Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Trevis nusileido.

Dečempsas slėpėsi krūmuose prie pašiūrės. Jo žvilgsnį prikaustė sraigtasparnis už keleto jardų. Jis virė nekantrumu. Tai užtruko per ilgai. Išlįsk. Leisk man pamatyti jį. Leisk pamatyti tai, kas mano.

Naktis buvo be mėnulio, ir tamsoje vos galėjo įžiūrėti Trevio figūrą. Kodėl jis neišlipa? Ir čia jis suprato, kad Trevis paprasčiausiai atsargus. Kai išlips iš sraigtasparnio, bus pažeidžiamas. Štai kodėl Dečempsas laukė, kada atsidarys piloto durys.

Gal Trevis jautė kažką negero.

Todėl jam reikėjo laikytis labai ramiai, kol Trevis nepasijuto saugus.

Ėjo minutės.

Kodėl tas paršas nesijudino?

Jis paėjo arčiau, ir dar arčiau.

Buvo beveik prie pat sraigtasparnio, kai sustojo. Figūra nebuvo Trevio. Trevio striuke apvilktas manekenas. Paliktos atdaros durys keleivio pusėje.

Trevis išlipęs.

— Šūdas, — Dečempsas prisiplojo prie žemės. Trevis galėjo būti bet kur.

Staiga iš pašiūrės sušvito mirkčiojanti šviesa. Durys buvo atidarytos...

Melisa, užkopusi į kalniuką, išvydo šviesą pašiūrėje. Netoli matėsi sraigtasparnio siluetas.

Tai jau vyko.

Verkdama bėgo nuo kalniuko. Palaukite manęs. Negaliu būti toli. Aš turiu padėti.

Durys atdaros. Dečempsas galėjo būti įėjęs į vidų.

Ir tegu. Jei ji sugaiš nors akimirką, Trevis gali žūti.

Ji stovėjo tarpdury, žvilgsniu išgąstingai ieškodama Trevio kontūrų.

Pirmiausia tolimame pašiūrės kampe ji pamatė Dečempsą. Jis atsargiai sėlino į kažką prietemoje žiūrėdamas į Trevį?

Ne, Trevis ritosi iš po stalo. Laikydamas ginklą rankose jis tyliai stojosi ant kojų. Jo dėmesys buvo sutelktas į Dečempsą, kuris jam buvo atsukęs nugarą.

Ji sulaikė kvapą. Padaryk taip. Šauk į jį. Neleisk jam atsigręžti.

Ne!

Trevis suko galvą į ją. Ji nebuvo net sukrutėjusi, bet akies kampučiu jis, matyt, pagavo jos vaizdą. Jo akys išsiplėtė, nes pamatė ją.

Ir Dečempsas gręžėsi atgal!

Kitos kelios sekundės, atrodė, tęsėsi visą amžinybę, kol Melisa įveikė trumpą atstumą iki Trevio. Ji puolė prie jo, rankomis apkabino liemenį ir patraukė ant žemės.

Per vėlai.

Ji išgirdo tylią jo dvejonę, pajuto kūno trūktelėjimą, kai į jį susmigo kulkos.

Suprato, kad jai nepavyko jo išgelbėti. Dečempsas turbūt jį nužudė.

Ji parkrito ant grindų. Medžio atplaišėlės vos neužgavo jos skruosto, kai Dečempsas iššovė į žibinto stulpą. Žibintas nukrito, jo dangtis užgeso.

Tamsa.

Trevio pistoletas gulėjo šalia jos. Ji užčiuopė ginklą ir pasirito su juo po stalu. Atsimušė į kėdę. Prisidengė ja kaip skydu.

— Neišeisi iš čia! — sušuko Dečempsas. — Aš nužudžiau Trevį. Kas dabar apgins tave?

Jos akyse sustingo ašaros. Kitapus stalo ant žemės gulėjo Trevis.

— Tu bijai? Tiesa? Galėčiau leisti tau išeiti, jei pasiduotum.

— Eik šikt.

Jėzau, kaip jai pataikyti į jį, jei čia tokia aklina tamsa?

— Negali sulaikyti manęs. Kad žinotum, kaip ilgai aš laukiau tos statulos.

Dar šūvis. Deginantis karštis, kai kulka, atsimušusi nuo kėdės, užgavo jos kairę ranką prie peties.

— Pasiduok. Tu neturi ginklo, o gal jis tuščias. Aš jau nekantrauju. Neturiu tiek daug laiko. Čia gali atsirasti Andreasas.

— Andreasas nepasirodys. Niekada neketino. Viskas — tik triukas. Taigi atsidūrei kvailio vietoje. Tiesa?

— Meluoji. Iššniukštinėjau visą vietovę per mylią aplinkui. Tik pagrindinis namas saugomas.

— Nemeluoju. Tai pasala. Net jei mane nužudysi, vis tiek pričiups Andreasas, nespėjus nubėgti dešimt mylių. — Pro jos ausį prašvilpė kulka. Jis taikėsi pagal balso garsą. Lygiai taip pat pagal jo balsą ji bandė nustatyti, kur jis slepiasi. — Kodėl gaišti laiką? Skubėk pabėgti iš čia.

— Man nereikia skubėti. Sėsiu į Trevio sraigtasparnį ir išskrisiu... tada, kai rasiu „Vėjo šokėją“

„Vėjo šokėjas“ Ji matė aukso spindėjimą ant stalo virš jos. Ar tas spindesys privilios jį pakankamai arti, kad ji galėtų iššauti? Ar pirmiau ją pakirs jo kulka?

Dar šūvis. Labai arti.

Ji aiktelėjo, vėliau tyliai riktelėjo.

Dečempsas suurzgė iš pasitenkinimo:

— Taip tau ir reikia. Daugiau nestosi man skersai kelio. — Tyla. — Ar tau skauda? Seseriai skaudėjo. Prieš pabėgdamas mačiau iš krūtinės srūvantį kraują. — Jis sustojo klausydamasis. Jis bandė ją tikėdamasis, kad išsiduos, jei kulka nepataikė į ją. — Tikėjausi užtrukti ilgiau kaudamasis su Treviu. Prisipažįstu, kad esu nusivylęs. Norėjau matyti jį kenčiantį. Tokios stiprios neapykantos nejaučiau niekam nuo to laiko, kai nužudžiau savo patėvį.

Galvijas.

— Ar matei kraują, kai į jį pataikė kulka? Apie „Vėjo šokėją“ sklinda legendos, pasakojama, kad tai jis pritraukia kraują. Karai... giljotina... Kaip manai, ar tose pasakose yra tiesos?

Ji neatsakė. „Prieik tu, šunsnuki. Leisk man tave pamatyti.“

— Tau tikrai nereikėjo veltis. Ne tokia tu ir protinga. Apgailėtinai lengvai apmulkinau tave Sent Ive.

Jis sėlino, labai lėtai sėlino.

Taip!

Ji jautė jį kitoje kambario pusėje. „Prieik arčiau. Pamatyk gražiąją statulą. Pasiimk ją.“

Jis ėjo arčiau. Labai atsargiai, bet ėjo.

Jos ranka tvirčiau sugniaužė ginklą.

Dar vienas šūvis.

Karštas, gilus skausmas nutvilkė šlaunį.

Nerėkti. Nesujudėti. Jis turi galvoti, kad nepataikė į ją.

— Girdėjau, kaip kulka pataikė. Pažįstu tą garsą. Tų arba spartietė, arba negyva, arba be sąmonės. Būtų įdomu sužinoti. Sužinosiu, kai gausiu „Vėjo šokėją“ — Jis jau buvo dar arčiau, nors nepakankamai arti. Melisa negalėjo greitai judėti ir turėjo tik vieną galimybę. — Dieve mano! Kokio gražumo daiktas. Per tamsą tos akys spindi man. To gana, kad žmogus patikėtų visomis istorijomis apie jį.

Ją sukrėtė baimė, kai patalpa staiga nušvito. Jis uždegė žibintą. Kristau, jis buvo vos už keleto pėdų! Ji sustingo ir sulaikė kvapą. Ranka tvirtai gniaužė ginklą.

Bet jis tik žvilgtelėjo į ją. Visas jo dėmesys buvo sutelktas į statulą. Dečempsas buvo sužavėtas.

— Aleksandras, Karolis Didysis, — šnibždėjo jis, apglėbęs statulą, — ir Edvardas Dečempsas. Ratas platus... Šūdas! — Jis parkrito ant grindų, prisispaudęs prie savęs statulą.

Trevis, suėmęs už kulkšnių, patraukė Dečempsą. Visur kraujas. Trevio kraujas. Ant Trevio, ant Dečempso. Bet saldžiausiasis Jėzau, Trevis buvo gyvas!

Dečempsas tučtuojau atsitokėjo. Jis atkreipė į Trevį ginklą.

— Ne! — Trisdešimt aštuntojo kalibro ginklas Melisos rankose iššovė.

Vienas šūvis.

Antras.

Trečias.

Dečempso kūnas trūkčiojo, kai kulkos viena po kitos smigo į jį. Kraujas sunkėsi iš žaizdų jo pilve.

Netikėdamas jis žiūrėjo žemyn.

Melisa iššovė dar kartą.

Dečempsas išmetė ginklą.

— Kalė.

Jo veidu ritosi ašaros. Kruvinomis rankomis jis laikė „Vėjo šokėją“ ir šliaužė prie durų.

— Na, ir kas. Tu vis tiek nelaimėjai. Aš jį turiu. O tai svarbiausia. Aš jį gavau...

Ir toks jis galėjo įsėsti į sraigtasparnį ir pabėgti. Ji nesuprato, kaip jis dar galėjo pajudėti. Ne, suprato. Dečempsas atrodė apsėstas. Džesika pasakojo jai, kokių antžmogiškų jėgų ir ištvermės kartais įgyja fanatikai.

Džesika.

Ne, jis jokiu būdu neturi pasiekti sraigtasparnį.

Ji iššovė jam į galvą.

25

— Skauda, — Trevis atsimerkė, kai Melisa prie žaizdos jo petyje prispaudė nuo marškinių atplėštą skiautę.