Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

O kai kalbėjo su Keise, jis neatrodė šaltas. Jo aistra ir valia ištraukė Keisę iš baisaus košmaro.

— Daug dalykų nėra vien tik juodos ar baltos spalvos, — jis stebėjo jos veido išraišką. — Pažadu nepakenkti jūsų Keisei.

— Ji ne mano.

— Negi?

Jis per giliai matė.

— Noriu jai gero.

— Ir įsijautėte. Ko nenoriu daryti aš.

— Dauguma žmonių įsijaučia, — Džesika irgi tyrinėjo jį. Stipru?. Protingas. Šiek tiek nepaisantis taisyklių. Ką dar slėpė šis veidas? — Kodėl norite padėti Keisei? Juk ne vien iš nuobodulio?

Jis sukikeno.

— Jūs įtraukėte mane į situaciją, tarsi būčiau paprasčiausias pastumdėlis. Pamiršau pasakyti, kad man ypač patinka vadovauti.

Ji sukluso.

— Keisės atveju vadovauju tik aš. Ir niekas kitas.

— Keisė vadovauja Keisei, — jo šypsena išblėso. — Jums manęs reikia, bet pastumdėliu nebūsiu.

— Neturite likti nuošaly ir leisti tai mažai mergytei mirti.

— To nežinote. Jums aš — tuščias lapas. Galiu būti bet koks. Tai ar norite priimti šią galimybę?

Jis žinojo, kad ji to negalėjo, trauk ją velniai.

Trevis papurtė galvą.

— Aš nesiruošiu skubiai Veikti. Pradėsime nuo to, kad paklusiu jūsų mostelėjimui ir šaukimui. Tenoriu supratimo.

Ji pagalvojo ir paskui linktelėjo.

— Taip, — jis pabaigė kavą ir atsistojo. — Dabar aš grįšiu į sargo namelį, o jūs paimsite telefoną ir paskambinsite Andreasui. Gerai?

— Pagalvosiu apie tai, ką man sakėte.

— Paskubėkite. Bus sunkiau, jei pats paskambins jums, išgirdęs savo apsaugininkų pranešimą. — Jis pamojavo eidamas prie durų: — Iki pasimatymo.

Džesika ilgai sėdėjo nekrutėdama. Nebuvo pratusi, kad jai įsakinėtų, o šis Trevio pasiūlymas buvo pavojingai panašus į įsakymą. Atrodė, vyrukas sakė tiesą, kad mėgsta vadovauti.

Jis to nepasieks. Ji neketino užleisti vadovavimo gydant Keisę. Moteris išvydo jo pasikeitimą tą pačią minutę, kai jis atsisėdo ant Keisės lovos. Atrodė, iššūkis įelektrino jį. Kiekviena kūno ląstelė įgavo jėgos. Jai gal ir reikėjo jo ryžto, bet ne jo viešpatavimo.

Dėl skambinimo Andreasui Trevis buvo teisus. Ji būtų linkusi ignoruoti jo pasiūlymą vien todėl, kad jis buvo jo, bet tai būtų buvę neprotinga. „Paskambink Andreasui, sutvarkyk tą reikalą, paskui atsisėsk ir apsvarstyk, kaip galėtum panaudoti Maiklą Trevį“

Vis dar lijo, bet Trevis beveik nejautė lašų bėgdamas atgal į sargo namelį. Vis dar jautė energijos antplūdį po mūšio dėl Keisės... ir su Džesika Raili.

Žavinga.

Kova dėl Keisės, o po jos — įdomus pokalbis tarp Džesikos ir jos sesers Melisos, kurio liudininku jis buvo. Dėlionės dalelės pradėjo sutapti. Jam tai buvo labai įdomu.

Ir pavojinga.

Galbūt jis dar nepakankamai vaikščiojo lynu.

6

Džesika baigė kalbėti, bet Andreasas tylėjo.

Kai prezidentas prakalbo, jo balsas skambėjo kimiai:

— Manote, ji galėjo mirti?

— Nebūčiau atvedusi Trevio į namus, jei tokia tikimybė nebūtų buvusi galima.

— Kristau. — Vėl tyla. — Kas po galais jai darosi?

— Šitai aš ir bandau sužinoti.

— Noriu būti su ja. Man nepatinka būti už tūkstančių mylių.

— Jūs negalite jai padėti, pone.

— Bet Trevis padėjo.

— Nėra jokios abejonės, kad jis išgelbėjo jos gyvybę. — Ji patylėjo. — Man gali prireikti ir vėl jį panaudoti.

— Nenorėjau, kad jis artintųsi prie jos. Maniau, kad košmarai taps dar baisesni.

— Jie negali būti baisesni.

Vėl tyla.

— Pasitelkite jį į pagalbą. Naudokitės bet kuriuo ar bet kuo. Įsakysiu, kad jis klausytų jūsų.

„Treviui tai nepatiks“, — pamanė ji.

— Dėkoju, pone. Neabejoju, kad tai padės.

— Jai darosi blogiau, — jo balsas trūkčiojo. — Kodėl negalima nieko padaryti? Kodėl mes tik sukamės ratu, kai ji...

Džesika negalėjo pakelti skausmo jo balse.

— Žinau, kaip jaučiatės. Norėčiau žinoti... ar nemanote jos parvežti atgal į Veisarą.

— Ne! Jokiu būdu! Gal aš ir jaučiuosi beviltiškai, bet nesu išprotėjęs.

— Manau, tai galėtų...

— Ne.

Ji atsiduso. Nemanė, kad jis priims jos idėją, bet pabandyti turėjo. Tai buvo radikalu, netgi pavojinga, bet ji jautėsi taip pat beviltiškai kaip ir Andreasas.

— Norėčiau, kad apsvarstytumėte tą galimybę.

— Greičiau aš pasvarstysiu, ar nepasamdyti savo dukrai kito gydytojo. — Jis kažką kažkam pasakė ir vėl grįžo prie pokalbio telefonu. — Turiu eiti. Priėmimas karališkuosiuose rūmuose. Norėčiau išgirsti geresnių naujienų, kai skambinsite kitą kartą, arba parskrisiu namo ir surasiu kitą, kas galėtų pagelbėti Keisei, — baigė pokalbį jis.

Grasinimas neišgąsdino Džesikos. Žinojo, kad jį kankino akivaizdžiai beviltiška situacija. Ji pati pasamdytų kitą gydytoją, jei žinotų, kad tas gali padėti Keisei.

Bet jis buvo teisus. Pastaruoju laiku jie tik suko ratu mėgindami palaikyti esamą status quo.

Man patinka griauti status quo.

Gal Trevio įtraukimas į lygtį būtų geras sprendimas.

O gal ir ne. Bet vis tiek kažką reikia keisti. Džesika negalėjo toliau taip tęsti. Ji turėjo išbandyti kiekvieną galimybę, kad tik sugrąžintų Keisę į gyvenimą.

Ji sunkiai lipo laiptais. Laikas pasižiūrėti, kaip jaučiasi Keisė, ir eiti numigti.

Sustojo prie mėlynojo kambario durų.

Kiekvieną galimybę.

Melisa. Melisa buvo taip išsekusi kaip ir Keisė. Ar ne todėl, kad jos abi susijusios?

Idėja buvo keista, neįtikėtina, bauginanti, prieštaraujanti bet kokiai logikai.

Kiekvieną galimybę.

Ne dabar. Ji pati dar turi apsiprasti su šia idėja.

Rytoj...

— Kas čia taip skaniai kvepia? — paklausė Melisa, įžengusi į virtuvę. — Kaip noriu valgyti!

— Kiaušinienė su dešrelėmis, — tarė pro petį Džesika. — Viską sugadinai. Ketinau paduoti tau pusryčius į lovą.

— Žinai, kad nemėgstu vartytis lovoje, — ji nuėjo prie šaldytuvo ir išėmė pakelį apelsinų sulčių.

— Kaip Keisė?

Džesika padėjo į lėkštę dvi dešreles su kiaušiniais.

— Tai tu man pasakyk.

Melisa liovėsi šypsotis.

— Neturiu supratimo. Jei pasakyčiau, ką spėju, nepatikėtum.

— Jau nežinau, kuo tikėti. — Ji išpilstė sultis ir atsisėdo prie stalo. — Valgyk.

— Man nereikia sakyti dukart. — Melisa atsisėdo ir ėmė valgyti. — Nepaprastai skanu. Rytoj aš pagaminsiu pusryčius.

— Tu nemoki.

— Moku. Kai išvažiavau studijuoti, išmokau daug dalykų. Štai kodėl gyventi savarankiškai išeina į naudą. — Ji nugėrė sulčių. — Galbūt būčiau mokėjusi ir anksčiau, bet tu viską darei už mane.

— Tai tik todėl, kad buvau pripratusi...

— Žinau, — šyptelėjo Melisa. — Aš tau visada būsiu mažytė sesutė, kuri be tavęs prapuls. Man taip gerai. Kad tik būtum laiminga.

Džesika pajuto išgąstį. Melisos balso tonas buvo beveik pataikaujantis.

— Niekada neketinau elgtis su tavimi kaip...

— Tu elgiesi su manimi puikiai. — Ji suvalgė dar kąsnelį. — Ir tavo pusryčiai pasakiški. O dabar atsakyk, kaip jaučiasi Keisė?

— Gerai. Jai nėra taip gerai kaip tau. Bet pastarosiomis dienomis ji visą laiką taip jaučiasi. — Ji atsilošė kėdėje ir žiūrėjo į Melisą. — Pamaniau, kad praeitą naktį galėjote abi mirti.

— Žinau, kad taip pamanei. — Ji siekė sulčių. — Suvokiau, kad jūs išsigandę, kai pasirodėte kambaryje, bet negalėjau nieko padaryti, kad padėčiau jums. Buvau visiškai be jėgų.