Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Jis turėjo savo paties pabaisų, kurias reikėjo įveikti, ir nieko idealaus tame mūšyje nebuvo. Kova turėjo būti nešvari, atmiešta goduliu ir smurtu.

Ir jau buvo laikas pradėti. Trevis pasiėmė telefoną ir surinko Geileno duotą Tomo Stiuarto numerį.

— Užtikau pėdsaką, — pasakė Geilenas, kai Trevis kitą vakarą atsiliepė telefonu. — Danielės Kleiron tėvai Filipas ir Margarita Diuma tebegyvena kaime, kur ji užaugo. Džiną Bjudžolis gyveno netoliese ir vaikystėje dažnai atbėgdavo pas Danielę. Kartais lankėsi pas juos ir pradėjusi dirbti Keisės aukle. Pasak kaimynų, ji labai gyrėsi savo puikia padėtimi ir truputį išdidžiai elgėsi su kaimiečiais.

— Ar buvai susitikęs su Diuma?

— Dar ne. Dairiausi kaimynystėje, gal sužinosiu, ar niekas kaime nematė Dečempso.

— Ir?

— Tuščiai.

— Tuomet pakalbėk su Diuma ir duok jiems savo telefono numerį. Jei nepasitiki mumis, gali nesakyti, kur jų duktė. Tik tegul perduoda jai žinutę, kad mes siūlome pinigų ir apsaugą nuo Dečempso, jei ji pasirodytų ir papasakotų mums, ką žino apie Dečempsą.

— Kiek pinigų?

— Su protu.

— Dabar mūsų kišenės labai plonos, nebent norėtum panaudoti deimantus.

— Jei reikės, pajudinsiu Šveicarijos banko sąskaitą.

— Nori, kad CŽV alsuotų tau į sprandą?

— Deimantų naudoti negaliu. Jau Tomui pasiūliau grynųjų mainais už deimantą. Ar nenusiųstumei jam dešimt tūkstančių iš savo lėšų?

— Ačiū. Labai pamaloninai. O kodėl?

— Taip saugiau nei lįsti prie mano sąskaitų. Kiek žinau, Andreasas dar nežino, kad ir tu čia įpainiotas.

— Tik kažin ar dar ilgai nežinos, — Geilenas atsiduso. — Denlis tikriausiai girdėjo apie mano išmintingumą ir nuostabų išradingumą. Tokios tobulybės negali likti nepastebėtos. Tai tik laiko klausimas, kol jis supras, kad aš vienintelis, galįs sėkmingai laikyti tave taip, kad jis nepasiektų.

— Teisybė.

— Tu sutinki, nes nori, kad duočiau pinigų Tomui.

— Irgi tiesa.

— Ar dar nekalbėjai su Karlstadu?

— Tik tada, kai paimsi deimantą iš Tomo. Reikia, kad galėčiau pasakyti Karlstadui, jog deimantai visi.

— Jis gali nuspręsti perrėžti tau gerklę nekreipdamas į tai dėmesio.

— Ne, kol turėsiu likusius deimantus.

— Išskyrus tuos, kuriuos turi CŽV.

— Aš turėsiu dėl jų pasiderėti. O tavo rūpestis — derėtis su Diuma.

— Tai daug saugiau. — Pauzė. — Turiu ir kitą naujieną. Atrodo užčiuopiau, kur Dečempsas apsistoja būdamas Paryžiuje.

— Ką?

— Tu liepei pasiųsti žvalgybą. Susisiekiau su Pižo, kuris priklausė Laisvės sūnų grupuotei tuo pat metu, kaip ir Dečempsas. Jis gali panorėti ką nors man papasakoti.

— Už pinigus?

— Ne, jis skolingas man paslaugą.

— Kada žinosi?

— Gali kiek užtrukti. Pižo nori užsitikrinti, kad Dečempsas nesužinos, kas man viską išklojo. — Jis pakeitė temą: — O kaip Melisa ir Keisė?

— Geriau nei tikėjausi. Keisei daugiau nesikartoja košmarai. Melisa tiki, kad jų gali ir nebūti.

— Ji gali žinoti. Mūsų Melisa truputį su nukrypimais.

— Kodėl taip sakai?

— Tu gali laikyti jos mažyčius nukrypimus normaliais, bet mane motulė mokė būti atsargiam su nepaaiškinamais reiškiniais.

— Tu niekada nepažinojai savo motinos.

— O tau būtinai reikia sugadinti pasakojimą. — Jis patylėjo. — Melisa... per daug mato, Trevi.

— Žmonės tą patį sako apie tave.

— Bet aš nevaikštau naktimis.

— Jei ir vaikščiotum, tavęs nepamatytų.

Jis nusijuokė:

— Ar pastebėjai, kad visada užstoji ją? Gal ji užleido tau kokius voodoo burtus?

— Nebūk asilas.

Jis ėmė juoktis garsiau:

— Tiesiog pamaniau sau: atkreipsiu tavo dėmesį. Aš neužsipuolu jos. Ji man patinka. O ir kaipgi kitaip. Išskyrus tuos nedidelius nukrypimus, ji visai kaip aš. Perduok jai geriausius mano linkėjimus. Iki, Trevi.

— Paskambink, kai pasikalbėsi su Diuma, — baigė Geilenas pokalbį. Paryžius

— Pasirengęs? — Geilenas įkišo telefoną į kišenę po pokalbio su Treviu. — Padarykime tai, Pižo.

— Pamelavai jam.

— Motulė niekada nemokė manęs, kad pasidalijimas yra dorybė. — Jis nuėjo į automobilį. — Kardjė buvo maniškis, ir jį nužudė Dečempsas. — Jis nusišypsojo: — Beje, aš labiau įgudęs už Trevį. Tai viena mano specialybių.

— Žinau. — Pižo susiraukė: — Pasikliauju tuo. Noriu išlikti gyvas.

— Išliksi. — Geilenas įjungė variklį. — Tai kur ta vieta?

— Lestapė, penkioliktas numeris.

— Ar skambino Geilenas? — Trevis atsigręžęs pamatė už keleto pėdų stovinčią Melisą, sutaršytais plaukais, vilkinčią mėlynos spalvos naktiniais su užrašu „Sorbona“.

— Taip.

— Ar jis rado Danielę Kleiron?

Jis papurtė galvą.

— Jis bando įtinkinti jos tėvus perduoti jai žinią, jei žino, kur ji yra. Jie gyvena Sant Aiverse, nedideliame kaime prie Lijono, ne per toliausia nuo Henrio Kleirono ūkio.

— Ar yra tikimybė, kad jie žino?

— Argi mes visi nesilaikome savo tėvų? Natūralu bėgti pas juos prieglobsčio. Sakoma, kad tai stipriausi saitai per visą mūsų gyvenimą. — Jis pažvelgė už jos į miegamąjį. — Kaip Keisė?

— Gerai. — Ji pasitrynė sprandą. — Užsispyrusi. Vis sunkiau priversti ją paklausyti. Turiu lįsti pati ir vis kalbinti.

— Apie ką kalbate?

— Kas už tunelio. Apie jos tėvą ir motiną. Apie „Vėjo šokėją“ — Ji atsisėdo į fotelį ir pabruko vieną koją po savimi. — Apie jus.

— Mane?

— Jūs esate tiltas tarp tunelio ir išorės pasaulio. — Ji susiraukė. — Ji vis dar pasitiki jumis. O aš dabar pasidariau jos priešu.

— Negalite priversti jos suprasti?

— Jai septyneri. Jei taikyčiau Džesikos taktiką, nieko nepadaryčiau.

— Vis dar tikite, kad jūsų taktika teisinga?

— Turiu tikėti. Kitaip pralaimėčiau. Turi įvykti lūžis. — Ji atrėmė galvą į fotelio kraštą. — Aš kaip ir jūs nekantriai laukiu, kad jai pagerėtų.

— Niekada nesakiau, kad nekantrauju.

— Ir nereikėjo sakyti. Aš jaučiu tą.

Jis nusišypsojo:

— Džiaugiuosi, kad čia nėra Geileno. Jis pastebėjo, kad jūs truputį su nukrypimais.

— Tikrai? Manau, jis jaučia, kad jį perprantu. Jam nepatinka, kai kas nors per daug gerai jį pažįsta.

— Perprantate?

Ji pasimuistė:

— Kartais aš... tiesiog žinau.

— Telepatija?

— To dar betrūko. Norėčiau šokti į upę, jei ant kaklo nešiočiau tokią girnapusę.

— O kaip su Keise?

— Tai skiriasi. Viskas, kas susiję su Keise, yra kitaip.

— Ir jūs perpratote tai, kad esu nekantrus?

Ji pasijudino fotelyje.

— Tą sunku nuslėpti. Jūs turite teisę nekantrauti. Norite nusikratyti mumis, kad...

— Jūs teisi. Noriu jumis atsikratyti. — Jis giliai atsipūtė. — Dabar pat. Grįžkite miegoti, Melisa.

— Po kelių minučių.

— Tuoj pat.

— Manau, kad neverta dėl to ginčytis. Yra daug apie ką... — Ji giliai įkvėpė sutikusi jo žvilgsnį. — Trevi?

— Nereikia ypatingo talento perprasti, ką dabar galvoju. Tiesa?

— Taip.

— Tai eikite miegoti ir leiskite man galvoti apie ką kita, o ne apie savo ilgas kojas ir apie tai, kas yra tarp jų.

Ji pamažu atsistojo.

— Aš negaliu... Netinkamas laikas, Trevi.

— Žinau. — Jis bandė valdyti balsą. — Aš nekvailys. Abu žinome, kad tai tarp mūsų užsimezgė nuo pat pirmos minutės. — Jis susiraukė. — Mano protas diktuoja viena, bet kūnas nepripažįsta gedulo, kaip rimtos priežasties snauduliui. Jis paklūsta gamtos šauksmui. Todėl nešdinkitės iš čia. Gerai?