Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Galvoti apie tą vyrą parke. Atsiminti kiekvieną minutę, kai išvydo jį. Jis sakė Janui, kad tas žmogus kažką jam primena. Ką primena? Žalios akys... Bet jis nebuvo priėjęs taip arti, kad būtų pamatęs jo akis.

Jis atsisėdo ant sofos.

Galvoti. Apmąstyti viską. Rasti ryšį. Vašingtono apygarda

— Denlis sako suradęs Trevį, pone prezidente, — tarė Keleris. — Na, gal ne visai surado, bet vakar parke Amsterdame įvyko incidentas. Nužudytas Janas van der Bekas.

— Nužudė Trevis?

— Ne, žudikas pabėgo, nors Trevis bandė persekioti. Matyt, kad per susidūrimą Trevį sužeidė.

— Gerai, — tarė Andreasas, — norėčiau, kad tas niekšas būtų pamautas ant kuolo.

— Ne anksčiau, kol surasime jūsų dukterį, — pasakė Keleris. — Paskui su malonumu pritarsime jums, pone prezidente. Denlis mano, kad Antverpene jis rado kompaniją, išnuomojusią furgoną pervežti jūsų dukteriai. Laikas sutampa. Mes artėjame prie jos, pone.

— Nepakankamai. Aš vykstu į Amsterdamą.

— Tai nebus išmintinga.

— Vykstu. Paruoškite prezidentinį lėktuvą, kuris sukonstruotas taip, kad esant būtinybei prezidentas iš jo galėtų valdyti šalį. Reikia jį išbandyti. Be to, liepkite gydytojui sakyti, kad man truputį pablogėjo ir neleidžiama išeiti iš kambario. Aš pasirodysiu balkone, kad visi matytų, jog dar neguliu mirties patale.

— O kaip pirmoji ledi?

Čelsi. Ji įtarė nuo pat pirmos akimirkos, kai jis išlipo iš Tokijo lėktuvo. Čelsi labai gerai jį pažinojo, jiedu buvo per daug artimi, kad jis galėtų ją apgauti.

Dieve, jis nenorėjo jai nieko pasakyti apie Keisę.

Ir negalėjo nepasakyti, kad skrenda į Amsterdamą.

Jis atsistojo.

— Einu pas ją. Mes išvyksime po valandos, Keleri.

— Taip, pone prezidente.

Po keleto minučių Andreasas įžengė į savo apartamentus. Čelsi gulėjo lovoje dirbdama nešiojamu kompiuteriu.

— Ir tai vadinasi poilsis?

— Aš juk guliu. Argi ne? — ji nusišypsojo ta spinduliuojančia šypsena, patraukusia jo dėmesį prieš daugelį metų. Dabar ji buvo dar gražesnė nei tą dieną.

Jo meilė, jo partnerė, jo geriausia draugė...

Apsidairęs po kambarį, jis tarė:

— Turiu tau kai ką pasakyti, Čelsi.

14

— Atversta, — tarė Stiuartas Tomas. Jis atsistojo ir gestu parodė į kompiuterio ekraną. — Prašau, pone Trevi. Viskas jūsų.

Trumparankoviai Tomo sportiniai marškinėliai buvo dėmėti nuo prakaito ir skleidė nemalonų kvapą, kaip Geilenas ir buvo įspėjęs. Mintis dirbti šalia to vaikino jo nežavėjo.

— Kodėl tau nenuėjus pavalgyti. Pasiųsiu žinutę, jei būsi reikalingas.

— Nerasite jo šiaip sau vartydamas puslapius. Kas jis pagal įvykdytą nusikaltimą?

— Žudikas.

— Kokio tipo? Nužudė iš aistros, dėl apiplėšimo, iš pasigailėjimo? Turime susiaurinti, jei norite rezultatų.

— Leisk man padirbėti.

Tomas svyravo.

— Ar tada duosite dalį mano pinigų? Paprastai pusę imu iš anksto, o kitą, kai jau būnu nereikalingas. Aš atsisakiau pirmosios pusės, nes Geilenas yra geras mano draugas, bet iš tikrųjų turėčiau...

— Kiek reikia?

— Penkių tūkstančių.

— Palauk. — Jis paliko Tomą ir nuėjo į butą kitapus koridoriaus.

— Rūpesčiai? — pakilo nuo kėdės Geilenas.

— Rimtesni nei paprastai. Tomas nori, kad sumokėčiau, o aš neturiu grynųjų. Penki tūkstančiai?

Geilenas papurtė galvą.

— Iki rytdienos galiu gauti.

— Jis nori dabar. Nesvarbu. — Trevis išėmė iš savo krepšio nešiojamą kompiuterį ir iš diskelių stalčiuko ištraukė kapšiuką.

— Turėsi panaudoti savo galią ir įtikinti jį vietoj pinigų priimti vertybes. — Pusę kapšiuko turinio jis išpylė ant kavos stalelio.

— Šventas šūde, — sumurmėjo Geilenas. — Deimantai?

Trevis rūšiavo brangakmenius.

— Netgi smulkiausias jų vertas daugiau kaip penkių tūkstančių.

Geilenas žiūrėjo į krūvelę.

— Ir tu laikei juos savo kompiuteryje?

— Atrodė labai patikima vietelė, kol nereikia pereiti patikrinimo oro uoste.

— Tai štai kodėl užsiprašei prezidentinio lėktuvo.

Jis linktelėjo.

— Nenorėjau rizikuoti prarasti juos muitinėje, kai tiek patyriau juos įsigydamas.

— Andreasui nepatiktų, kad jo lėktuvu naudojaisi asmeniniais tikslais.

— Pasiekus šią lošimo stadiją, neabejoju, jis sutiktų, kad kontrabanda yra mažiausia mano nuodėmė. — Trevis paėmė vieną akmenuką. — Nors nesu ekspertas, bet net aš pasakyčiau, kad šitas — labai aukštos kokybės.

— Aukščiausios.

— Ar šitaip ketinate sumokėti muziejaus kuratoriui? — paklausė į kambarį įėjusi Melisa neatplėšdama žvilgsnio nuo spindinčių ant kavos stalelio brangakmenius — Ar jie vogti?

— Galima sakyti, kad taip.

— Ir dėl jų mirė jūsų draugas?

— Ir tą galima pridėti. — Pirmą pasirinktą deimantą jis padavė Geilenui. — Pasakyk Tomui, kad neturime laiko. Kiekvienas Paryžiaus vertintojas pasakys jam, kad deimantas vertas dvigubai tiek, nei jis prašė.

— Gali tikėtis, kad jis tuoj pat puls į valiutos keityklą patikrinti jo.

— Jokių problemų. Deimantai išlaikys bet kokį patikrinimą. — Jis perskyrė krūvelę pusiau ir vieną pusę pastūmė Geilenui. — Šituos atiduok Gijomė. Neabejoju, kad jis norės patikrinti prekę iki rytojaus.

— Šitie irgi verti daugiau, nei jis užsiprašė, Trevi.

— Paprasčiausiai paduok juos Gijomė ir baikime tą reikalą. — Likusią krūvelę jis supylė į kapšiuką, o šį įkišo į krepšį. — Bet aš noriu garantijos toms keturioms valandoms arba išrėšiu jo širdį.

— Koks jūs džentelmenas, Trevi, — tarė Melisa.

— Manęs niekas švelniai neauklėjo pietų plantacijoje. Buvau mokomas pasaldinti sau kelią cukrumi, bet rankoje visada laikyti peilį. — Jis atlaikė jos žvilgsnį. — Turėtumėte tai įvertinti. Jūs mokate apsieiti su peiliu, Melisa.

— Stengiuosi išmokti kuo geriau.

— Manau, kad man laikas eiti dirbti, — tarė Geilenas. — Čia man darosi per karšta. Jei iškils kokių problemų, pranešiu, Trevi.

— Gerai. — Jis nenuleido akių nuo Melisos. — Turiu problemų.

— Suprantu.

— Nenuostabu, kad jūs nesijaudinate vežiodamas mus po Europą kaip šachmatų figūrėles, — pasakė Melisa, vos išėjo Geilenas. — Pinigai atveria duris. Tiesa?

— Bent jau d’Andreaso muziejaus duris.

— O kas tada, jei pasakysiu Džesikai, kad padėdamas Keisei naudojatės vogtais deimantais?

— Abu žinome, kad jai nebus jokio skirtumo. Jei pavyks išgelbėti mergaitę, ji ras būdą, kaip pateisinti šias išlaidas. — Jis nusišypsojo. — Tačiau ta žinia privers ją jaudintis ir sukels ne pačius geriausius jausmus. Tikriausiai nenorite jai pasakyti?

Ji neatsakė.

— Gražus bandymas, Melisa. — Jis atsistojo. — O dabar turiu eiti į gretimą butą ir truputį padirbėti. Jei ko nors prireiktų, ateikite.

— Kur Trevis? — paklausė Džesika, kai Melisa po dešimties minučių atėjo į virtuvę.

— Gretimame bute. — Ji prisivertė nusišypsoti. — Ką tik paruošiau šaltos arbatos. Nori?

— Prašyčiau.

— Kaip Keisė?

— Taip pat. — Ji sėdėjo prie stalo ir trynė smilkinius. — Jėzau, tikiuosi, kad tas „Vėjo šokėjas“ padės.

— Jei nors kiek abejoji, neturėtum to daryti. — Melisa priešais Džesiką pastatė stiklinę. — Mes darome pažangą. Žinau tą. Jei leistum man elgtis su ja šiek tiek griežčiau, mes netgi paskubintume eigą.

— Tu gali žinoti apie pažangą, o aš ne, — Džesika nugėrė gurkšnelį. — Galiu pritarti tau, bet vis dar negaliu patikėti tuo psichikos ryšiu. Tai prieštarauja mano instinktams ir tam, ko mokiausi.