Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Užsičiaupk. Tau pasisekė, kad likai gyvas. Kur Geilenas?

— Man jo nereikėjo.

— Tu juo atsikratei?

— Niekas nežinojo, kad jis įsivėlęs į tai. Andreasas... jis nepasitenkins tik statula.

— Tu davei jam Dečempsą.

— Jis negyvas?

— Taip. Ir tu tą padarei. Ar girdi mane?

Jis pabandė nusišypsoti:

— Keista. Neprisimenu to. Bandai padaryti iš manęs didvyrį?

— Bandau pasakyti, kad išsaugojai savo sprandą. — Ji suvilgė lūpas. — Nemaniau, kad aš gausiu progą. Mačiau tave mirštant, Trevi. Mačiau žaizdas tavo krūtinėje ir veide...

— Tu laiku patraukei mane. Kulka nekliudė krūtinės.

— Tavęs gal net nebūtų peršovęs, jei aš nebūčiau atsiradusi čia.

— Arba būtų nušovęs. Kas žino? — Jis užsimerkė. — Dabar, jei tu neprieštarausi, aš pamiegosiu. Labai pavargau.

— Tik nenumirk man ant rankų. — Jos balsas drebėjo. — Aš įveikiau daug vargo, kad išsaugočiau tavo gyvybę.

— Negalvok... apie tai.

Jis prarado sąmonę. Užspaudusi skiaute jo žaizdą, Melisa tokį patį tvarstį prisidėjo prie savo kairės kojos. Kaip jiems abiem prisišaukti pagalbą. Andreasas tikriausiai neprisiartins. Jis norėjo ir Trevio, ir Dečempso mirties.

Geilenas.

Ji pasirausė Trevio kišenėje, rado telefoną ir pradėjo rinkti numerį.

Atsilapojo durys.

— Rankas aukštyn! — Pustuzinis vyrų įsiveržė į patalpą.

Kostiumuoti. Be abejonės, iš ČŽV. Visai kaip vakar rytą kotedže.

— Neketinu kelti rankų. Jei atitrauksiu ranką nuo šio improvizuoto kompreso, jis mirtinai nukraujuos. Kur po galais Denlis? Leiskite man pasikalbėti su Denliu.

— Pasikalbėsiu aš. Denlis užsiėmęs vietos apsauga. — į patalpą įžengė Andreasas. Jis pažvelgė žemyn į Dečempsą. — Ar čia tas vyras?

— Taip. Neabejoju, kad Denlis parodė jo nuotrauką.

— Bet kai pusė galvos nunešta, sunku pasakyti, kad čia jis.

— Tai Dečempsas. Trevis pribaigė jį dėl jūsų. — Ji tvirtai pridūrė: — Todėl galėtumėte jam kiek padėti.

— Su didžiausiu noru. Kaip jis?

— Kulka perėjo kiaurai petį. Jis neteko kraujo, bet gyvens... jei jūs nesutrukdysite.

— Nedrįstu sutrukdyti. Bet jums pačiai taip pat reikia pagalbos. — Jis pamojo vienam vyrų: — Pauldingai, iškvieskite medikų komandą. Jis atsiklaupė prie jos.

— Palikite mane. Man viskas gerai.

— Paleiskite Trevį. Mes nieko blogo jam nepadarysime.

— Iš kur man žinoti?

— Keisė to neleistų.

— Ką?

Jis nusišypsojo.

— Ji atsitokėjo.

— O, Dieve.

— Tokia buvo ir mano reakcija. Pasijutau, tarsi galėčiau skraidyti ore... buvo be galo nuostabu. Nors ji ir isteriškai rėkė, kad gelbėčiau Trevį. Tikriausiai išgirdo, kaip praeitą naktį kalbėjomės apie jį.

Ji išgirdo viską, bet ne tokiu būdu, kaip manė Andreasas.

— Sakiau, ką ji jam jautė.

— Taip, sakėte. — Jis atsistojo. — Jus mes nuvešime į namą, kad ten ištrauktų kulką.

— Ne, jei kartu nevešite Trevio.

— Jūs manimi nepasitikite? — Jis šypsojosi: — Prižadėjau Keisei sugrąžinti jį atgal. Tik tokiu vieninteliu būdu įstengiau nuraminti ją. Negi manote, kad vėl norėčiau ją prarasti? Visą pasaulį apversčiau, kad taip neatsitiktų.

Ji atidžiai įsižiūrėjo į jį ir lėtai linktelėjo:

— Matau, kad apverstumėte.

— Na, dabar noriu kuo greičiau grįžti ir pasakyti Keisei, kad jos didvyris saugus.

— O kas paskui, kai Keisei jau bus gerai? Ar tada Trevis bus saugus?

— Pamatysime. Vis dar noriu nusukti jam sprandą. — Jis paėjėjo prie durų. — Pasimatysime namuose. Jis sustojo prie lavono ir pasilenkė paimti „Vėjo šokėjo“, kurį Dečempsas tebelaikė įsikabinęs. — Ant jo kraujas.

— Dečempsas sakė, kad „Vėjo šokėjui“ kraujas patinka.

— Juokinga. Kaip jam gali kas patikti ar nepatikti. — Jis nušluostė kraują nuo „Vėjo šokėjo“ ir nusišypsojo jam, pažvelgęs į smaragdo akis. — Juk čia tik statula.

„Melisa! Pabaisos... Maiklai! “

„Ššš. Jų nėra. Maiklui negresia pavojus. Jis sužeistas, bet jis čia, šalia manęs. Mes furgone pakeliui į namus. “

„Taip sakė tėvelis. “

„Tikėk juo. “

„Bet aš mačiau Maiklą... “

„Žinau, ką matei. Bet to daugiau nebus. Negali būti, jei mes nugalėjome. “

„Bijau. Gal man geriau grįžti į tunelį. “

„Nedrįsk! Įeisiu ir traukte ištrauksiu tave atgal. O kas, jei tavęs prireiks Maiklui ar tėveliui, ar tavo mamytei? O jei man tavęs prireiks? Juk nenorėjai, kad Maiklui padėti eitų tėvelis? Norėjai jam padėti pati. Tiesa? “

„Taip. “

Ji žinojo, kad stiprios valios vaikas atsakytų būtent taip.

„Aš irgi. O kaip galima ką nors padaryti, kai slepiesi? “

Tyla. Tik vėliau:

„ Kol kas pabūsiu. Gera... sugrįžti pas tėvelį. “

Tai, kad ji jau pradėjo galvoti apie tėvą, nuteikė viltingai. Daugiau Melisa net nesitikėjo išgirsti. Džesika žinotų, kaip elgtis, o Melisa tegalėjo pasikliauti savo intuicija.

„Pasimatysime su tavim rytoj rytą. “

„Ne“.

„Rytoj“, — tvirtai pakartojo ji.

„Bet aš noriu pamatyti tave. Mačiau tave tik taip, kaip tu matai save pačią. “

Ji irgi norėjo matyti atsigavusią Keisę.

„Gerai. Truputėlį vėliau. Gydytojai nori pasirūpinti mano koja. “

„Aš palauksiu. O Maiklas ar ateis? “

Melisa pažvelgė į Trevį, prižiūrimą gydytojo, atvykusio, kai Andreasas išėjo.

„Gal rytoj abidvi jį aplankysime. Jis gerokai nukentėjo kovodamas su pabaisomis.

„Bet jis gyvas? “

„O taip. Jis gyvas. “

— Ačiū tau, Dieve. — Tai buvo tarsi padėkos vakaras. — Ačiū už Trevį. Ačiū už Keisę.

„Mes įvažiuojame į kiemą. Turiu baigti. Iki pasimatymo vėliau. “

— Tu atėjai, — tarė Keisė. — Sakiau tėveliui, kad ateisi. O jis sakė, kad gydytojas lieps tau gulėti lovoje.

— Jis ir bandė. — Melisa pavažiavo į priekį invalido vežimėliu. — Ir leido pabūti tik keletą minučių.

— Tau skauda? — susiraukė Keisė. — Skauda. Aš jaučiu.

— Praeis. Gydytojas davė man vaistų, kad neskaudėtų. — Ji privažiavo prie lovos ir žiūrėjo į Keisę. Mergaitė buvo liesutė, bet gležnumo neliko. Jos išraiška buvo labai gyvybinga. — Gerai atrodai.

— O tu gražesnė, negu aš maniau. Beveik tokia pat graži kaip mamytė. — Tariant paskutinį žodį jos balsas prikimo. Ji susiraukė. — Aš užkimusi. Kvarksiu kaip varlė. Tėvelis sakė: taip yra todėl, kad atpratau kalbėti.

— Gal ir dėl to. — Melisa negalėjo atsižiūrėti. Tokia gyvybinga! Tokia nuostabiai gyvybinga. Tokios Keisės dar nematė, išskyrus nuotraukose ir per televiziją. — Po kelių dienų pasitaisys.

— Nesvarbu. Mano balsas verčia tėvelį juoktis. — Ji šypsojosi. — O kai jis juokiasi, juokiuosi ir aš.

— Tai gerai.

— Oi, pamiršau. — Jos šypsena išblėso. — Tau skauda. Turi gulėti lovoje.

— Klausau, panele. — Ji apsisuko ir nuvažiavo prie durų. — Iki pasimatymo rytoj.

„Ateik anksti, Melisa. “

„Baik. Daugiau su manim taip nesikalbėk. “