Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

—“Vėjo šokėjas“ jam svarbus, antraip jis nebūtų buvęs muziejuje, Bet jis negaus jo. Kur jis? Kur jį padėjote?

— Į sandėliuką, į seną, ten rastą dėžę. Bet jis darosi girnapuse ant kaklo. Turime jį grąžinti, Melisa.

— Ne. — Ji atsistojo. — Kodėl turėtume? Kol Dečempsas nori jo, jis bus jaukas jam pagauti. Aš jo neatiduosiu. — Ji pažvelgė jam į akis. — Jūs turėtumėte trokšti Dečempso taip, kaip aš. Sakėte, kad ieškosite jo iš karto, kai ištesėsite Džesikai duotą pažadą.

— Ketinau tą padaryti. Situacija pasikeitė, bet vos tik įsitikinsiu, kad šioje vietoje saugu jums ir Keisei...

— Nesąmonė. Aš nesislėpsiu nuo niekšo, nužudžiusio Džesiką.

— Aš garantuoju: pasirūpinsiu, kad jis būtų nubaustas.

— Ne, tai aš pasirūpinsiu, kad jis būtų nubaustas. — Ji kietai sučiaupė lūpas. — Ir niekas nestos man skersai kelio, Trevi. O dabar eikite. Noriu dar kurį laiką pabūti viena.

Ji virsta į tikrą plieną.

Geilenas buvo teisus. Ji keitėsi — darėsi stipresnė. Negalima sakyti, kad anksčiau nebuvo stipri, bet dabar ji darėsi plieninė.

— Eikite. — Ji atsigręžė pasižiūrėti į jį. — Nesijaudinkite. Aš neketinu skandintis ar dar ką nors panašaus. Tiesiog turiu išgyventi viską, kad galėčiau galvoti.

— Kai būsite pasirengusi, ateikite ir mes pasikalbėsime. — Jis apsisuko ir nuėjo atgal į kotedžą. Lyg tas pokalbis duotų ką nors gero.

— Jums nereikėtų būti čia, pone, — Denlis atidarė limuzino, sustojusio prieš angarą, dureles. — Ketinau atvykti ir pateikti jums ataskaitą, kai tik įkeltume karstą į lėktuvą.

— Sakėte, kad lavono pervežimą nuslėpėte nuo žiniasklaidos, — tarė Andreasas. — Geriau, kad tai būtų tiesa. Kur ją gabenate?

— Į Arlingtoną. — Jis delsė. — Galvoju, ar nenorėtumėte apžiūrėti dar kartą? Turime žinių, kad sesuo velionei buvo labai artima. Ji gali nuspręsti paskutini kartą su ja atsisveikinti.

— Kuo daugiau faktų apie tai, kas atsitiko muziejuje, tuo panašiau, kad žiniasklaida sužinos apie „Vėjo šokėjo“ vagystę. Gali būti, kad Trevis derėsis dėl statulos. Ar turite išsamesnę ataskaitą apie seserį?

— Kol kas ne, pone. Aišku, mes atlikome preliminarinį darbą po to, kai jie išsivežė Keisę, bet laikėme ją antraeiliu asmeniu.

— O dabar ji yra itin reikšminga.

— Aptikome furgoną, kurį jie buvo išsinuomoję Antverpene. Jis buvo paliktas už keturiasdešimties mylių nuo Paryžiaus. Vadinasi, jie persėdo į kitą transporto priemonę. Tikriname visus tos vietovės automobilių nuomos punktus. Nors, žinant Trevio ryšius, automobilis galėjo būti gautas iš kur nors kitur.

— Tikėkimės, kad jums seksis geriau nei iki šiol. — Jis priėjo prie karsto. — Atidenkite.

— Pone?

— Atidenkite. Noriu ją pamatyti.

Denlis mostelėjo prie karsto stovėjusiam sargybiniui, ir karsto dangtis buvo pakeltas.

Andreasas pamanė, kad Denlis jį palaikė kažkokiu pabaisa. Jis pats nežinojo, kodėl panoro paskutinį kartą pažvelgti į Džesikos Raili veidą. Gal, kad įsitikintų savo akimis, jog čia guli iš tikrųjų ji. „Vėjo šokėjo“ vagystė buvo labai gluminanti, ir jis niekaip negalėjo susieti jos su Keisės pagrobimu. Dėl kokios priežasties Džesikos seseriai reikėjo skambinti ir išduoti, kur jie? Muziejuje rasti ir Melisos pirštų antspaudai. Ji rizikavo būti sugauta tuose pačiuose spąstuose, kaip Trevis ir jos sesuo.

Be jokios abejonės, ši moteris buvo Džesika. Ir mirusiosios veidas buvo toks pat švelnus ir malonus. Būtent dėl to įspūdžio ji ir tapo Keisės gydytoja. Nors jis niekada nebuvo tikras, kad jos gydymo metodai tinkami, bet niekada neabejojo, kad ji rūpinasi jo dukterimi.

Kol išsivežė jo dukterį.

Dabar turės reikalų su kažkokia laukine. Ką jis žino, kokios rūšies psiche Melisa Raili tapo po tų pasitraukimo iš gyvenimo metų? Jis jautė tam tikrą nusiraminimą, kai Džesika paskambino ir pasakė, kad Keisė saugi. Dabar nebuvo jokio nusiraminimo.

Jis nusisuko nuo karsto.

— Uždarykite.

17

Kai Melisa grįžo į kotedžą, dangus jau buvo nušviestas aušros. Trevis pasitiko ją prie durų su puodeliu kavos. Ji nugėrė gurkšnelį ir paklausė:

— Keisė?

— Ką tik žiūrėjau, — atsiliepė Geilenas, sėdėjęs ant kėdės kambario gilumoje. — Atrodo, ji miega. — Jis susiraukė. — Nors sunku suprasti.

— Aš pasižiūrėsiu. — Ji atidarė miegamojo duris. Keisė susirietusi gulėjo lovoje.

— Keise!

Ji pajuto pasitraukimą į tunelį. Melisa nežinojo, ar ilgai ir būtent ką Keisė matė muziejuje, bet vienaip ar kitaip tai ją išgąsdino ir privertė pasitraukti. Ar toli, Melisa vėliau išsiaiškins pati.

— Viskas gerai, Keise. Dabar pamiegok. Pasikalbėsime vėliau.

Ji uždarė duris ir sugrįžo į gyvenamąjį kambarį.

— Ji nemiega, bet jaučiasi gerai. — Melisa atsisėdo prie lango ant nedidelės sofos ir atsilošė. — Ar mes čia iš tiesų saugūs?

— Aš pastačiau keletą savo vaikinų paplūdimyje. Taigi mus perspės. Šimtabalėje sistemoje duočiau šešiasdešimt mūsų saugumui įvertinti, — pasakė Geilenas. — Galima buvo duoti septyniasdešimt, kol neprivertėte Trevio pavogti „Vėjo šokėją“ Jei Andreasas nuspręs pagarsinti vagystės faktą, liks keturiasdešimt.

— Jis to dar nepadarė?

— Dar ne, — Trevis atsisėdo ant sofos priešais Melisą. — Gal laukia, kol su juo bus užmegztas kontaktas ir deramasi.

— Kodėl jis turi taip elgtis?

— Tai protingiausias būdas perduoti meno vertybę, žinomą visame pasaulyje. Dar viena alternatyva — parduoti ją kokiam kolekcionieriui, nutašančiam kūrini į gilią slėptuvę.

— Ar Dečempsas susisieks su Andreasu?

— Manau, kad jo darbotvarkė kita.

— Kokia darbotvarkė?

— Ne pirmas kartas, kai su statula vyksta keisti dalykai.

Ir jei Andreasas sutiks derėtis, jam gali būti paspęsti spąstai.

Tai mano prielaida. Visus šiuos mėnesius jis tetroško, kad Keisei būtų gerai. Statula nuo amžių priklausė jo šeimai, bet jis nė nemirktelėjęs atiduotų ją už Keisę. Tai viskas, ko jis nori.

Melisa lėtai linktelėjo galva.

— Ir pagauti teroristą, kuris taip pakeitė Keisę. Jis nežino, kad tai Dečempsas. Tiesa?

Trevis papurtė galvą.

— Bet ar jis gali išsiaiškinti, kur yra Dečempsas?

Galbūt. Bet ne dėl mūsų. Jei mes pasakytume, kad Dečempsas buvo Veisare, jis pats jį medžiotų.

— Tokiu atveju gal nesakykime. Kol kas tik rinkime informaciją.

— Nepranešti Andreasui? Su juo nežaidžiama.

— Liaukitės kaišiojęs pagalius man į ratus. — Ji tvirtai suspaudė lūpas. — Tai jūs vienas sukėlėte visas tas prakeiktas komplikacijas. Ar turite alternatyvą? Manau, galėtumėte keletą tų savo deimantų parduoti už informaciją.

Jis susiraukė:

— Geriau nereikia. Tiesą sakant, ketinu susigrąžinti Tomui duotą deimantą.

— Kodėl?

— Man reikia atsikratyti Karlstado, kad ieškant Dečempso niekas nestotų man ant kelio.

— Net jei atgausi deimantą iš Tomo, nesusigrąžinsi tų, kuriuos atidavei Gijomė, — priminė Geilenas. — Dabar jie turbūt arba Prancūzijos policijos, arba CŽV nuosavybė.

— Galiu tai sužinoti. Karlstadui tas nepatiks, bet jei deimantai yra saugioje vietoje ir necirkuliuoja apyvartoje, aš galėčiau įtikinti Karlstadą, kad nenutrauktų su manimi kontrakto.

— Koks jam skirtumas, ar deimantai kur cirkuliuoja, ar ne, jeigu jie vis tiek ne jo kišenėje?

— Pats didžiausias visame pasaulyje, — jis nugėrė iš savo kavos puodelio. — Deimantai ne visai tokie, kaip atrodo.