Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Bet jis turėjo laukti. Nesvarbu, kad padegė. Žinau, kad jis norėjo įvilioti į spąstus, Trevi.

— Gal ir taip. — Jis sustojo prie furgono. — Galėsite važiuoti? Turime išvežti iš čia abi mašinas. Vyks tyrimas, o mudu negalime būti įpainioti.

— Vairuoti galiu, — ji atidarė dureles.

— Palaukite. — Jis patikrino vidų. — Gerai. Galite lipti.

Ją nukrėtė šaltis, kai suprato, ką jis pamanė. Dečempsas galėjo laukti jos, pasislėpęs automobilyje.

— Jis jau turėjo progą nužudyti mane, bet to nepadarė.

Jis apžiūrinėjo automobilio apačią.

— Aplinkybės keičiasi.

— O kur jūsų mašina?

— Ant kelio, už posūkio.

Ji sėdėjo už vairo.

— Sėskitės. Nuvešiu iki ten ir palauksiu, kol įsitikinsime, kad jo nėra kur nors netoli.

— Ar saugote mane, Melisa?

— Užsičiaupkite ir sėskite į mašiną.

— Gerai.

Nieko nebuvo nei pežo viduje, nei aplinkui.

Gal ir nebuvo. Šiąnakt ji išmoko sunkią pamoką apie pasirodymus.

— Paskubėkite. Lipkite į vidų.

Jo žvilgsnis aprėpė mišką, iš vienos pusės juosiantį kalvą.

— Minutėlę. Nemanau, kad jis turėjo laiko, bet neturėtume atmesti galimybės. — Jis atidengė variklio gaubtą, patikrino, paskui nuėjo prie automobilio galo, atsiklaupė ir pasilenkė apžiūrėti apačios.

— Jis nusimano apie sprogmenis, o pakišti paprastą bombą daug laiko nereikia. — Jis atsistojo ir po kelių sekundžių jau sėdėjo už vairo. — Važiuokite. Aš važiuosiu iš paskos. Jei ims svaigti galva, sustokite. Paliksime furgoną ant kelio. Vėliau Geilenas jį paims.

Jai svaigo galva. Ir pykino. Bombos, apgavystė, žmogžudystė...

Ir tas baisus degančios mėsos kvapas.

Geilenas pasitiko juos prie kotedžo.

— Jums pasisekė, kad esu atlaidus. Labai negražu... Jūsų galva kraujuota. — Jis iškėlė ją iš mašinos ir šūktelėjo Treviui, išlipančiam iš automobilio: — Dečempsas?!

— Taip. — Jis stabtelėjo prie Melisos. — Ar gerai jaučiatės?

— Taip.

— Nenusipelnėte. — Jis nuėjo palikęs ją.

Geilenas tyliai švilptelėjo:

— Geriau pasirūpinsiu žaizda. Šitaip nusiteikęs Trevis leis jums nukraujuoti mirtinai.

Ji nežinojo, kad viduje jis pyko. Nejuto nieko, išskyrus nusivylimą, siaubą ir tą degančio kūno kvapą.

Mama. Tėvelis.

Miškas, kur nėra siaubo ir degančios mėsos kvapo.

Džesika.

Bet dabar nebuvo Džesikos ištraukti jos iš to miško.

— Melisa?

— Aš jaučiuosi gerai. Bet jis teisus: nenusipelniau šitaip jaustis. Ji apgavo mane.

— Tai tik apmaudi klaida ir nieko blogo. Ir dėl to išgyvenai tik jūs. — Jie jau buvo gyvenamajame kambaryje. — Sėskitės. Patepsiu žaizdą antibakteriniu kremu.

— Galiu pati.

— Bet aš padarysiu greičiau. Neatrodote labai stipri. — Jis pastūmė ją į vieną iš fotelių. — Trevis paskambino man važiuodamas ir viską papasakojo. Ar norėtumėte pasikalbėti apie tai?

Deganti mėsa...

Ji suvilgė liežuviu lūpas:

— Tai buvo spąstai. Ten visai ne Danielė Kleiron. Ji buvo tokia... įtikinama. Nežinau, iš kur ji žinojo jūsų telefono numerį ir kitas detales.

— Jis galėjo būti palikęs „blakę“ Diuma namuose. Dečempsas žinojo, kad ieškosime Danielės Kleiron. — Jis suvilgė žaizdą. — Trevis sakė apie „blakę“ Jano bute ir apibūdino Dečempsą, kaip šios srities specialistą. — Jis užpurškė antibakterinio kremo. — Žaizda ne tokia ir pavojinga.

Tik dėl to, kad Dečempsas nenorėjo jos sunkiai sužeisti. Spąstai. Pelėkautai, kurie nesuveikė.

— Truputį svaigo galva, bet dabar viskas gerai. O kaip Keisė?

— Puikiai. — Trevis išėjo iš Keisės miegamojo. — Ne jūsų dėka.

— Nekaltinkit manęs. Žinojau, kad Geilenas ją prižiūrės. Nemaniau užtrukti ilgiau nei keletą valandų.

— Ir nedaug trūko, kad nebūtumėte sugrįžusi visai, — piktai pasakė jis. — Sakiau, kad nereikia jo persekioti.

— Tai reikėjo pasiimti mane kartu. Vienintelė priežastis, kodėl išvažiavau viena, buvo ta, kad išmėtėte mane.

— Vadinasi, aš kaltas, kad jūsų vos neužmušė? Jums pasisekė, kad neiškepėte bažnyčioje kartu su ta moterimi.

Apdegęs kūnas.

„Mama, atsibusk. Prašau atsibusti.“

Ji ėmė dusti. Turėjo išeiti į lauką.

— Man pasisekė. Ji pašoko ir nuėjo prie durų. — Einu į priebutį. Po kelių minučių grįšiu.

— Ar nemanai, kad buvai per šiurkštus su ja? — paklausė Geilenas. — Ji pati negali sau atleisti.

— Ji galėjo būti nužudyta. — Trevis pasuko prie durų. — Ji kaip torpeda, skriejanti į taikinį ir nesuvokianti, kad pati irgi susprogs.

— Kodėl neleidi pabūti jai vienai? Gal jai reikia erdvės.

— Negaliu, po galais.

— Ne? — Geilenas įdėmiai pažvelgė į jį, paskui lėtai linktelėjo. — Tu taip įsitikinęs, kad ten gali būti jis?

— Kaip tau sakiau skambindamas iš automobilio, Melisa buvo įsitikinusi, kad tai spąstai, o jos instinktai geri. Ji tik negalvojo. Dečempsas nori manęs, bet jis taip pat nori turėti „Vėjo šokėją“. Jis surengė susitikimą bažnyčioje, kad galėtų atsekti paskui mus čia. Ar įspėjai saviškius, saugančius šią vietą?

Geilenas linktelėjo.

— Kaip manai, kada jis čia apsilankys?

— Kai įsitikins, kad čia yra „Vėjo šokėjas“. Todėl turime priversti jį manyti, kad „Vėjo šokėjas“ yra kur nors kitur, ir mes ruošiamės netrukus jį pasiimti. Mes melagingai paskambinsime vienam tavo vaikinų ir nuvesime Dečempsą netikru pėdsaku. Kuris iš jų gudriausias?

— Džozefas.

— Tai informuok jį. Dečempsas negalėdamas panaudoti „blakių“, pasitelks ilgojo nuotolio pasiklausymo prietaisus. Skaičiuoju, kad įtaisys juos po kokių aštuonių ar dvylikos valandų. Tegul tavo vaikinai pabando jį patį susekti. Jis gali įrengti juos arba ant kranto, arba laive.

— Kaip mes tada bendrausime?

Jis susiraukė:

— Labai atsargiai. Kai nenorėsime, kad jis girdėtų, naudosimės nešiojamais kompiuteriais. Ar Džozefas turi tokį?

— Juk dabar dvidešimt pirmas amžius.

— Tai paliepk savo vaikinams tikrinti elektroninį paštą, per kurį gaus instrukcijas.

— O kas, jei tu apsirinki dėl Dečempso?

Trevis nenorėjo galvoti apie tai.

— Nemanau, kad apsirinku. Jis protingas. Ir šito ilgai laukė. Tu tik žiūrėk, kad Keisė ir Melisa būtų apsaugotos.

Geileno žvilgsnis nuklydo į Melisą.

— Ir ji neturi žinoti?

— Ne.

— Rizikuoji savo sprandu.

— Rizikuoju visų mūsų sprandais. Nieko negaliu padaryti. — Jis kietai sučiaupė lūpas. — Turiu rasti būdą užspęsti jį, Geilenai. Turiu jį pričiupti.

— Kaip?

— Aš padirbėsiu prie to. — Jis staiga suvokė, kad čia Melisos posakis, nusakąs jos charakterio esmę. — O tu užmesk akį. Gerai?

Geilenas linktelėjo.

— Tu geriau pasižiūrėk, ar ji nesugalvojo pasivaikščioti. Šiaip sau, dėl visa ko. Ir galėtum būti jai meilesnis. Ji tikrai prastai jaučiasi.

— Nenoriu būti meilesnis. Noriu ją sulaikyti... — Jis giliai įtraukė oro. — Skambink savo vaikinams. Tegu bando aptikti Dečempsą.

— Eikite į vidų, Melisa.

Už jos stovėjo Trevis.

— Tuoj. — Ji apglėbė save rankomis. Viešpatie, ji norėjo liautis drebėti. Valdytis. Neleisti jam pamatyti...

— Dabar.

Ji papurtė galvą.

— Žinau, kad buvau griežtas su jumis. Bet jūs tikrai negalite čia likti.

— Manote, kad aš nepatenkinta?

— Ne tuo žodžiu apibūdinčiau jus. Žinau, kad esate nusiminusi. — Jis nutilo. — Na, jums nuo to nelengviau.