽV neklysta.

— Tai kodėl jie negali pasakyti tau, kur yra mergiotė?

— CŽV ir Slaptoji tarnyba retai kada pasitiki vieni kitais.

— Surask juos.

— Kaip pasakysi. Žinai, kad susitelkiau ieškoti Keisės Andreas tik nuo tada, kai pasakei, kad to nori.

— Norėjau, kad darytų, kas reikalinga. Surask vaiką ir iškask Trevį.

Pauzė.

— Ir nužudyti jį?

— Ne. Noriu pats tai padaryti. Beje, kol kas gyvas jis yra daug vertingesnis.

Trevis ir Andreasas. Trevio prieš jo valią nesulaikysi. Kas čia po velnių dedasi? Būdamas čia jis susidūrė su intriguojančiomis ir pelningomis galimybėmis, kokių nesitikėjo. Bet dabar vaizdas darėsi nesuprantamesnis.

Ir kartu daug žadantis.

Jo nuomone, protingas žmogus tas, kuris leidžia kitiems laimėti prizą, o paskui jį ištraukia jiems iš rankų. Trevis judėjo, manipuliavo ir, matyt, taikėsi aukštai, prie Andreaso...

Ar tai man dovanėlė, Trevi?

7

— Ateikite čia, — pasakė Džesika, kai Trevis atsiliepė į telefono skambutį, praėjus dviem naktim. — Dabar pat.

— Tuoj būsiu.

Kai netrukus pasirodė Trevis, ji laukė jo priebutyje.

— Kiek tai tęsiasi? — paklausė jis.

— Penkiolika minučių.

— Kodėl nepaskambinote anksčiau?

— Norėjau suteikti jai galimybę išsikapanoti iš košmaro pačiai.

Jis nusekė paskui ją į vidų.

— Ir sumažinti mano paslaugų būtinumą?

— Žinoma.

— Bet tas penkiolikos minučių gaišimas galėjo išeiti ne į sveikatą.

— O jūs Keisei į sveikatą?

— Kito tokio nėra. — Jie kopė laiptais. Kai jie priėjo Keisės kambarį, Trevis linktelėjo galva Faikui. — Labą vakarą. Vėl kratysite?

— Atsiprašau.

— Nieko kito ir nesitikėjau. — Jis atsirėmė į sieną, kol Faikas jį apieškojo. — Šiuo atžvilgiu mudu daromės labai artimi draugai. — Jis atidarė duris. — Ar ji šitaip rėkia nuo pat pradžios?

Faikas linktelėjo.

— Vargšelė. Anksčiau man neteko girdėti nieko panašaus. Kartais ji mane mirtinai išgąsdina.

— Baikite kalbas ir padėkite jai, Trevi, — piktai pasakė Džesika. — Jei tik galite.

Trevis atsisėdo ant lovos. Paėmė jos rankas į savąsias.

— Paklausyk manęs, Keise. Čia Maiklas. Esu čia, ir niekas tau nieko blogo nepadarys. Tau nereikia bėgti.

Keisė rėkė.

— Aš sulaikiau juos anksčiau. Galiu tai padaryti ir dabar. Tik leisk man padėti ir mes rasime kelią...

Ačiū Dievui.

Tunelio tamsoje buvo Maiklas. Melisa jo nematė, bet galėjo jausti. O tai reiškė, kad Keisė irgi galėjo jį jausti.

O gal ji galėjo jį matyti? Melisa buvo taip išsigandusi, kad negalėjo to pasakyti.

Pabaisos. Saldžiausiasis Jėzau, pabaisos. Jos pasiruošusios pagauti mus ir ištaškyti smegenis.

Bėgti.

Bėgti.

Bėgti.

Rasti tai.

Bėgti.

Rasti tai, kol jie nepriartėjo...

Bėgti.

Sunku kvėpuoti. Širdys tuoj sprogs.

Lėčiau.

Maiklas čia. Pabaisos nepalies jų, kol Maiklas saugos kelią.

Ką jis sakė?

Nesvarbu.

Jis buvo čia.

Keisė paleido Melisą. Ji sklandė viena...

Ji nejautė Keisės nevilties.

„Sugrįžk. Ilgiuosi tavęs,“ — pasakė mažoji mergytė. Kvietimas viliojo kaip sirenos giesmė. Nepasiduoti. Išlikti tvirtai.

„Esi dalis manęs“, — tarė Keisė.

„Ne.“

„Vieniša.“

„Tai eikš su manimi. “

Ji pajuto Keisę užplūdusią baimę.

„Blogai. “

„Daugiau nebus. “

„ Vieniša. Dabar saugi. Nėra pabaisų. Abi drauge rasime tai. Sugrįžk. “

Melisa irgi buvo vieniša. Kodėl nepasilikti ir neleisti sau būti... Ji plaukė arčiau prie Keisės. Iš visų jėgų atsiplėšė atgal.

„Ne, aš išeinu. Sudie, Keise. “

„Vieniša... “

— Melisa.

Ji atsimerkė ir pamatė virš savęs Džesikos veidą. Buvo pavargusi, vos įstengė kalbėti.

— Sveika. Viskas gerai. Tiesa?

Džesika linktelėjo ir paklausė:

— Ar Keisė miega?

— Dar ne. Bet tuoj užmigs. Košmaras pasibaigė. — Ji paėmė Džesiką už rankos. — Nebūk tokia susirūpinusi. Abi mes jaučiamės gerai. Kur Trevis?

— Koridoriuje. — Ji patylėjo. — Ar jis padėjo?

— Žinau, nori, kad atsakyčiau „ne“, bet be jo mes nepajėgtume iš ten išeiti. — Jos akys užsimerkė. — Ir tau nebūtina laikyti jį koridoriuje. Jis... žino apie mane.

Džesika sukluso.

— Ką jis žino?

— Kad aš nenormali.

— Ar tu jam pasakei?

— Jis pats suprato. Ir jam tas netrukdo. Jam nėra taip svarbu kaip tau. Vargšelė Džesika...

— Vargšė Meli.

— Ne. Aš mokausi... Nėra taip, kaip maniau, Keisei darosi kažkas daugiau. Turiu keistą nuojautą, kad ji kažką slepia.

— Ką?

— Nežinau, bet viskas gali būti ne taip, kaip aš maniau. Ji labai vieniša, Džesika. Man skaudu, kad ji tokia vieniša.

— Sakei, kad ir Donis jautėsi vienišas.

— Ne taip stipriai.

— Argi tu nebuvai vieniša tame savo miške?

— Ne. Turėjau tave. Žinojau, kad tu ten. Tegul ir nematoma, bet tu niekada nepalikai manęs.

— Keisė turi žmonių, kurie ją myli.

— Bet ji bijo juos įsileisti. Ji bijo, kad jei kam nors leis įeiti, vidun pateks ir pabaisos. — Ji stipriai suspaudė Džesikos ranką. — Tos pabaisos siaubingos, labai baisios. Mes negalime jų įleisti.

— Keisė negali.

Melisa bandė nusišypsoti.

— Aš ir vėl pasakiau „mes“? Pabaisos mane gąsdina taip pat kaip ir ją.

— Turime padaryti, kad Keisė mus įsileistų. Kitaip mes negalėsime sugrąžinti atgal.

Melisa linktelėjo ir pasakė:

— Tik kad tos...

— Pabaisos?

— Prisimink baisiausią savo vaikystės košmarą ir padidink jį šimtą kartų. Tada suprasi, ką jaučia Keisė. — Ji užsimerkė. — Labanakt, Džesika. Daugiau nenoriu kalbėti. Eik pasakyti Treviui. Jis tikriausiai klausosi už durų. Iki pasimatymo rytą. — Ji išgirdo kikenimą už durų ir sušuko: — Labanakt, Trevį. Šiąnakt padarėte didelį darbą.

— Nemandagu klausytis už durų, — pasakė Džesika Treviui.

— Ji tam neprieštaravo.

— Bet aš prieštarauju. Būčiau pakvietusi į kambarį, jei būtumėte reikalingas.

— Jei dirbdamas savo darbą laukčiau, kol pakvies, dabar būčiau elgeta. Mandagiai stovėdamas nuošaly, nesurinksi informacijos. Norėjau žinoti, kas darosi Melisai, todėl ir klausiausi. — Jis paėmė ją už alkūnės. — Eime. Paruošiu jums kavos.