Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Bet būtent asmeniniai atvedė jus čia.

— Ir gavau tai, dėl ko atvykau.

— Ne visai. Jūs niekada nesijausite ramus dėl Keisės, kol Dečempsas nenudėtas. — Ji giliai įkvėpė. — Ir tą jums pažadėjo Trevis. Tiesa? Kai paskambino jums, prieš sėsdamas į sraigtasparnį, ir pasakė važiuoti į Veisarą, kur susitiks su jumis ir perduos statulą mainais už amnestiją. Bet tas skambutis tyčia buvo skirtas Dečempsui. Trevis buvo paskambinęs ankščiau. Taip? Prašė sutikti su tuo, ką jis siūlė, ir prižadėjo pristatyti jums Dečempsą. Tada turėtumėte viską, ko norėjote.

— Argi? Tai tik prielaidos.

— Bet ir tiesa? Jis pasirinko Veisarą, nes ir jam, ir Dečempsui čia patogu vaikytis „Vėjo šokėją“. Dečempsui statula krito į akį dar prieš pasikėsinimą ją pagrobti. Kodėl jūs vengiate pasakyti man visą tiesą?

Jis valandėlę tylėjo, paskui lėtai linktelėjo:

— Trevis paskambino man po jūsų susitikimo su Dečempsu Sent Ive, paprašė manęs atvykti į Kanus, kur susisiekė su manimi elektroniniu paštu.

— Kur Trevis turi susitikti su jumis dabar?

Jis papurtė galvą:

— Be liudininkų.

Bet jūs juk neketinate susitikti su juo?

— Aš ir neturėjau. Tai spąstai Dečempsui. Trevis pažadėjo palikti man „Vėjo šokėją“ po to, kai atsikratys Dečempsu.

— Kur palikti?

Andreasas nusišypsojo:

— Per daug norite žinoti.

— Ar leisite Treviui pabėgti, kai jis nužudys Dečempsą?

— Mes to neaptarinėjome. Manau, kad po to, kai aš gausiu, kas man priklauso, jis pasielgs, kaip geriau jam. Jis protingas vyras. Galėtų pabėgti.

— Bet jūs pulsite, kai jis paliks Veisarą.

— Natūralu, kad aš pasirūpinau pakankamu apsauginių skaičiumi. Turiu užsitikrinti, kad Dečempsas nedingtų, jei jis nužudytų Trevį.

Trevis krinta, miršta...

Vizija sukėlė paniką. Nusiraminti.

— Bet jūs neketinate būti šalia, jei Treviui prireiktų pagalbos. — Ji suvilgė liežuviu lūpas. — Dėl Dievo meilės, turite čia visą armiją. Galėtumėt nusiųsti ką nors pasaugoti, kad Dečempsas nesužeistų Trevio.

— Tai gali nubaidyti Dečempsą.

— Jūs vis tiek turėtumėte statulą.

Jis nusišypsojo:

— Noriu jų visų.

Štai šito Melisa ir bijojo.

— Norite, kad Trevį nužudytų. Laikote tai asmeniniu reikalu ir neįsakote Denliui ar kam kitam tą padaryti. Nes tai sukompromituotų jūsų, kaip prezidento, elgesį. Bet jūs tikitės, kad jis žus.

Jo šypsena dingo:

— Jis išvežė mano dukrą. Rizikavo jos gyvybe. Prie jos galėjo prieiti ne tik Dečempsas, bet ir bet kuris psichas, jaučiantis man apmaudą. Jis privertė kentėti mano žmoną. Ji galėjo prarasti kūdikį, kurį nešioja. Manau, visai teisinga, jei Dečempsas ir Trevis nužudytų vienas kitą. Ar jau viskas? Turiu grįžti prie darbo.

Vilties nebuvo, bet ji turėjo pabandyti:

— Prašau. Nusiųskite Denlį ar ką kitą išgelbėti jo.

— Tegu gelbstisi pats. Jam gali pasisekti.

— Jis žus.

— Geros dienos, panele Raili.

Ji giliai įkvėpė:

— Gerai, tik pasakykite man, kur jis, kad jam galėčiau pagelbėti.

— Jokių pašalinių.

— Nesakykite man taip. Aš prašau nedaug. — Ji pasitrynė kaktą. — Tai turėtų įvykti šiąnakt, nes sakėte ketinąs sulaikyti čia mane keturiasdešimt aštuonias valandas. Jūs nebūtumėte jo prileidęs prie Keisės, vadinasi, jis yra kur nors toliau. Jis viename iš aplinkinių pastatų. Taip?

Jo antakiai pakilo.

— Geras spėjimas. Tik gal geriau jums domėtis gyvūnais, daržovėmis ar mineralais.

— Pati jį surasiu.

— Jūs mano nelaisvėje. Tik išeisite iš teritorijos ir jus nušaus.

— Nemanau. Jūs garbingas žmogus. Žinote, kad padėjau Keisei. Sulaikysite mane vieninteliu būdu: jei mane nužudysite. — Jos lūpos persikreipė. — Nors gal Dečempsas ir manimi pasirūpins, tai jums bus premija.

— Veisaras — didelė teritorija. Niekada nerasite Trevio.

— Rasiu. Tik paliepkite Denliui nelaikyti manęs taikiniu. Gal įsakytumėte duoti man pistoletą?

— Jūs tikrai kišatės ten, kur neturėtumėte.

— Aš turiu. — Ji stengėsi, kad balsas neskambėtų beviltiškai, bet jai nesisekė. — Trevis neužsitarnavo to. Taip, jis padarė, ko neturėjo daryti, bet jis — geras žmogus. Jūs darote klaidą.

Jis papurtė galvą.

— Ir jūs dėl to pasigailėsite.

— Užimdamas tokią padėtį, aš priimu daug sprendimų, dėl kurių gailiuosi.

— Bet šis nesusijęs su jūsų padėtimi. Kartą jis išgelbėjo Keisę. Ar tas neturi jokios reikšmės? — Ji suprato nepaveiksianti jo. — Keisė laiko Trevį savo draugu. Ar vėliau ketinate jai pasakyti, ką jam padarėte?

Jis atsakė išsisukinėdamas:

— Akivaizdu, kad jūs prisirišusi prie Trevio, bet būtų išmintingiau pagalvoti dar kartą. Netrokštu, kad jums pakenktų. Likite nuošaly nuo to, panele Raili.

— Nesulauksite. — Ji nudrožė pro Denlį koridoriumi. Turėjo liautis drebėti. Juk neturėjo per daug vilčių, kad pasiseks įtikinti Andreasą padėti. Jei pavojus grėstų jos pačios vaikui, ji turbūt būtų dar nenuolaidesnė.

Ji melavo pati sau. Tikėjosi stebuklo. Na, stebuklas neįvyko, ji turi pasikliauti savimi. Ji atidarė bibliotekos duris. Negalėjo bėgioti po Veisarą ieškodama aklai. Kažkur turi būti viso nekilnojamo turto žemėlapis, kur pažymėti pastatai.

Tik reikėjo jį surasti.

„Gerasis Dieve, padėk man jį surasti“

Melisai prireikė trijų valandų, kol surado žemėlapį. Ne lentynose, o sukištą į dėklą viename apatinių rašomojo stalo stalčių.

Ji skubiai ištiesė žemėlapį ant stalo. Jis atrodė visai naujas, todėl jame turėjo būti pažymėti visi pastatai.

Šūdas.

Be šių namą supo dar septyni kiti. Ir išmėtyti po visą teritoriją. Tarp jų — mylios atstumas. Jos galimybės surasti reikalingą vietą lygios nuliui.

Ji pažvelgė į langą. Saldžiausias Jėzau, saulė jau leidosi. Netrukus sutems ir tada nutiks tai. Po galais, ji net nežinojo, kiek jai liko laiko.

Ji susmuko ant kėdės šalia rašomojo stalo ir užsidengė akis.

24 20 val. 15 min.

Trevis pasižiūrėjo į savo rankinį laikrodį.

— Beveik laikas skristi. — Jis dirstelėjo į sraigtasparnį, pastatytą prie angaro nedideliame oro uoste. — Ar užteks kuro nuskristi ten, o paskui — į Nicą?

Geilenas pasižiūrėjo į jį nustebęs:

— Žinoma.

— Šiaip sau pasitikrinau.

— Nuo kada mane reikia tikrinti? Nerviniesi?

— Tikriausiai.

— Nieko nuostabaus. Tai ne tavo sritis. Turėtum leisti veikti man vienam. — Jis patylėjo. — Manai, jis tikrai lauks mūsų?

— Galiu lažintis, kad jis nulėkė tiesiai į Veisarą. Bent aš tą daryčiau. Atvykti į Veisarą anksčiau už Andreasą su kariškiais, pasislėpti ir laukti. Ir jokios tikimybės susitikti ką nors atvykstantį ar išvykstantį iš ūkio. Jis gana protingas: turėjo suprasti, kad Andreasas lieps glaudžiai apsupti teritoriją, kad galėtų pagauti mane.

— Tai kaip jis pats ištrūks? Juk negali palikti laukuose jo laukiantį automobilį ar sraigtasparnį.

— Galėtų pavogti mano transporto priemonę, nužudęs mane. — Jis nusišypsojo. — O gal tikisi išskristi iš čia ant „Vėjo šokėjo“ sparnų, kai jį pavogs.

— O kur statula?

— Įdėjau į spintą galiniame kambaryje. — Jis atidarė dureles. — Gal nueisi paimti? Aš įjungsiu sraigtasparnį.

— Gerai. — Geilenas nuėjo į galinį kambarį, atidarė spintą. Jokio aukso spindesio. Jis įjungė šviesą ir pažvelgė į viršutinę lentyną. Statulos nebuvo.