Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Jau einu, — ji vis dar stovėjo. — Nėra taip, kad aš...

— Suprantu. Netinkamas laikas. — Jis paėmė knygą nuo stalo. — Ir galbūt ne tas vyras. Mudu galėtume pasimėgauti, bet neįsivaizduoju, kad jūs sutiktumėte su viena naktimi. Jūs per daug turite Džesikos bruožų.

— Aš ne Džesika. Bet jūs teisus. Man tikrai nepatinka atsitiktiniai susitikimai. Turiu žinoti, kaip toli pažengė mano santykiai su žmonėmis.

— Žinote. Jūs kiaurai permatėte mane. Daug kas mano viduje jums nepatiko.

— Tai netiesa. Tiesiog situacija buvo komplikuota ir jūs dar labiau ją sukomplikavote. Aš turėjau daryti, ką... — Ji nuėjo prie durų. — Labanakt, Trevi.

Ji išėjo.

Pražiota burna. Pasikeitusia eisena. Po galais, jam reikėjo tylėti.

Na, ne. Jie artėjo prie vienas kito, o jis niekada nebuvo iš tyliųjų. Jis jau gana stengėsi būti užjaučiantis ir broliškai nusiteikęs, Leisti jai padėti. Dabar, kai ji sužinojo, bus atsargi.

Juk jis šito ir norėjo. Tiesa?

Jokiu būdu.

Štai ko jis norėjo: pasisodinti ją ant kelių taip, kad apsivytu ji savo ilgomis kojomis.

Negalvoti apie Melisą. Skaityti tą prakeiktą knygą. Arba kurti planus, padėsiančius jiems visiems išbristi iš šios situacijos.

Negalvoti apie ją.

Negalvoti apie jį.

Dieve mano, ji pabėgo. Nenusakoma. Buvo prisiekusi sau niekada nuo nieko nebėgti, kai Džesika ją sugrąžino į gyvenimą. O dabar štai pabėgo kaip mokinukė.

Kodėl? Juk nebuvo raudonuojanti nekalta mergelė. Ji išmėgino seksą. Seksas teikė džiaugsmą ir malonumą. Jis patiko jai lygiai taip, kaip patiko gera mankšta.

Tai tarp mūsų užsimezgė nuo pat pirmos minutės.

Nuo pirmos dienos, kai ji pamatė jį, bėgiojantį, Džiuniperyje.

Ji juokavo su Džesika apie jų seksualų kaimyną, nors iš tikrųjų galvojo pusiau rimtai. Jei nebūtų taip gąsčiojusis dėl savo sapnų, galbūt būtų aplankiusi Trevį sargo namelyje dėl kitos priežasties. Ji pajuto tą pačią kibirkštėlę, tik slopino ją.

Kaip ir dabar turėjo slopinti.

Bet negalėjo, nes buvo prisiekusi sau stoti prieš bet kokią baimę. Ir vis dėlto pabėgo nuo Trevio.

Ar todėl, kad manė miegodama su juo suteršianti savo gedulą dėl Džesikos? Ne, gyvenimas skirtas gyventi, ir Džesika nenorėtų, kad ji valandėlę laimės paaukotų elgesio normoms.

Viena naktis.

Tikriausiai čia ir buvo priežastis. Ji baiminosi, kad jai neužteks vienadienių santykių. Ją traukė prie Trevio stipriau. Pastaruoju metu ji susidraugavo su juo ir pamatė kitą jo pusę. Jis buvo teisus: kartais ji galėjo permatyti jį kiaurai. Ir matė jį tokį, koks jis neatrodė. Matė humorą, kantrybę, atjautą už tos šaltos, analitinės sienos, kuria jis apsitvėrė. Kažkas jo viduje... palietė ją.

Nuo tos minutės per ją nuvilnijo dar viena baimingą bangelė. Dabar ji buvo per daug pažeidžiama ir jai nereikėjo dar vienos kliūties savo kelyje. Ji neketino bandyti peršokti tą sieną, kuri laikė nuo jo atokiau visus.

Taigi nuo šiol ji pati laikysis nuo jo per atstumą.

19

Rue Lestape 15 numeriu buvo pažymėtas elegantiškas miestiškas namelis netoli Sent Žermeno.

— Dabar jo čia nėra, — tarė Pižo. — Patikrinau prieš skambindamas tau.

— Jis gali sugrįžti. — Geilenas pabandė atidaryti fasadines duris, paskui alėja skubiai nužingsniavo prie užpakalinių namo durų. — O gal viduje yra kas nors, kas pasakys man, kur jis galėtų būti. — Jis pasilenkė ir tyrinėjo durų užraktą. Puikaus rankų darbo. Jam teprireikė poros minučių atrakinti užraktą. — Sezamai, atsiverk.

— O kas, jei čia yra signalizacijos sistema? — paklausė Pižo. — Gal nereikėtų...

— Dečempsas nenorės, kad jo duris imtų daužyti policija. — Jis žengė vidun. — Eime, Pižo.

— Geriau palauksiu automobilyje.

— Nenorėčiau, — šyptelėjo jam pro petį Geilenas ir įjungė žibintuvėlį. — Ne todėl, kad nepasitikėčiau tavimi, bet man patiktų turėti kompaniją vaikščiojant po Dečempso irštvą. Tu truputėlį per daug atsargus dėl mūsų nesamo draugo.

— Gali nesijaudinti. Labiau bijau tavęs, o nėjo. — Pižo žvilgsnis klaidžiojo po nedidelį holą. — Gražu. Kažin kiek kainuoja anas gobelenas ant sienos?

— Anksčiau čia nebuvai?

— Dečempsas ne itin draugiškas. Visada susitikdavome lauke.

Butas buvo įrengtas labai prabangiai. Persiškas kilimas, dengiąs ąžuolines grindis, vedė į didelį kambarį, buvusį už keleto jardų.

— Ko ieškai? — paklausė Pižo.

— Kabineto, bibliotekos... — Jis pažvelgė į spiralinius laiptus. — Galbūt miegamojo.

— O kas čia?

Pižo per visą kambarį žiūrėjo į duris. Šios buvo labai neįprastos. Kiekvieną colį puošė nuostabūs drožiniai augaliniais motyvais.

Geilenas nuėję prie jų.

— Matyt, už jų kažkas svarbaus. Pažiūrėkime.

Durys buvo užrakintos.

— Palaikyk žibintuvėlį. — Jis pasilenkė ir ėmė darbuotis. Sunkokai, bet pagaliau pavyko atrakinti užraktą. Jis paėmė iš Pižo žibintuvėlį. — Na, ir pamatysime, ką... — Jis apmirė. — Šventas šūde!

— Kas čia yra? — Pižo atstūmė jį į šoną ir žengė žingsnį į vidų.

Ant galinės sienos sumirksėjo raudona lemputė.

— Ne! — Geilenas stvėrė Pižo, išstūmė jį pro langą, paberdamas stiklus, ir pats nėrė iš paskos.

Namas sprogo. Liko tik ugnies kamuolys.

Dečempsas sustingo, kai klaptelėjo signalinio prietaiso, kurį jis visada kartu nešiojosi, mygtukai. Jis išėmė prietaisą iš kišenės ir pažvelgė. Degė raudona lemputė.

Jis užsimerkė. Dečempsą užliejo skausmas.

— Ne, — sušnibždėjo jis.

Nieko neliko.

— Eik tu, žinai kur. — Trevio ranka stipriai sugniaužė telefoną. — Geilenai, aš nusuksiu tau sprandą.

— Na kam, brolyti? Aš pats jo vos nenusisukau. — Jis patylėjo. — Nesitikėjau to. Maniau, gal bus pajungtas seifas ar rašomasis stalas, bet tik ne visas namas. Sprogmuo nebūtų suveikęs, jei Pižo nebūtų įžengęs į tą kambarį. Dabar nėra prasmės kalbėti.

— Ar spėjai žvilgtelėti, kas buvo tame kambaryje?

— Atrodė kaip kažkoks muziejus. Kaip Aladino urvas su paveikslais ir skulptūromis... Vienas iš paveikslų turbūt buvo Monė tapytas. Galiu prisiekti, kad mačiau paveikslą su vandens lelija, tariamai pernai sudegusi Rondo dvare. Jeigu toje patalpoje tiek meno šedevrų, kam Dečempsui reikėjo ji sprogdinti?

— Paklausiu jo... kai surasime. Ir, — niūriai pridūrė jis, — jei vėl nesileisi į jo medžioklę pats vienas. Noriu tavo pažado, Geilenai.

Tyla.

— Geilenai.

— Manau, kad turi būti lygybė. Aš išbandžiau savo laimę. Leidžiu bandyti tau.

— Ačiū, — sarkastiškai tarė Trevis. — Labai vertinu tavo paslaugą.

— Nėra už ką, — atsakė Geilenas. — Žinai, kai atsikėliau nuo šaligatvio prie Dečempso namo, buvau karališkai apsimyžęs.

— Ar jau grįžti pas mus?

— Netrukus. Turiu nuvykti pasimatyti su Diuma. Iki pasimatymo.

Trevis padėjo telefoną ir išėjo į priebutį. Po galais, juk turėjo žinoti, kad pasitaikius progai Geilenas iškrės ką nors beprotiško. Jis visada klausė pats savęs. Reikia pripažinti, kad Trevis pavydėjo Geilenui, kuris nebuvo pririštas čia ir galėjo veikti laisvai. Na, Geilenas bent ėmėsi puolimo.

Netrukus jie pamatys, kokį Dečempso atsiliepimą iššauks jo veiksmai.

Po dviejų naktų Keisei prasidėjo košmaras.

Melisa pašoko lovoje po pirmo veriančio riksmo.

— Keise... — Ji nuleido ant grindų kojas. — Ne, vaikeli, ne...