Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Van der Bekai.

— Taip.

— Girdėjau susirūpinimą keliančius gandus, kilusius per paskutiniąsias porą valandų apie poną Trevį. Gandus, susijusiu su Slaptąja tarnyba ir CŽV.

Jis irgi buvo juos girdėjęs, bet nesitikėjo, kad Karlstadas taip toli siektų.

— Neabejoju, kad jie nepagrįsti.

— Man nesvarbu, ką padarė Trevis, kad taip suerzino amerikonus. Tik noriu, kad tas nepakenktų sandėriui. Tai būtų apmaudu.

— Trevis neleis, kad taip nutiktų. — Jis patylėjo. — Labanakt, pone Karlstadai. — Jis skubiai žingsniavo tiltu, paskui gatve. Karlstado žvilgsnį jautė nugara, bet neatsigręžė. Karlstadui patiko gąsdinantys žaidimėliai ir jis būtų labai patenkintas pamatęs, kad van der Bekas jaudinosi.

O jis, be abejonės, nervinosi. Per daug siūlų tiesėsi nuo sandėrio, kurį jam patikėjo Trevis. Jis galėjo atlaikyti Karlstadą, bet Henrio Kleirono reikalas jį vertė nervintis. Jis buvo per senas, kad nulaikytų juos visus.

Jis pažvelgė į dangų. Trevio nebus dar kelias valandas, o vėliau visus reikalus galės jam perleisti. Trevis buvo jaunas ir toks smarkus, koks van der Bekas buvo tada, kai dirbo su Trevio tėvu. Dieve, kaip seniai tas buvo.

Tik keletas valandų...

„Tu čia. “

Melisa pajuto, kaip Keisis susijaudinimas įsupo ją į tamsos sūkurį.

„Atrodo, kad čia. Nors ilgai užtruko, kol čia atsiradau. Prireikė laiko išmokti. “

„Ar čia pasiliksi? “

„Ne, tik paviešėsiu. “

„Ak, — nusivylimas, — aš vieniša. “

„Turime tai įveikti. Tu neturi būti vieniša. “

„Nebūsiu, jei tu pasiliksi. — Pauzė. — Mudvi esame atsiskyrusios. Turime būti drauge. “

„Ne, neturime. Mes draugės. Galime būti ne kartu ir vis tiek būsime draugės. “

„Kartu geriau. “

Melisa jautė mergaitės pastangas įtraukti ją, susilieti su ja. Jėzau, ji buvo stipri.

„Liaukis, arba aš išeisiu iš čia. “

„Tu ketini kažkur išvykti. — Liūdesys. — Sakei man. “

„Bet aš sugrįšiu, jei tu nenuliūdinsi manęs. “

„Dviese neliūdna.“ Pastangos įtraukti sumažėjo, paskui liovėsi.

„Man liūdna. Noriu būti tokia tavo draugė, kaip mamytė ar tėvelis. “

„Jų nėra. “

„Jų negali nebūti. “

„Jie negali įeiti į tunelį. “

„Bet tu gali išeiti. “

„Jų nėra. — Melisa jautė Keisės baimę, kaip į narvelį patekusio paukštelio spurdėjimą. — Jie negali įeiti į tunelį.“ O Keisė negali pagalvoti apie išėjimą. Bet ji turi pratintis prie tos minties. Džesika manė, kad nuolatinis priminimas padeda ir gydydama naudojo šį būdą.

„Drauge.“ Pats stipriausias Keisės poveikis. Melisai prireikė keleto varginančios kovos minučių įveikti jį. Kai pagaliau ištrūko, jautėsi suglebusi.

„Tai šitaip. Įspėjau tave, Keise. “

„Ne. — Širdgėla. Baimė. — Pasilik. Daugiau taip nedarysiu. “

„Gal trumpam ir pasiliksiu. Bet tavo tunelyje nuobodu. Nei medžių, nei ežero. Nieko gražaus... “

„Čia saugu, “

„Nuobodu. “

„Ne, jei rasime „Vėjo šokėją“. Jis viską padarytų... Kas yra? Tu išsigandai. — Baimė. — Ar ateina pabaisos? “

„Ne. — Melisa bandė uždangstyti savo baimę. — Pabaisų nėra. Ir mums nereikia „Vėjo šokėjo“. Ar nori, kad papasakočiau tau apie savo namus Džiuniperyje? Tu matei tik vieną kambarį, bet ten jų yra daugiau. Ten yra tvenkinys ir gluosniai, ir stiebas, aplink kurį vyniojasi raudoni vijokliai... “

— Melisa, — ją purtė Džesika, — atsibusk. Po keleto minučių leidžiamės.

Ji iš karto atsibudo. Atsisėdo ir atsimerkė.

— Amsterdamas?

— Ne, Antverpenas. Kažkoks nedidelis aerodromas miške, kuriuo, kaip sakė Geilenas, naudojasi narkotikų pervežėjai.

— Nuostabu. Kaip tik su tokiais žmonėmis visada svajojau sutapti.

— Jis užsakė furgoną. Jis laukia ten mūsų, kad nuvežtų į Amsterdamą. — Džesika susirūpinusi žiūrėjo į ją. — Buvai labai stipriai įmigusi. O kaip sunku tave prižadinti.

Tas jos nenustebino. Buvo visiškai išsekusi, kai jai pagaliau pavyko palikti Keisę. Vis dar jautėsi be jėgų.

— Buvo sunki naktis. — Ji atsistojo ir nuėjo į vonią.

Kodėl ji nepasakė, kad jai pavyko paveikti Keisę? Jai visada nepatiko ką nors slėpti nuo Džesikos, bet pastaruoju metu, atrodo, daugiau nieko ir neveikė. Gal vėliau. Kol kas ji nieko per daug nepasiekė, o Džesikai gana ir tos problemos, kad Melisa susijusi su Keisės košmarais. Melisa įsivaizdavo, kaip jausis Džesika, sužinojusi apie jos apsilankymą pas Keisę esant normaliai miego būsenai.

Apsilankymą? Kiek reikėjo padirbėti. Net kontroliuoti ryšį, su Keise reikalavo milžiniškų pastangų.

Jos, išeinančios iš vonios, laukė Šonas Geilenas ir Trevis.

— Sėskitės, — tarė Trevis. — Tuoj leisimės.

— Kur Džesika? — ji atsisėdo ir prisisegė diržu.

— Priekyje su Keise. Ji nori būti šalia, jei kartais mergaitė pabustų ir parodytų kokius nors nerimo požymius.

„Tarsi Džesika pasakytų, kad Keisė nerimauja“, — liūdnai pamanė ji. Vienintelis dalykas, kurį nuojauta pakuždėjo Melisai —“Vėjo šokėjas“. Dažniausiai jos sesuo dirbo aklomis.

— Gerai, Trevi, pasakykite, kaip viskas bus toliau. Tikiuosi, kad jūsų planas apsaugos mus nuo šūvių.

— Ne. Palikau jį Geilenui. Jei jus nušaus, kaltinkite Geileną.

— Tada nereikia. — Ji atsigręžė atgal. — Geilenai?

— Visas tris paslėpsime nedideliame ūkyje prie Amsterdamo. Susisiekiau Olandijoje su keliais man dirbančiais vaikinais, ir jie mus pasitiks bei atstos palydą. Mes liksime ūkyje ginti jūsų, kol Trevis sutvarkys savo reikalus.

— Kiek tai užtruks, Trevi?

— Jei ilgiau kaip aštuonias valandas, visi turėsime rūpesčių. CŽV nesnaus. Nenustebčiau, jei ji apsups kiekvieną Olandijos oro uostą.

— Dar daugiau rūpesčių, — pataisė jį Melisa. — Tai kas vyksta?

— Žiūriu, kaip ištraukti „Vėjo šokėją“ iš d’Andreaso muziejaus.

— Nėra kaip.

— Geilenai? — paklausė Trevis.

— Sunku, — sumurmėjo Geilenas. — Tam reikės pinigų. Daugybės pinigų. Tikrai nori jį pavogti?

— Pasiskolinti. Man reikėtų bent keturių valandų, kad suteikčiau Keisei progą susitikti su ta statula.

— Pamirškite tai. Nieko neišeis, — kategoriškai tarė Melisa.

— Suprantu, kaip jaučiatės, — įdėmiai žiūrėjo Trevis, — tik nežinau, kodėl.

— Sakiau kodėl.

Jis nusišypsojo:

— Kaip sakiau, nežinau kodėl. Bet esu tikras, kad sužinosiu.

12 5 val. 20 min.

Akmeninis kaimiško stiliaus namas stovėjo už kelių mylių nuo kelio, apjuostas miško. Viduryje buvo didžiulė virtuvė, vonios kambarys ir du nedideli miegamieji. Viskas spartietiškai apstatyta, bet nepriekaištingai švaru.

— Neškite Keisę į vieną miegamąjį, — paliepė Džesika. — Kai ją įtaisysiu, paruošiu jai ką nors valgyti.

— Aš paruošiu, — pasakė Melisa ir nuėjo į virtuvę.

Trevis paguldė Keisę ant lovos ir pažvelgė į ją. Kaip ir visada sunku buvo pasakyti, ar ji miegojo, ar ne.