Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Vargu. Greičiau kobra. Kodėl man visa tai pasakoji?

— Noriu, kad mane suprastum. Noriu, kad žinotum, kas laukia tavęs. — Jis nutilo. — Turėjai mirti muziejuje. Planavau nužudyti jus visus ir pavogti statulą. Ir būčiau viską įvykdęs, jei ne ta boba.

— Tu nužudei vienintelę moterį — Džesiką Raili.

— Tai ne Džesika Raili paskambino tą vakarą Andreasui, kad tas užsiundytų policiją. — Jis patylėjo. — Bet man pasidarė įdomu, kodėl meluoji ir neleidi man sužinoti apie Melisą Raili. Ketinau paieškoti jos artimiausioje ateityje, bet, atrodo, turėsiu įrašyti ją beveik pačiame savo sąrašo viršuje.

— Ir atitraukti savo dėmesį nuo kuklaus manojo aš?

— Laiko yra jums visiems. Ar dar nenužudei Keisės Andreas?

— Ką?!

— Turi „Vėjo šokėją“. Nėra tikslo laikyti mergaitę gyvą. Ji turėtų būti našta. — Jis nusijuokė. — Vaje, tu to nepadarei. Tas minkštumas pražudys tave. Sunku būti kantriam. Galvoti apie tai. Svajoti apie tai. Bet aš būsiu. — Jis baigė pokalbį.

Trevis tyliai nusikeikė išjungdamas savo telefoną.

— Problemos? — tarpdury stovėjo Geilenas.

— Pačiu laiku sugrįžai.

— Dečempsas?

Trevis linktelėjo.

— Užgavai jo jautrią vietą, įsiveržęs į jam priklausančią teritoriją. Matyt, pajuto norą pabendrauti.

— Ką įdomaus pasakė?

— Tik grasino. Man. Melisai. Būtų gerai susekti, iš kur skambino.

— Kas žinojo, kad jis nutars tau paskambinti?

— Jis vėl gali paskambinti.

— Jei imsiu ieškoti technikų komandos, mes atskleisime savo uždangą.

Trevis tą žinojo. Tik jį be galo pykdė tai, kad negalėjo pasinaudoti galimybe ir nutverti už siūlo galo.

— Jis turi ryšių. Turėjo mano telefono numerį ir žinojo, kad statula ne muziejuje. Jis taip pat žinojo, kad Melisa pašaukė pagalbą. Ar gali sužinoti, kuo jis naudojasi?

— Galiu pamėginti. — Jo žvilgsnis nukrypo į Melisą, sėdinčią paplūdimy. — Ar žadi jai pasakyti?

Trevis delsė, o paskui papurtė galvą:

— Nėra ką sakyti.

Tik bjaurastis ir kraujas, ir žmogžudys maniakas, kuris dabar taisėsi į ją. Ji ir taip daug iškentė. Nereikia jai dar vieno šoko.

— O gal pasakysiu, jei gali sužinoti man ką nors konkretaus.

Geilenas apsisuko ketindamas eiti vidun.

— O gal ir ne. Aš matau, kaip savo užsispyrusią, įkyrią galvą kelia gynimasis. Jei ji tą sužinos, galiu lažintis, kad suduos mirtiną karatė smūgį.

20

— Geros naujienos. Identifikavome vyrą, kurs buvo rastas negyvas muziejaus rūsyje, pone, — tarė Denlis. — Tai — Pjeras Kardjė. Gimęs Marselyje. Smulkus vagišius, bet žinoma, kad griebėsi įvairių darbų ir stambesnių nusikaltimų srityje. Tobulai naudojo šaunamuosius ginklus. — Jis patylėjo. — O tuomet, kai Veisare buvo kėsintasi į jūsų dukterį, jis buvo Nicoje.

— Vadinasi, irgi galėjo būti įsipainiojęs, — pasakė Andreasas. — Tik kieno pusėje? Trevio ar ją bandžiusio pagrobti niekšo?

— Ar jūs vis dar įsitikinęs, kad jie neveikė išvien?

Andreasas neturėjo jokių įsitikinimų.

— Žinau tik tai, kad noriu sučiupti Trevį.

— Darome viską, ką galime. Tai tikras lūžis. Kardjė turėjo brolį, šįryt mes jį suėmėme. Kartais jie dirbdavo drauge. Jei jis ką nors žino, prižadu jums, kad mes irgi žinosime.

— Kada?

Denlis nusišypsojo.

— Netrukus, pone prezidente. Užtikrinu.

Andreasas neketino klausinėti nei dėl Denlio užtikrinimo, nei dėl jo metodų. Tai pirmas lūžis nuo tada, kai Keisė buvo išvežta, ir jis norėjo rezultatų, nesvarbu kokiu būdu pasiektų.

— Praneškite man, kai tik žinosite.

— Labą rytą, — pasisveikino Geilenas, stovėjęs prie viryklės, kai Melisa kitą rytą įėjo į virtuvę. — Sėskitės. Po minutės pusryčiai bus paruošti.

— Negirdėjau, kada sugrįžote. — Ji atsisėdo už stalo. — O kur Trevis? Ar dar neatsikėlė?

— Jis išskubėjo tą pačią minutę, kai aš čia įėjau. Atrodo, kad į Kanus. — Jis pastatė prieš ją stiklinę apelsinų sulčių. — Reikalai su Karlstadu. Sakė grįšiąs, vos juos sutvarkys, bet viskas gali užtrukti porą dienų.

— Ar radote Danielę Kleiron?

— Ne, bet kol kas. Jos tėvas prižadėjo paskambinti, jei ji pasirodys.

— Jis nežino, kur ji?

— Sako, kad ne. Žinoma, į kiekvieną jis gali žiūrėti, kaip į savo dukters priešą. — Jis nusišypsojo. — Nors kas galėtų būti mažiau už mane bauginantis?

— Barbaras Atila.

— Atsargiau su žodžiais, o tai nurinksiu prieskonius nuo jūsų kiaušinienės. O koks gyvenimas be prieskonių? — Jis pastatė priešais ją lėkštę kiaušinienės su bekoniena. — Kaip mergytė?

— Be košmarų.

— Trevis sakė, kad jums pavyko juos nutraukti. Sveikinu.

— Pasisekė. Galėjo būti ir kitaip. — Ji ėmė valgyti. — Vadinasi, dabar pakeitėte Trevį sargyboje?

— Man tiesiog reikėjo atostogų prie jūros. Juk tai aš nuveikiau visus darbus. Kaip kiaušinienė?

— Nuostabi. — Ji liovėsi valgyti ir pažvelgė jam į akis. — Ar pasakysite man, jei jums paskambins mesjė Diuma ar Danielė Kleiron?

Jis žiūrėjo į ją mąstydamas.

— O ką darysite, jei nepasakysiu?

— Labai užpyksiu ir ieškosiu būdų, kaip pačiai sužinoti.

— Taip ir maniau, — linktelėjo jis galvą. — Pasakysiu. Nors Trevis nebus manimi patenkintas. O ko norėsite priešpiečiams? Mano talentas jūsų paslaugoms. Prašykite, ko tik norite.

Ji nusišypsojo:

— Jau gavau, ko norėjau. Kanai 14 val. 50 min.

Viešbučio stogas.

Atidarytas langas virš kepyklos.

Ar suvenyrų parduotuvė kampe.

Bet kur iš tų trijų, o gal nė viename.

Trevis pasitraukė giliau į priedangą. Jis jau anksčiau buvo patikrinęs gatvę, bet reikėjo patikrinti dar kartą, prieš susitinkant su Karlstadu šį vakarą. Nepasiruošimas dažnai būdavo lemtingas.

Nejau alėjoje šalia kepyklos kažkas sujudėjo? 18 val. 05 min.

Kai suskambo telefonas, Geilenas ir Melisa sėdėjo vakarieniaudami.

Melisa sukluso.

Geilenas nusišypsojo:

— Man gali skambinti. Toks svarbus asmuo, kaip aš, turi palaikyti ryšius.

— Atsiliepkite.

Jis linktelėjo ir atsiliepė:

— Geilenas klauso.

Kai klausėsi, jo šypsena blėso.

— Taip. Pasakysiu Treviui. Žinoma, kad aš susidomėjęs. Sakiau, kad pasakysiu Treviui. Gal galite pasakyti, kokiu numeriu jums paskambinti? — Jis išjungė telefoną. — Ji baigė pokalbį.

Jos širdis suspurdėjo.

— Ji?

— Danielė Kleiron.

— Tikrai? Kaip ji jautėsi?

— Išsigandusi. Labai išsigandusi. Ir aš negaliu būti tikras dėl nieko. Bet ji turėjo mano telefono numerį ir žinojo, kad kalbėjausi su jos tėvais.

— Ką ji pasakė?

— Kad jai reikia pinigų. Daug pinigų. Ir saugios vietos pasislėpti. Sakė negalinti nieko pasakyti, kol nesusitiksime. Dar šiąnakt ji nori susitikti su Treviu.

— Kur?

— Senoje bažnyčioje šiaurinėje kaimo dalyje. Sakė, kad centre pastatyta nauja ir senoji dabar apleista. Ji bus ten po vidurnakčio.

— Tai turime važiuoti susitikti su ja.

Jis papurtė galvą.

— Važiuos Trevis. Su juo ji nori derėtis.

— Bet Trevio čia nėra.

— Aš jam paskambinsiu. — Jis pažvelgė į savo rankinį laikrodį. — Dabar tikriausiai jis kalbasi su Karlstadu ir situacija turbūt yra labai delikati.

Melisa susierzinusi pagalvojo, kad Trevis neleis jai važiuoti kartu į tą bažnyčią, netgi sėkmingai išsprendus aną „delikačią situaciją“ Be to, reikėjo pagalvoti apie Keisę.