Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Kodėl jis važiavo į Veisarą?

Iš Trevio sraigtasparnio limuzinas ir jį lydintys automobiliai atrodė lyg milžiniškas žaltys, šliaužiantis į greitkelį, kuris vedė Veisaro link.

Geilenas tyliai sušvilpė:

— Andreaso šaulių užtektų visam batalionui.

— Jis neleis, kad iš jo kas vėl atimtų Keisę. — Trevio žvilgsnis nukrypo į laivą prieplaukoje, pakėlusį inkarą ir pasiruošusį išplaukti.

— Ten plaukia Dečempsas. Jis tikriausiai dabar griežia dantimis, kad neįlindo į kotedžą ir nepastvėrė statulos, kai buvo proga. — Jis parodė jam iškeltą pirštą: — Išgraužk, niekše.

— Gerai?

Trevis linktelėjo. „Vėjo šokėjas“ stovėjo prie jo kojų. Jis tyčia nedėjo jo į dėžę. Kai jie pajūriu bėgo į sraigtasparnį, saulė atsispindėjo nuo auksinės statulos taip, kad atrodė lyg ten būtų švyturys. Negalėjo kilti net klausimas, ar Dečempsas pamatė.

— Nešdinamės iš čia.

Vos išvydusi Veisarą, Melisa neteko žado. Išsidriekusios kalvos, apaugusios gėlėmis ir, — o Viešpatie, — kvapai...

Dabar suprato, kodėl Andreasas nuleido šoninio lango stiklą. Žydinčių levandų malonus aromatas svaigino.

— Nuostabu, — sumurmėjo ji.

Andreasas linktelėjo pritariamai:

— Keisei čia visada patiko. Tikiuosi, kad šios vietos įkvėps kokią nors reakciją.

— Ji užsispyrusi. — Limuzinas artėjo prie didelio akmeninio namo, niekuo neišsiskiriančio. Tai buvo mielas, erdvus kaimiškas namas, apjuostas gerai prižiūrimų aplinkinių pastatų. Nors matėsi, kad ūkis puikiai sutvarkytas, bet Melisa niekur nematė, kad kas nors dirbtų. — Ar Denlis iškėlė visus darbininkus?

— Keitlin Veisaro būtų smūgis. Darbininkai jai — kaip šeima. Mes paskirstėme jiems darbo laiką šiose vietose. — Limuzinas privažiavo prie lauko durų. — Apsauga šiame name griežtesnė nei Knokso forte. Niekas negali nutikti Keisei dar kartą.

— Dečempsas vis tiek laisvas. Ar ne geriau būtų nusiųsti ją į Vašingtoną?

— Dečempsui nėra priežasties kėsintis į mano dukterį. Aš daugiau neturiu „Vėjo šokėjo“ — Jis išlipo iš limuzino. Melisa pasekė jo pavyzdžiu. — Nunešiu Keisę į jos kambarį. Tai antras kambarys nuo laiptų viršuje. Išsirinkite sau kokį norite kambarį. Galite laisvai vaikščioti po namus. Tik lauke nesirodykite. Neikite per verandą, nes jus sulaikys.

Ji linktelėjo. Žvilgsnis nuklydo į kalvos papėdę. Melisa jau galėjo matyti vyrus, supančius namą ir kitus pastatus.

— Jei manęs prireiks, pašaukite. Keisė priprato prie manęs.

— Jai jūsų nereikės. Čia yra gydytojas ir slaugė. Ir pats būsiu su ja kiek galėdamas daugiau. — Jis susiraukė: — Kas žino? Gal ji kalbės su manimi?

— Tikiuosi, kad kalbės.

Jis įdėmiai pažvelgė į ją.

— Jūs nemeluojate.

— Žinau, kad netikėsite, bet aš myliu ją. — Ji nutilo. — Einu padarysiu ką nors valgyti ir atnešiu. Nei Keisė, nei aš šiandien dar nieko nevalgiusios. Jei norite, kad kas nors iš CŽV stebėtų, ką dedu į maistą, siųskite pas mane. Kur yra virtuvė?

— Eikite tolyn koridoriumi, o paskui į kairę. — Jis ėmė kopti laiptais. — Aš pasitikiu jumis. Jūs dar jai nepadarėte nieko blogo.

Didžiulėje kaimiškoje virtuvėje buvo visokių atsargų, Melisa rado sriubos skardinėse bei daržovių salotoms. Ji paėmė padėklą Keisei ir sau.

Po valandos ji stovėjo prie kriauklės, plovė indus ir žiūrėjo pro langą į kalvas. Turbūt nuostabu gyventi čia ir matyti visas šias gėles. Tokia graži vieta...

Staiga ją persmelkė šaltis.

Tokia baisi vieta.

Melisa stovėjo Keisės kambario tarpduryje:

— Ar galėčiau pasikalbėti su jumis koridoriuje?

— Ne dabar, — atsakė Andreasas.

— Dabar. Nenorėčiau kalbėti jai girdint, bet teks.

Jis pažvelgė jai į veidą, paskui į Keisę:

— Penkias minutes.

Jis atsistojo ir išėjo į koridorių.

— Jūs išblyškusi lyg vaiduoklis. Kas atsitiko?

— Tai jūs man pasakykite. Kažkas čia turi atsitikti. Kas?

— Nesuprantu, apie ką čia kalbate.

— Žinote. — Jos rankos prie šonų susigniaužė į kumščius. — Kažkas čia turi įvykti, ir jūs su tuo susiję.

— Kodėl taip sakote?

— Nes tai tiesa.

— Jūs įsivaizduojate tai, ko nėra. Jūs ir Keisė esate visiškai saugios.

Ji žinojo, kad tai tiesa:

— Tai Trevis.

Jis buvo begrįžtąs į kambarį.

Melisa stvėrė jį už rankos:

— Kas gali atsitikti Treviui?

— Tai, ko jis užsitarnavo. — Jis įėjo į Keisės kambarį ir uždarė duris.

Kad jį kur... Ji beviltiškai atsirėmė į sieną. Dieve, jis nenorėjo nieko atleisti. Neketino niekojai pasakyti. Jis leis, kad Trevis...

Na, ji neketino to leisti. Ir todėl negalėjo čia stovėti ir gailėtis savęs.

Ji išsitiesė ir skersai koridorių nuėjo į savo pasirinktą kambarį. Nutraukė nertą užtiesalą ir apsigaubė juo pečius. Kristau, jai buvo šalta. Ji susirietė ant kušetės prie lango ir žiūrėjo į kalvas.

Tokia baisi vieta.

Nežinia iš kur išplaukė mintis, o su ja ir vizija: Trevis krenta, iš krūtinės jam liejasi kraujas. Jo akys stiklinės, nes gyvybė jau užgeso.

Jis mirs.

Kaip mirė Džesika ir tas senukas iš universiteto. Jai nepavyko sulaikyti jų abiejų. Jai nepavyks ir Trevio išgelbėti nuo mirties.

Tai vadinama likimu, kaip pasakytų Trevis.

Trevis krinta, miršta.

— Ne! — nuvijo ji viziją.

Bailė. Gal kas nors būtų padėjęs sudėti visas dėlionės daleles į vieną visumą. Ji prisivertė užsimerkti ir susigrąžinti viziją. Trevis krenta...

Kurgi jis buvo?

Trevis krenta...

Jis kažkokio pastato ar pašiūrės viduje. Ten senas žibintas su variniu stogeliu ant stulpo šalia jo. Už Trevio ji matė stalą su keistais konteineriais, o viename kampe spindėjo auksas.

„Vėjo šokėjas“.

Ją šalčiu persmelkė baimė.

Kraujo klanas ir smaragdo akys, žiūrinčios žemyn...

Ne, taip buvo su Džesika. Negali nutikti vėl. Ji privalo tam sutrukdyti.

Bet kaip jai tai padaryti, jei ji negalėjo net nuvyti baimės, stingdančios jos mintis. Ji norėjo šaukti iš pykčio. Tai neteisinga. Jeigu Tu leidai man tai matyti, leisk man žinoti, kaip tam sutrukdyti.

Trevis krinta, miršta.

„Gerai, tiek to. Neleisk. Aš ir pati ką nors sugalvosiu“ 16 val. 30 min.

— Negalima tau įeiti, — Denlis užstojo kelią Melisai, bandančiai įeiti į kabinetą. — Prezidentas užsiėmęs.

— Noriu jį pamatyti. Jeigu jis šiuo metu nesidera dėl dar vienos atakos prieš Iraką, tai pasimatymas įvyks dabar.

— Jis sakė, kad nenori būti trukdomas.

— Dabar.

— Aš nuvarysiu jus...

— Palik, Denli. — Atsidarė durys. Išėjo Andreasas. — Atrodo, ledi nežino žodžio „negalima“ — Jis žengė į šalį. — Įeikite, panele Raili. Skirsiu jums keletą minučių. — Jis pridūrė sarkastiškai: — Irakas nekelia man neatidėliotino rūpesčio. Bet galėtumėte prisiminti, kad turiu ir kitų problemų.

— Kaip aš galiu pamiršti? — Ji drąsiai pažvelgė į jį. — Kur jūs šįvakar turėtumėte susitikti su Treviu.

— Nesuprantu?

— Nežaiskite su manimi žaidimų. Jūs tučtuojau vežtumėte Keisę namo, jei neturėtumėte rimtos priežasties pasilikti čia. Todėl aš ir paklausiau savęs: kokia būtų ta priežastis?

Andreasas pažiūrėjo jai į akis:

— Ir ką į tai atsakėte?

—“Vėjo šokėjas“ arba Dečempsas. — Ji patylėjo. — Arba abu.

— Galėtų būti ne tik asmeniški reikalai.