Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Turiu telefoną. Jei reikės su juo susitikti, palauksiu, kol grįš Geilenas.

— Kadangi manote turįs mus ginti?

— Ne jus, — atsakė jis. — Jūs viena galėtumėte imtis Andreaso ir Dečempso. Bet reikia galvoti apie vaiką. — Jis dirstelėjo į jos lėkštę. — Gal norite dar? Geilenas pagamino gerokai daugiau nei reikia dvejiems pietums.

Ji papurtė galvą.

— Jau pavalgiau. Buvo labai skanu. Jis sugeba viską.

— Daugiau negu jūs žinote. O gal ir ne. Jis sakė, kad labai gerai jį perpratote. Kažkaip judu lyg brolis ir sesuo?

— Nesunku pamatyti, kad mes labai panašūs, — šyptelėjo ji.

— Kuo?

— Na, abu tikime, kad kiekvieną minutę galima daug nuveikti.

— Ir jūs abu kieti bei labai nuovokūs. Galbūt net per daug?

— Manote, kad dėl man būdingo psichinio išskirtinumo? O galbūt aš tik gerai pažįstu charakterius? — ji pakėlė kavos puodelį prie lūpų. — Kaip ir jūs.

— Pastaruoju metu nepademonstravau šio sugebėjimo. — Jo žvilgsnis nuklydo į miegamojo duris. — Kaip vaikutis?

— Miega.

— Jūs įsitikinusi?

— Įsitikinusi. — Ji delsė pasakyti. — Dabar aš pasiekiu ją, kada ji miega ir kada ne. Ir ne tik tada, kai miegu pati. Išbandžiau lėktuve. Suveikė.

— Kodėl nepasakėte man? — Jis papurtė galvą. — Suprantu. Mes nebuvome geruoju.

— Ne. Nieko negalėjau sakyti, pirma nepasakiusi Džesikai. Ji nebūtų manimi patikėjusi. O jeigu būtų nepasitikėjusi, būtų bijojusi. — Ji pažvelgė į savo puodelį. — Ir dar nežinojau, kaip tą panaudosiu. Nebuvau tikra, ar Džesika gerai elgėsi su Keise. Mes visi buvome tokie švelnūs ir malonūs...

Jis susimąstęs žiūrėjo į ją ir nieko nesakė.

— Keisė nėra gležnas vaikas. Ji gyvybinga, stipri ir labai protinga. Keisei nebuvo būdinga užsisklęsti savo vidiniame pasaulyje iki Veisaro įvykių. Tai visiškai ne jos charakterio bruožas.

— Šokas privertė ją užsidaryti.

— Bet nujaučiu, kad auklės išdavystė ją labiau supykdė negu įskaudino.

— Atrodo, labai gerai ją pažįstate.

— Aš žinau tik tai, ką Džesikai pasakė Keisės tėvai ir ką pati pastebėjau.

Jis šyptelėjo:

— Ir gal kad jūs kaip Keisė. Nors tikiuosi, kad ne. Jums prireikė šešerių metų, bet pagijote po traumos.

— Tačiau turiu tai, ko Džesika neturėjo gydydama mane. Žinau, kur dabar Keisė.

— Ką norite tuo pasakyti?

— Tai, kad, užgijus pirmajai traumai, reikia labai, stipraus postūmio sugriauti tam pasaulėliui, kurį sau susikuri. Džesika niekada neparodė to postūmio. Užuot tai padariusi, ji teikė man meilę ir švelnumą. Tai galėjo padėti kai kuriems vaikams, bet jai prireikė labai daug laiko įveikti tokią užsispyrėlę kaip aš. — Ji pridūrė: — Todėl dabar galiu štai ką suprasti: Keisė nėra auka. Iš pradžių ja buvo, bet dabar savo tunelyje ji lindi, nes pati to nori. Savo noru lengviau ten pasilikti.

— Lengviau? O kaip košmarai?

— Jai reikia jų, kaip preteksto likti tunelyje. Todėl ketinu atimti iš jos košmarus.

— Kaip?

— Pasakiau jai, kad daugiau jų nebus, nes pabaisos laukia jos už tunelio, kad ji išeitų ir stotų į kovą su jais.

Jis susiraukė.

— Žinau, ką galvojate. Taip, tai buvo rizikinga. Taip, tai galėtų laikyti ją tame tunelyje visą gyvenimą. — Jos ranka, kėlusi puodelį prie lūpų, drebėjo. — Tai mano košmaras.

— Jei man taip, nežinau, ar būčiau pasinaudojęs ta galimybe.

— Ji yra kovotoja. Tai jos prigimtis. Tik dabar jėga turi būti sugrąžinta į mūšį.

— Kodėl jūs tokia įsitikinusi, kad ji neregės košmarų?

— Aš neįsitikinusi. Ji ir toliau gali panorėti juos matyti. Bet tikiu, kad mano pasiūlymas įsišaknys. Kai būnu su ja, kiekvieną kartą darau spaudimą. Galime tik laukti ir pamatysime. — Ji pastatė savo puodelį. — Ji tikriausiai bandys nedaryti nieko, ką aš jai liepiu. Šiuo metu ji nelabai džiaugiasi manimi.

— Galite ir klysti.

— Taip. Bet aš teisi. Aš priversiu ją susidurti su demonais ir sugrąžinsiu atgal. Ji yra... tarsi antroji aš. — Ji užsimerkė. — Žinau, kad esu grubi su ja, bet turiu ją priversti išlįsti iš tunelio. Jos pačios ir Džesikos labui. Pamatysite — turiu panašumą, kokio neturėjo Džesika, gydydama mane. Padarysiu viską, ką turiu padaryti. — Ji atsimerkė. Akyse buvo ašaros. — Nes aš ne šventoji, kokia buvo Džesika, Trevi.

— Ir neturite būti tokia, kaip ji. — Jis uždėjo ranką ant jos rankos. — Jums pačiai puikiai sekasi.

— Tikiuosi. — Jo ranka buvo šilta ir jauki, ir valandėlę ji leido sau jausti tą šilumą ir jaukumą, paskui ištraukė ranką. — Tikiuosi, kad per daug neskubinu Keisės, nes noriu su jos pagalba priversti Andreasą padėti mums dėl Dečempso.

— Nemanau, kad skubinate.

— Bet nei vienas, nei kitas nesame tikri. — Ji atstūmė atgal savo kėdę. — Eisiu truputi pasivaikščioti pajūriu, vėliau pažadinsiu Keisę ir duosiu jai valgyti.

— Aš ją pamaitinsiu.

Ji papurtė galvą:

— Tai mano darbas.

— Aš nieko prieš padėti. Išvarote mane?

— Jei man pavyks išvaduoti ją iš košmarų, galėsite būti laisvas. Turėtumėte džiaugtis, kad yra proga baigti savo pareigą.

— Ji nesibaigė. Tik pasikeitė. — Jis susiraukė. — Ir aš ne itin patenkintas. Labiau norėčiau būti stebėtojas.

— Pastebėjau. Tai gal ir jūs gyvenate tunelyje kaip Keisė.

Jis nusišypsojo.

— Gal ir gyvenu. Tai įdomi mintis. Gal pastebėjote kitų panašumų tarp manęs ir tos mergytės?

— O taip. Bet jūs sudėtingesnis... — ji nutilo ir pažvelgė į jį. Jis tebesėdėjo šypsodamasis, bet ji pajuto... Ką? Skausmą? Vienatvę? Ji nežinojo, bet jis ir vėl buvo malonus jai. Ji norėjo kažką padaryti, bet nežinojo ką. — Man labai... gaila, kad žuvo jūsų draugas, — išspaudė ji. — Ir apgailestauju, kad bjauriai elgiausi. Kadangi nedaug žmonių prisileidžiate arti prie savęs, jums turėjo būti labai skaudu jo netekti.

— Taip, buvo.

— Gal kada nors papasakosite man apie jį.

— Kada nors.

Skausmas buvo per gilus, o jis nebuvo iš tų žmonių, kurie rodo savo jausmus.

— Ar jis žinojo, kad jį mylėjote? Ar sakėte jam?

— Ne, nesakiau. Bet manau, kad jis žinojo.

— Gerai. Kai Džesika sugrąžino mane atgal į gyvenimą, aš sukūriau sau vieną taisyklę. Gyvenimas per trumpas, kad slėptume savo emocijas. Jei kas nors pelno mūsų meilę, tai nusipelno ir žinoti apie ją.

— Tai labai rizikinga filosofija.

— Daug rizikingiau nepasakyti kažkam, kad jį myli.. Visą gyvenimą gailėčiausi, jei Džesika nebūtų žinojusi, kad ją... — ji krenkštelėjo, kad pradingtų kimumas balse ir nuėjo prie durų. — Ilgai neužtruksiu. Reikia išvėdinti galvą. Trisdešimt minučių ar šiek tiek ilgiau.

Ji labai sparčiai ėjo pajūriu, ištiesusi pečius, pakėlusi galvą.

„Atrodo lyg karys, einąs į mūšį“, — pamanė Trevis.

Ji yra kovotoja.

Tokiais žodžiais ji charakterizavo Keisę, bet jie taip pat tiko ir Melisai. Išsigandusi kovotoja, einanti pirmyn kautis su Keisės pabaisomis.

Ir ko jis po velnių stovi čia ir žiūri? Ji per daug atitraukė jo dėmesį nuo jam rūpimų dalykų. Jis privalo ištrūkti iš visos tos makalynės ir vytis Dečempsą. Net geismo negalėjo nurodyti kaip preteksto, nors tarp jų jis atsirado nuo pat pradžių. Ar galima geisti moters, privertusios tuo pačiu ir gydyti, ir ginti? Ką čia dabar. Prisipažink, kad esi vyras ir nori ją matyti savo lovoje. Nesvarbu, kad ji sielvartavo, o jį plėšė užuojauta. Galbūt todėl, kad seksas — vienintelis saugiausias santykis, kurį jis galėjo turėti su ja. Niekas kitas neprivers jo pakeisti savo gyvenimo, ir jis seniai nutarė pasitraukti iš tako, kuriuo ji keliavo. Jis nė už ką nesiimtų riterio vaidmens, vaduojančio mergelę iš slibino.