Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Po laidotuvių gal kur nors išvyksime.

— Gal. — Ji atsigręžė pro petį. — Bet Džiuniperyje, ko gero, būtų saugiau, kol Karlstadas pamirš tave.

— Ir vėl mane gini, — nusišypsojo jis. — Aš valdau Karlstadą. Vos atvyksime į Džiuniperį, nusiųsiu jam tai, ką žadėjau — pinigų ir diskelį. Jau atidaviau jam deimantą, kurį turėjo Tomas.

— Jam to turėtų būti gana. Kitus trūkstamus deimantus konfiskavo CŽV.

Jis svyravo:

— Na, gal ir taip.

— Ką?

— Dar tris nemažo dydžio deimantus panaudojau deryboms.

— Su kuo?

— Su Denliu.

Ji netikėdama žiūrėjo į jį.

— Su Denliu? Kokį velnią čia kalbi?

— Sudariau su Denliu sandėrį tada, kai jis paėmė mane Amsterdame. Pamaniau, kad man jo prireiks.

— Denlis paėmė kyšį?

Jis nusišypsojo.

— Dauguma žmonių žino savo kainą. O šitie deimantai padarys jį turtingą. Nors jis buvo itin atsargus dėl man teikiamos pagalbos. Denlis pažadėjo padėti man pabėgti tik tuo atveju, jei man to prireiks.

— Ir jis žinojo, kad ketinai pasiimti Keisę?

— Ne. Mes su Geilenu tuo pasirūpinome. Bet kai sužinojo, kad paėmiau Keisę, jis geriau nutarė užtikrinti, kad manęs nesugautų. Jau buvau jam pasakęs, kad risdamasis žemyn nusitempsiu ir jį drauge. Jis jokiu būdu nenorėjo būti įtrauktas kaip bendrininkas.

— Ar jis užtverdavo Andreasui kelią?

— O kaip manai? Nors Geilenas labai nuovokus, bet kliūčių mums buvo iškilę labai daug.

— Ar pasakysi Andreasui apie Denlį?

— Na, ne. Man gali jo prireikti. Niekada nereikia kompromituoti savo žinių šaltinio.

Ji pakraipė galvą nustebusi:

— Tu neįtikimas.

— Na, Karlstadas gali pareikalauti, kad gaučiau deimantus, užrakintus CŽV daiktinių įrodymų patalpoje. Denlis turi prie jų priėjimą.

— O kas, jei Denlis nuspręs parduoti tuos tris deimantus, kuriuos jam davei?

— Aš tik užsiminsiu jam, ką Karlstadas gali padaryti, jei tie deimantai išlįs į paviršių. — Jis nusišypsojo. — Taigi liaukis nerimauti. Kaip sakiau, aš valdau situaciją. Mumis nereikia slėptis Džiuniperyje. Turime galvoti apie tave.

— Aš galvoju apie tave. — Ji atidarė duris. — Iki pasimatymo apačioje.

26

— Dieve mano, na ir luošių porelė. — Geilenas iš piloto sėdynės stebėjo, kaip CŽV agentai kėlė Trevį su neštuvais į sraigtasparni. — Negaliu patikėti, kad jūs...

— Atsikabink, Geilenai, — tarė Trevis. — Man neįdomūs tavo užgauliojimai.

— O turėtų. Aš puikiai sugebu. — Jis pažvelgė į Melisą. — Turėtumėte žiūrėti, su kuo susidėjote. Aš nebūčiau leidęs jūsų sužeisti.

— Ša, — tarė Melisa. — Skriskime.

Po valandėlės sraigtasparnis pakilo ir pasuko į pietus.

Melisa pažvelgė žemyn. Išvydo nuo laiptų nulipančius Andreasą ir Keisę. Keisė pakėlė ranką ir pamojavo. Melisa atsakė jai.

— Keisei? — paklausė Trevis.

Ji linktelėjo.

— Džiaugiuosi, kad jis atvedė ją atsisveikinti. — Ji suraukė nosį. — Na, jis bent neįsakys raketa numušti sraigtasparnio, kol Keisė sukinėjasi aplinkui.

— Jis to nedarys. Tai tik aš vienas keliu jam problemų.

— Vieną kartą galėtum jas išspręsti. Kas žino, gal galėtum pabelsti vienam savo informacijos šaltinių ir pateikti sensacingos informacijos.

— Gal.

— Ir Keisė gali įvaryti jam šoką, kai sužinos, kad ji įgijo tų pačių savybių kaip ir aš. Jam gali prireikti mano pagalbos.

— Mes neįsitikinę, kad ji įgijo. Juk tau nepavyko susisiekti su ja mintimis po to, kai ji atsigavo.

— Kartą susisiekiau. — Ji patylėjo. — Ir sužinojau, kad lindėdama tunelyje ji gavo vieną labai įdomią informaciją. O dabar, kai ji išėjo iš tunelio, jos sugebėjimas didėja.

— Kokią dar informaciją?

— Kai buvai be sąmonės, ji pasakė, kad tu neatsidursi tunelyje, jei ji neis ten. — Melisa pažvelgė jam į akis. — Kaip manai, ką tai turėtų reikšti?

Jis sustingo:

— Tikiuosi tu pasakysi man?

— Daug apie tai galvojau praeitą naktį.

— Atleisk, kad per mane negalėjai miegoti.

— Tikriausiai atsakymo reikės ieškoti pas daktarą Dendriką.

— Tai vienintelis sprendimas.

— Išskyrus, po galais tai, kad nėra jokio daktaro Dendriko. Tu jį išgalvojai. Ką būtum daręs, jei būčiau pasakiusi, kad blefuoji žadėdamas paskolinti man jo knygą.

— Nemaniau, kad taip pasakysi. Tu buvai įsitraukusi į Džesikos problemas. — Jis gūžtelėjo pečiais. — O aš norėjau tau padėti.

— Turėjau atspėti. Tu taip gyreisi suprantąs, kas darėsi su manimi. Tavo informacijos šaltiniai ne tie patys kaip Geileno. Tu žinojai apie užpuolimą Veisare, bet ne apie Dečempsą. Ir tu galėjai padėti Keisei, kai ji visus stūmė nuo savęs. Mes manėme todėl, kad išgelbėjai ją Veisare, bet buvo dar kita priežastis. Tiesa?

— Nežinau. Nesu ekspertas. Galėjo būti ir kita priežastis.

— Nenuostabu, kad šitaip buvai susidomėjęs Keise. Tu susitapatinai su ja. Kai žuvo tavo tėvas, tu gulėjai ligoninėje mėnesius, nes tau buvo sutrenkta galva. Kur tu tada slėpeisi, Trevi? Tunelyje, oloje, miške?

— Laive. Labai apsaugotame, tvirtai pastatytame kreiseryje, kuris galėjo šviesos greičiu pabėgti nuo bet ko.

— Nuo pabaisų?

— Prisipažįstu. Bet aš turėjau tikslą, išvadavusį mane iš traumos. Mačiau, kaip buvo nužudytas tėvas, o neapykanta yra labai galingas stimulas. — Jis žiūrėjo į šoną. — Paskui prasidėjo sapnai. O dar vėliau retkarčiais matydavau... vaizdinius. Niekada su niekuo nesusivienijau taip, kaip tu su Keise. Matyt, ne visiems būna vienodai. Pirmaisiais metais supratau, kokį tigrą laikau už uodegos. Negalėdavau matyti, kai panorėdavau, atrodė, kad vaizdiniai valdo mane, o ne aš juos.

— Ar pasakei Janui? — Jis papurtė galvą.

— Nesakiau nei Janui, nei dar kam nors. Užsisklendžiau savyje. Kartais galiu sulaikyti tai, ką pamatau. Kartais negaliu. Kartais nenoriu sulaikyti. Pamaniau, kad iš to, kas su manimi darėsi, galėčiau turėti truputėlį naudos. Kai pakankamai suaugau, ėmiau ieškoti atsakymų ir radau kelis. Bet jaučiausi toks vienišas. Štai kodėl taip apsidžiaugiau, kai sužinojau apie Keisę... ir apie tave. To beveik gana, kad patikėtum likimu.

— Tai ne likimas privertė tave padėti Keisei.

— Ne. Prasidėjo nuo smalsumo, o paskui įsitraukiau.

— Kodėl negalėjai pasakyti man? Kodėl nepasidalijai savo patirtimi su manimi?

— Pirmiausia mes nebuvome draugai. Ne, tai nėra priežastis. Man sunku kalbėti apie tai. Esu pripratęs pats vienas tvarkytis. — Jis susiraukė. — Gerai kartą sakei, kad aš galbūt buvau tunelyje kaip ir Keisė. Nežinojai, kaip arti pataikei. Gal buvai teisi. Gal neišmokau susidurti su tuo normaliu būdu. Tik stengiaus daryti kuo geriau.

— Ar ketinai kada nors prisipažinti man?

— Taip. Galbūt. Tikiuosi, kad taip. Tai nebūtų man lengva. Aš — ne toks kaip tu. Tu atvira viskam ir visiems. — Jis sutiko jos žvilgsnį. — Jei tau būtų reikėję, būčiau pasakęs. Duosiu tau viską, ko tau iš manęs prireiks.

— Trevi, aš tave galėčiau pasmaugti.

— Ar tai reiškia, kad ketini išmesti mane iš savo gyvenimo? — Jo balso tonas buvo žaismingas, bet veido išraiška rimta. — Man sunku buvo tai priimti. Labai sunku, kad palyginus su tuo grįžimas į traumos būseną būtų lengvesnis.

Ji niekada nematė jo tokio pažeidžiamo. Tiek daug ko nežinojo apie jį. Tiek daug dar reikės sužinoti. Jis nuolat mąstė, judėjo, planavo. Trevis gyveno gyvenimą, apie kurį ji neturėjo tikro supratimo. Tai galėjo būti tik pirmoji iš visų jo paslapčių, kurią ji sužinojo. Trevis jokiu būdu nebuvo angelas.