Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Jis nekvailas. — Trevis žiūrėjo tiesiai prieš save. — O tu gal prisipažintum, kodėl man nusišypsojo tokia laimė?

— Norėjau tai padaryti, — paprastai atsakė ji.

— Tai ne taip paprasta.

— Taip. Aš pati viską apsunkinau. Nors man tas nebūdinga. Kiekviena gyvenimo minutė turėtų būti išgyventa maksimaliai. Norėjau tavęs, bet nebūčiau priėmusi. Tačiau vakar buvau labai įbauginta. Maniau, kad mirsiu. Ir dar bijojau, kad nenužudytų tavęs. Kažkas mano viduje sujudėjo. Tada jutau... kažką.

— Ką?

— Nežinau. Kartais jaučiuosi tokia artima tau. Ir tai... veikia mane.

— Galėjai mane apgauti.

— Kas negerai? Įsižeidei? Norėjau būti sąžininga.

— Buvai. Suprantu, kodėl kovojai su savo jausmais. Mes esame priešinguose Visatos kraštuose.

— Ir tu niekada niekam neįsipareigoji.

Jis tylėjo.

Ji nusišypsojo:

— Bet turėsi įsipareigoti man. Nes negaliu atsukti nugaros žmonėms, kurie man artimi. Taigi patinka tau ar ne — aš įėjau į tavo gyvenimą.

— Įėjai?

— Nepanikuok. Yra įvairių įsipareigojimo rūšių. Viena jų draugystė. Tave tas patenkintų.

— Šiek tiek imu stebėtis, kaip gerai perpratai mano charakterį.

— Prašau atleisti. Manau, kad tik stengiuosi suprasti. Mane sukrėtė, kad pajutau tau tokį stiprų jausmą. Nenoriu, kad tau kas nutiktų. Tai priverstų mane...

— Liūdėti?

Viešpatie, kad tik liūdėti. Ji jautėsi stovinti ant bedugnės krašto ir turėjo žengti labai atsargiai.

— Gali vartoti ir šį žodį.

Ji pakeitė temą:

— Kas toliau? Pamėtėme vienintelį turėtą pėdsaką. Kaip manai, ar Dečempsas...

Jis pratrūko pykčiu:

— Kristau, vakar vos nežuvai ieškodama Dečempso. Kodėl negali to palikti man. Ir, po velnių, net nesiartink. — Jis suėmė ją už pečių ir papurtė. — Klausyk manęs.

— Aš klausausi.

— Bet negirdi. Tu bėgi nuo manęs.

— Aš nebėgu. — Ji atlaikė jo žvilgsnį. — Ar nenorėtum grįžti į miegamąjį ir vėl pasimylėti?

— Ne, nenorėčiau. O šūdas, žinoma, kad norėčiau. Bet neketinu tau leisti naudotis manimi... Na, kokį velnią aš čia šneku...

— Aš nesinaudojau tavimi. Tik pasidalijau malonumu. Ar ne taip?

Jis įdėmiai pažvelgė į ją, paskui lėtai linktelėjo galvą.

— Jėzau, ir kas tu per moteris, Melisa?

Moteris, kuri tikriausiai myli tave.

O Dieve, ji norėjo, kad toks atsakymas nebūtų šovęs į galvą. Bet meilė būna visokia, kaip ir įsipareigojimas būna visoks. Ji galėjo su tuo susitvarkyti. Prisivertė nusišypsoti.

— Turėtum žinoti. Aš gana permatoma.

— Nė velnio.

Ji susiruošė grįžti į vidų.

— Palyginti su tavimi aš esu skaidri kaip stiklas. Aš alkana. Nenori papusryčiauti?

— Ne, einu pasivaikščioti. Pasimatysime vėliau.

Ji stebėjo Trevį, einantį link Geileno. Jis buvo prislėgtas. Na, ji nieko čia negalėjo pakeisti. Buvo su juo kiek galėdama nuoširdesnė. Dečempso pamiršti negalėjo ir neketino apie tai meluoti Treviui.

Geilenas ir Trevis kalbėjosi. Skubiai. Intensyviai.

Apie Dečempsą? Tikriausiai. Jei jie kūrė planus, tai vėl be jos. Ji negalėjo to leisti. Prakeikimas. Trevis dar labiau saugojosi negu anksčiau. Praeita naktis turbūt buvo klaida.

Ne, džiaugsmas niekada nebūna klaida. Ji tik turėjo išgyventi problemas.

Geilenas grįžo į kotedžą. Lipdamas priebučio laiptais šypsojosi.

— Trevis sakė, kad esate alkana. Ko norėtute pusryčiams?

— Galiu pasigaminti pati.

— Na, viskas dar žalia. — Jis atidarė duris. — Ir įsivaizduoju, kad jums po praeitos nakties nelengva.

Ji sumirksėjo.

Geilenas nusijuokė:

— Vaje! Turėjau omeny smūgį į galvą.

Ji žiūrėjo į Trevį, likusį paplūdimį.

— Ar jis pareis pusryčių?

— Ne dabar. Sakė norįs pabūti vienas. Blynų? Kiaušinienės su kumpiu?

Ji stebėjo Trevį, tolstantį pakrante. Iš to, kaip atsargiai, susikaupęs jis judėjo, Melisa spėjo, kad jis labai įsitempęs. Galbūt reikėtų pasikalbėti su juo, kai grįš. O gal geriau leisti jam atšalti.

Ji atsigręžė į Geileną.

— Blynų. Aš padengsiu stalą.

Trevis, atsigręžęs į priebutį, pamatė, kaip Melisa įžengė vidun. Kristau, ji užsispyrusi.

Ir stipri, ir drąsi, ir patraukli. Ir dar tokia protinga bei graži, kad vertė jį jaustis...

Mirtinai išsigandusį.

Melisa nesustos. Jei praeita naktis neįbaugino jos, tai niekas neįbaugins. Tik laiko klausimas, kada ji sužinos, kad Dečempsas gali būti tame laive įlankėlėje. Jei praeitą naktį nebūtų buvusi tokia prislėgta, tikriausiai jau būtų supratusi, kad Dečempsas atseks paskui juos. Jis net neabejojo, kad Dečempsas kėsinsis į ją. Ji įsikišo ir dabar buvo liudininkė.

Nuo tos minties jam suskaudo skrandį.

Jis negalėjo leisti, kad taip atsitiktų.

— Nenorite pažaisti pokerio? — paklausė Geilenas. — Aš jau pavargau nuo pasianso.

Melisa atsigręžė. Ji pro langą stebėjo Trevį paplūdimyje.

— Ne, ačiū.

— Jūsų nenaudai. — Jis uždėjo karalienę ant karaliaus. — Aš garsėju kaip pats blogiausias žaidėjas visame žemyne. Tai labai pakeltų jums ūpą.

Gal jai ir reikėjo „pakelti ūpą“ Trevis vengė jos visą dieną. Parėjo tik pietų. Šiaip visą laiką praleido pakrantėje. Melisa manė, kad tai natūralu. Be to, kad užsiminė apie Dečempsą, ji dar išgąsdino savo ketinimu įeiti į jo gyvenimą. Trevis turbūt jautėsi nelengvai.

Na, reikia leisti jam apsiprasti. Gali sau likti paplūdimyje visą naktį. Ji nežada jo laukti..

— Einu miegoti. Labanakt, Geilenai.

Jis nepakėlė akių nuo kortų.

— Labanakt.

Keisė miegojo ir Melisa tyliai nuėjo į vonios kambarį nusiprausti ir išsivalyti dantų. Bet kai ji atsigulė šalia, mažylė pabudo.

„Melisa?“

„Ššš! Miegok toliau.“

„Miegosiu. Labai noriu miego... Kodėl Maiklas yra čia?“ Jo čia nėra. “

„Yra. Jaučiu jį. Dabar jis beveik visada su tavimi. “

Keisė užmigo vėl.

Beveik visada kartu su tavimi.

Melisa žiūrėjo į tamsą. Ar Keisė pajuto naują ryšį, užsimezgusi tarp jų? Ar Melisa tiesiog ėmė daugiau galvoti apie Trevį, ir mergaitė skaitė jos mintis?

Tačiau Keisė suklydo. Šiąnakt Maiklo su ja nebuvo. Jis buvo kažkur tame prakeiktame paplūdimyje.

Ji jautėsi vieniša. Juokinga, kad pasijuto vieniša, vos po vienos nakties su juo. Ar jis irgi vienišas?

Tikėjosi, kad taip. Nenorėjo jaustis tokia vargšelė viena. Bet jis tikriausiai laimingas kaip koks moliuskas. Vyrai nėra tokie intravertai kaip moterys. Ir tai visiškai neteisinga.

Užmigti. Užmiršti jį.

Bet, Jėzau, ji tokia vieniša.

„Pabaisos! “

Melisa pabudo išsigandusi. Prakeikimas, ji manė, kad košmarai jau pasibaigė. Bet mergaitė, be jokios abejonės, bijojo.

„Jie ateina. Kodėl tu guli ten ? Mes turime kovoti su jais! “

„Mes jau kalbėjomės apie tai. Keise, linai, kad tunelyje nėra pabaisų. “

„Pabaisos. Ginklai. Jie nori pakenkti tau. “

„Ne tau? “

Pagaliau persilaužimas. Keisės košmarai visada būdavo susiję su ja pačia.

„Neskaudink manęs. Kelkis. Bėk. “

„Aš nepaliksiu tavęs. Tau nėra ko jaudintis. Pabaisos yra tik tavo vaizduo... “

Miegamojo durys plačiai atsidarė.

Keturi vyrai. Ginkluoti.