Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Kalės vaikas.

Jis išbėgo į lauką, bet sraigtasparnis jau kilo.

— Ką išdarinėji, asile?! — sušuko jis. — Tau reikia manęs.

Trevis pamojo jam ranka.

Geilenas tebestovėjo ant plento užvertęs galvą, kai Trevis pasuko į pietus, į Veisarą. Jėzau, jis buvo perpykęs.

Na, Trevis nieko negalėjo padaryti. Geileno neturėjo būti ten, kur rizikos tiek, kaip ir anąkart Veisare. Net jeigu Dečempsą įveikti bus lengviau, nei Trevis tikėjosi, Andreasas nepaleis jo.

Trevis jau matė, kad jo galimybės lygios nuliui. Atsikratyti Andreasu, išskristi į Nicą, jei Andreasas nenumuš sraigtasparnio. Jei greitai judėtų, gal ir išskristų. Andreasas dels, jei manys, kad sraigtasparnyje yra „Vėjo šokėjas“

Jis dirstelėjo į „Vėjo šokėją“ ant grindų sraigtasparnio gale. Atrodė, kad statula žiūrėjo į jį. Nuo besileidžiančios saulės atspindžio statulos akys spindėjo lyg būtų gyvos. Šią valandėlę Trevis suprato, kodėl žmonės tikėjo statulą turint antgamtinių jėgų. Jis nusišypsojo „Vėjo šokėjui“

— Aštrink dantis, mano drauge. Vykstame į medžioklę.

Keise!

Melisa lėtai pakėlė galvą nuo stalo. Ji neturėjo supratimo, kokiame pastate bus Trevis, bet Keisė galėtų žinoti. Keisė praleido čia savo vasaras. Padėjo skinti gėles. Tikriausiai lakstė po ūkį, kur norėjo. Galimas daiktas.

Tarkime, kad galimas. Tegul jis būna galimas.

Ji užsimerkė.

„Keise!“

Mergaitė neįsileis jos. Prireikė keleto brangių minučių palaužti jos priešinimąsi.

„Keise, tu man reikalinga. “

„Turėčiau ant tavęs pykti. Kur buvai? Nebuvai pas mane visą dieną. “

„Tavo tėvelis buvo. “

„Ką tik atėjo. Iki jo buvo tik ta . .. slaugė. “

„Ji labai puiki. — Ji neturėjo tam laiko. — Keise, reikia, kad man padėtum. Man reikia rasti vieną vietą. “

„Neturėjai palikti manęs. Jaučiausi vieniša. “

„Keise. “

„Tu bijai. Tu bijai pabaisų. “

„Taip. Labai bijau. “

„Ar ateini pas mane? “

„Ne, turiu eiti ten. “

„Dėl Maiklo? “

„Jis kažkokiame name ar pašiūrėje. Nežinau kur. Turiu jį surasti. Ten žibintas su variniu stogeliu ir ant stalo dėžės.“ „Kokios dėžės ?“

„Juokingos formos “

„Parodyk man. “

Susitelkti ties stalu. Neparodyti jai mirštančio Trevio. „ Tai pašiūrės pietiniame lauke. “

Jos širdis suspurdėjo.

„Tu įsitikinusi, mažyle? “

„Žinoma, įsitikinusi. Tokia tik viena. Keitlin sakė, kad ji ten stovi nuo pat Veisaro pradžios. Vyko gaisras, bet ji nesudegė i r...„

„Ačiū. Ačiū. Ačiū tau, Keise. “

Ji čiupo žemėlapį ir pasižymėjo pastatą pietiniame lauke. Prakeikimas. Mažiausiai keturios mylios keliu.

„Tu gali sutrumpinti kelią. Pereiki per miškelį ir per kalniuką. “

„Kiek laiko tam prireiks? “

„Nežinau. Kažkiek. “

Ji ir negalėjo tikėtis, kad vaikas tiksliai nusakytų laiką. Neabejojo, kad mergaitės atmintis nemelavo.

Pasipiktinimas. „Irgi mačiau. “

„Atleisk. — Ji pašoko ant kojų. — Turiu eiti. Viso, Keise.“ Staigi panika. „Nenoriu, kad eitum. Pasilik čia. Pabaisos paims tave.“

Ji turėjo sušvelninti baimę. Keisė šiomis dienomis per daug mato, ji neturėtų bauginti vaiko.

„Man viskas bus gerai. Visiems mums bus gerai.“

„Sugrįžk...“

Bet Melisa jau buvo koridoriuje ir netrukus bėgo pro lauko duris. Sargybinis nesustabdė jos, nekreipė dėmesio, tarsi jos net nebūtų.

Viešpatie, jau beveik tamsu.

Ji bėgo keliu prie medžių.

Denlis pasibeldė į Keisės miegamojo duris ir atidarė jas:

— Pone prezidente, moteris išėjo. Prieš kelias minutes.

Andreasas atsistojo ir išėjo į koridorių.

— Kokia kryptimi?

— Miškelio.

— Niekas jai nesutrukdė?

— Gavome jūsų įsakymą. — Denlis kietai suspaudė lūpas. — Nors turiu jums pasakyti, kad man ši situacija visai nepatinka.

— Žinau. Mėgsti, kad viskas būtų tvarkingai, o ši situacija nekontroliuojama. Nesijaudink. Melisos galimybės rasti pašiūrę labai ir labai menkos. Jeigu ir suras kada, tai jau viskas bus baigta iki to laiko.

— Labai netikra. Jums reikėjo leisti mums įeiti ir sudoroti tuos šunsnukius.

— Nelįsk ten. Tavo darbas — užtikrinti, kad mano dukra būtų saugi. Taškas.

— O moteris?

— Aš ją perspėjau. Ji veikia savarankiškai. — Andreasas nusigręžė ir atsidarė duris. — Pranešk, jei ką išgirsi.

Jis vėl atsisėdo ant kėdės prie Keisės lovos ir paėmė jos rankutę. Kad ją kur, tą Melisą Raili. Jai pasiseks, jeigu liks gyva. Kodėl ji nesirūpina savo pačios kailiu, užuot jaudinusis dėl Maiklo Trevio? Ji buvo emocionali ir neracionali, ir be to, tikėjo, kad labai norint galima pasukti Žemę aplink jos ašį.

Labai panaši į jo Čelsę. Tokia mintis šovė jam į galvą iš niekur. Jis įsivaizdavo, kad, esant tokioms pačioms aplinkybėms, jo žmona pasielgtų lygiai taip pat. Jam prireiktų begalės laiko sulaikyti Čelsę nuo skrydžio į čia, kai pasakė jai, kad yra galimybė sugrąžinti Keisę į gyvenimą. Ji būtų...

Keisi spaudė jo ranką.

Jis sustingo. Žvilgsnis nuskriejo į jos veidelį.

— Keise?

Jos akys buvo užmerktos, kūnelis įsitempęs, išlinkęs, tarsi ji kentėtų skausmą. Ji vis stipriau spaudė ranką, kol toji atsidūrė lyg kažkokiuose gniaužtuose.

— Keise, pakalbėk su manimi, — pasakė jis trūkčiojančiu balsu. — Leisk tau padėti. Prašau.

Melisa perbėgo miškelį ir bėgo į kalniuką.

Greičiau.

Ji paslydo, bet susilaikė nepargriuvusi.

Kažką išgirdo. Sraigtasparnio burzgimą. Trevis?

Jėzau, ji tikėjosi, kad nepavėluos.

Ji leidosi nuo kalniuko. Viešpatie, tikėjosi, kad eina, kur reikia. O kas tada, jei Keisė prisiminė neteisingai? Ji — tik maža mergytė.

Ir galbūt nuo senų laikų išliko ne ta viena pašiūrė.

Nėra kada persigalvoti. Jau per vėlu.

Sraigtasparnio garsas nutilo.

Dar kalniukas. Ar kitapus jo jau pašiūrė?

Skaudėjo plaučius. Melisa kvėpavo žiopčiodama. Skubėti toliau.

Ji suklupo. Buvo visai tamsu ir nesimatė, kas po kojomis. Ji užlipo ant kalniuko.

Nieko. Tik dar slėnis ir dar kalniukas.

Eiti. Nepasiduoti.

Tik paskubėti. Turėjo paskubėti.

Trevis krinta, miršta...

Keisė suriko.

Andreasas pašoko. Dar vienas košmaras?

Ji atsisėdo:

— Maiklai!

Pirmą kartą Andreasas pamatė, kad ji atsimerkusi.

Jis stvėrė ją į glėbį. Skruostais riedėjo ašaros.

— O Dieve. Mieloji, tu sugrįžai pas mus. Aš toks...

— Maiklas. — Ji tvirtai apkabino Andreasą. — Tėveli, pabaisos. Kraujas. Jie žudo Maiklą.

— Ššš. — Andreasas pabučiavo ją į kaktą ir sūpavo. — Viskas bus gerai. Dabar viskas gerai.

— Ne. — Ji kūkčiojo. — Viskas kaip anksčiau. Pabaisos, o tavęs nėra.

— Dabar aš esu.

— Tai vėl vyksta.

— Ne, tu esi saugi. Mes visi saugūs.

— Ne, tai netiesa. — Jos akys išsiplėtė iš baimės. — Maiklai!