Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

„Jis čia! — džiaugsmingas Keisis riktelėjimas išsklaidė rūką, gaubiantį Melisą. — Aš jį radau. Ji vis man sako, kad atsimerkčiau ir pažiūrėčiau, bet aš ir taip žinau, kad jis čia. Ateik ir mudvi drauge matysime jį. “

Tamsa. Rūkas. Mieguistumas.

„Mes galime pasilikti čia. Jis saugos mus. Ji nori, kad aš sugrįžčiau atgal, bet mes negrįšime. Turime eiti giliau į tunelį. Kartą jis mane nuskraidino. Gali tą vėl padaryti. Ir jis eis su mumis. Aš žinau. “

Melisa turėjo ką nors atsakyti, bet negalėjo galvoti. Kodėl negalėjo? Rūkas buvo tirštas ir sunkus kaip sirupas.“ Apie ką tu kalbi? “

„Apie „Vėjo šokėją“, kvailute. “

Baimė sukrėtė Melisą. Išsklaidė rūką.

„Ką? “

„Sakiau tau. Jis čia. Radau jį. “

Jos širdis dunksėjo lyg kūjo dūžiai.

„Kur? “

„Džesika nuvežė mane pas jį. “

Džesika.

Kava.

Ne!

„Melisa, ateik. Aš radau jį, bet nenoriu palikti tavęs. Eime su manimi. “

Ji privalėjo atmerkti akis.

„Melisa. “

„Neik su juo, Keise. “

Atsimerkti. Atsimerkti. Atsimerkti.

Pagaliau sunkūs vokai pakilo. Mėlynos užuolaidos. Butas. Viskas skendi rūke.

Atsisėsti. Sujudėti.

Per sunku.

Sujudėti.

Jai prireikė penkių minučių atsisėsti ir dar penkių, kad atsistotų ant kojų.

Dar vienas dalykas. Eiti prie durų.

Kas, jei to nepadarys. Ji turi sulaikyti Džesiką.

„Melisa, kur tu? “

„Ateinu. Palauk manęs. “

Kelnių kišenėje ji ieškojo telefono numerio, nurašyto iš Džesikos telefono adresų. O dabar paimti telefoną.

Jėzau, ji nematė numerių ant telefono. Prireikė trijų bandymų, kol teisingai surinko numerį.

— Alio, — atsiliepė Andreasas.

— Keisė... Džesika. D’Andreaso muziejus.

— Ką? Kas čia?

— Melisa. Dabar. Paskubėkite. — Ji išjungė telefoną. Jie gali nespėti laiku. Gali iš viso neatvykti.

Paimti rankinę, kurioje Geileno duotas pistoletas. Išeiti į gatvę. Muziejus vos už keturių namų. Ji pasistengs tai padaryti.

Vienas žingsnis.

„Melisa, ketinu atsimerkti. Turiu jį vėl pamatyti. Jis labai gražus. “

Melisą užvaldė panika. Jei Keisė pamatys tas smaragdo žalumo akis, Melisa jas irgi pamatys. Ji nežinojo, kuo tai gali baigtis, bet nenorėjo rizikuoti.

„Ne, neatsimerk. Palauk manęs. “

„Aš stengsiuosi. Paskubėk. “

Vienas namas.

Toliau paeiti negalėjo, Per daug pavargo.

„Negaliu laukti ilgiau, Melisa. “

„Ne, gali. Gali padaryti viską, ką tik nori. “

Du namai.

Ji susverdėjo ir atsirėmė į plytinio pastato sieną. Išsitiesti. Eiti toliau.

„Aš atsimerksiu. “

„Ne! “

„Turiu atsimerkti. “

Ir čia Melisa išvydo tai.

Smaragdo akys, žiūrinčios į aplinką su antikine išmintimi. Statula stovėjo ant apkrauto darbastalio dideliame netvarkingame kambaryje. Siauras praėjimas. Paveikslai. Trevis stovėjo vienoje darbastalio pusėje prie egiptietiško sarkofago.

„Aš tau sakiau,“ — Keisės jaudinimasis supo abi lyg statinis elektros debesis.

„Jis čia. Jis čia. “

Dar vienas namas. Muziejus ranka pasiekiamas. Smaragdo akys, bet nėra kraujo klano. Galėtų būti kitaip. Turėtų būti skirtumas.

Ji pasuko į alėją.

„Džesika laiminga. Ji mano — jeigu atsimerkiau, tai jau grįžtu atgal. Ji kalba man, kad ir „Vėjo šokėjas“ norėtų šito. “

„Ji teisi, Keise. “

„Iš kur tu žinai? Jis mane čia nunešė. Čia saugu. “

„Bet tokia, kokia esi dabar, „Vėjo šokėjo“ negali matyti.“ Ar ji nekalbėjo nesąmonių. Buvo išsigandusi ir negalėjo galvoti. Tegalėjo matyti viena: tas smaragdo akis.

Laikydamasi turėklų ji lipo laiptais iki užpakalinių durų. Taip sunku. Toks ilgas kelias į viršų.

Ji atsirėmė į duris atgauti jėgų. Dar minutė ir ji bus koridoriuje. Viskas gerai. Ji tą padarė ir nieko neatsitiko. Jos net nesustabdė apsaugininkai.

Apsaugininkai?

Kurgi jie?

Ji pastūmė duris.

Kraujas, Atmerktos akys. Du lavonai.

Apsaugininkai.

„Kodėl nekalbi su manimi, Melisa? “

„Užsimerk, Keise. — Ji svirduliavo koridoriumi. Jėzau, dar vienas lavonas šalia durų į darbinę patalpą. Mėlynas kostiumas. Ne apsaugininkas. Gijomė? — Paklausyk manęs. Noriu, kad užsimerktum. “

„Kam? Tada negalėsiu matyti... Koks čia garsas?“ „Koks garsas? “

„Lyg kamštis iššovė. Girdėjau jį anksčiau. Girdėjau anksčiau. — Melisa jos balse girdėjo paniką. — Maiklas bėga laiptais žemyn prie kitų durų. Jis palieka mane. “

„Užsimerk. “

„Negaliu čia likti. „Vėjo šokėjas“ Jis nuneš mane.“ — Baimė. —“Aš krentu, Melisa. “

„Kodėl krenti? Ar tu sužeista? “

„Nežinau. Aš ant grindų. Užsimerkiu. Aš išvykstu iš čia... “

„Kodėl tu ant grindų? — Ji atidarė duris. — Kas čia atsiti...“

Ir ji pamatė tai.

Smaragdo akys, žiūrinčios žemyn.

Kraujas, besiliejantis ant grindų, palietė vaikišką batelį.

Iš Melisos gerklės veržėsi baisus riksmas.

Ji neprisimena, kaip perėjo kambarį, bet dabar buvo suklupusi. Sustabdyti kraują. Ji turėjo sustabdyti kraują, besiveržiantį iš Džesikos krūtinės.

— Meli? — Džesika žiūrėjo į ją. — Padėk... Keisei.

— Keisei viskas gerai. — Ji spaudė rankomis žaizdą. — Ir tau bus gerai.

— Ji buvo beveik... atsigavusi. Žinau. Aš tą padariau. Tiesa?

— Žinoma, padarei.

O Dieve. Tiek daug kraujo.

— Dabar nekalbėk.

— Jis gražus. — Džesika žiūrėjo į „Vėjo šokėją“ — Suprantu, kodėl Keisei... — Plona kraujo srovelė išsiliejo iš Džesikos burnos kampučio. — Gražus...

Ji staiga nuvirto ant šono.

— Ne!

16

— Bergždžias darbas. Dečempsas pabėgo, — pasakė Geilenas Treviui lauke prie muziejaus. — Mes geriau irgi nešdinamės iš čia. Sirenos girdisi jau arti. Matyt, jos ir pabaidė niekšą.

— Šunsnukis, — sugniaužė kumščius Trevis. — Jis pažįsta šią vietą. Kaip savo rankos delną. Jis puikiai žinojo, kur eiti, kai iššoko iš to siauro praėjimo. Kaip jis praėjo pro apsaugą?

— Tą ir aš noriu žinoti, — niūriai atsakė Geilenas. — Nueisiu sužinoti, kol tu pasižiūrėsi, kaip Džesika ir Keisė. Dvi minutės, ir bėgam iš čia.

Trevis bėgte įbėgo į muziejų ir sustojo darbinėje patalpoje:

— O, ne!

— Ji neatsigauna. — Melisa pakėlė galvą. Burna sutepta Džesikos krauju. — Negaliu atstatyti jos kvėpavimo. — Ji vėl lūpomis apgaubė Džesikos burną.

— Melisa, — jis priklaupė ir pridėjo pirštus prie Džesikos kaklo, — dirbtinis kvėpavimas nereikalingas. Ji negyva.

— Nekalbėkite taip, — ji išgąstingai pūtė orą Džesikai į burną. — Neleisiu jai mirti.

Jis apžiūrėjo Keisę. Nė žaizdelės. Kai jis nusivijo Dečempsą, nežinojo, kad kas nors nušautas. Jis spėjo dirstelėti į Džesiką: toji sėdėjo su vaiku ant kelių.