Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Ne! — Ji užgulė Keisę. — Nieko jai nedarykite.

— Melisa! — suriko Keisė.

23

— Nuimkite jai antrankius, Denli, — tarė Andreasas. — Noriu kad ji sėdėtų limuzine su manimi.

— Nepatarčiau jums...

— Manau, kad pats galėsiu nuo jos apsiginti. — Jo rankos tvirčiau apglėbė Keisę. — ir abejoju, ar ji kelia kokį pavojų mano dukteriai. Pats sakei, kad pirmas jos judesys buvo bandymas apsaugoti Keisę.

— Tai galėjo būti gudrus veiksmas iš jos pusės...

— Pasodinkite ją į automobilį.

— Taip, pone. — Jis nenoromis atrakino antrankius ir atidarė dureles.

Melisa įsėdo į limuziną.

— Jūsų sprandas įdrėkstas, — tarė jai Andreasas. — Truputi bėga kraujas. Prietaisų skydelyje yra popierinių nosinaičių. — Jis stipriau įvyniojo Keisę į antklodę. — Prašau atleisti. Liepiau jūsų nesužeisti.

— Kodėl?

— Tai buvo susitarimo dalis. — Jis išsiėmė telefoną. — Atsiprašau, turiu paskambinti žmonai. — Jis surinko numerį. — Keisė saugi. Visiškai saugi. Ji nesužeista. Aš irgi tave myliu. Paskambinsiu vėliau.

— Kokio susitarimo? — paklausė Melisa, kai jis baigė kalbėti.

— Su Maiklu Treviu. Jis paskambino ir pasakė, kur jūs su Keise.

Išdavystė. Neturėjo būti taip šokiruota. Turėjo tą žinoti, kai tempiama iš kotedžo niekur nematė nei Treivio, nei Geileno.

— Ir ką sutarėte?

— Amnestiją jums. Jūsų nekaltins vaiko pagrobimu ar kokiu kitu nusikaltimu. Jus palaikys uždarytą keturiasdešimt aštuonias valandas ir paleis.

— O Trevis?

— Jis protingas vyras. Žino, kad aš pasiruošęs perrėžti jam gerklę. Tarėmės tik dėl jūsų. Jis labai įtikinamai kalbėjo. O aš neturėjau laiko rinktis, kai jis pasakė man, kad Dečempsas žino, kur jūs visi, ir bet kurią minutę gali ateiti pasiimti Keisės. Sakė paskambinęs man prieš išvykdamas su „Vėjo šokėju“, ir mes atakavome anksčiau už Dečempsą.

„Kuris atsekė paskui ją ir Trevį į kotedžą“, — baisėdamasi suprato ji. — O Dieve, kaip ji nesugebėjo prie dviejų pridėti du? Jei vadovautųsi protu, o ne jausmais, tikrai būtų supratusi tai, kas buvo akivaizdu Treviui. Visą tą laiką jie su Geilenu praleido pakrantėje...“

— Ar apieškojote vietovę?

— Žinoma. Būčiau patenkintas radęs arba Trevį, arba Dečempsą.

— Tai Dečempso reikia ieškoti. Jis sumanė Veisaro užpuolimą.

— Man reikalingi jie abu. Kai Trevis man paskambino, gavome ataskaitą apie Dečempsą. Tas niekšas turėtų būti išimtinai blogesnis.

— Jis — pabaisa. Pasiklauskite Keisės.

— Deja, ji neatsakys. — Jis pažvelgė į dukterį. — Ar tiesa, kad Keisę daugiau nekankina košmarai?

Ji linktelėjo:

— Dar tik pradžia. Bet manau, kad jie jau praeityje.

— Iš jūsų lūpų į Dievo ausį. — Jis žiūrėjo į dukterį. — Tą dieną, kai Keisė buvo išvežta, būčiau užmušęs jūsų seserį.

Ji krūptelėjo:

— Kai kas kitas tą padarė už jus.

— Žinau. — Jis patylėjo. — Išsiunčiau jos palaikus atgal į Virdžiniją. Man buvo sunku patikėti, kad ji buvo nusikaltimo bendrininkė.

— Ji nebuvo. Tuo laiku atrodė, kad Keisei bus geriau išvykti iš Džiuniperio. — Jos smakras pakilo į viršų. — Ir ji buvo teisi. Dabar Keisė jaučiasi daug geriau. Jei būtų likusi tame name, būtų prarasta amžiams, arba vienas isterijos priepuolis būtų pražudęs ją.

— Turbūt turėčiau būti dėkingas.

— O kaipgi.

— Ji sukėlė pavojų Keisei.

— Ir atidavė savo gyvybę už jūsų dukterį.

Jis patylėjo.

— Taip. Kaip ir jūs šiandien buvote pasiruošusi mirti už ją tame kotedže.

— Mano reakcija buvo grynai instinktyvi. Jei Džesika būtų žinojusi, kad tame muziejuje mirs, tikiu, kad vis tiek būtų ėjusi pamatyti „Vėjo šokėjo“ statulą. Ji manė, kad tai vienintelė galimybė grąžinti Keisę į gyvenimą. Džesika beveik ištraukė ją iš tunelio.

— Taip, Trevis man sakė. — Jis vėl pažvelgė į Keisę.

— Kiek jai pritrūko?

— Labai nedaug.

— Ji prašė manęs nuvežti Keisę į Veisarą. Aš atsisakiau..

— Reikėjo sutikti.

— Jau po laiko kalbėti. Bet jūsų sesuo galėtų būti patenkinta, kad pasiekė savo.

— Ką?

— Būtent ten dabar važiuojame. Pabūsite ten porą dienų. Jūs mano viešnia.

— Kam?

— Ar nesakėte, kad tai geriausia Keisei?

Ji atidžiai žiūrėjo į jį.

— Bet kodėl dabar? Pamaniau, kad skubate nuvežti ją į Valstijas pas mamą.

— Turiu pasilikti ten porą dienų ir negaliu išleisti jos iš akių. Nesiruošiu pasikliauti niekuo kitu. Noriu, kad ji būtų saugi. Jūs galite mane suprasti.

— taip, — atsakė ji. Bet Andreasas sakė jai ne viską. — Tikriausiai tie reikalai buvo numatyti, kol dar...

— Nėra statulos, pone prezidente, — atidarė dureles Denlis. — Viską apvertėm aukštyn kojom.

— Ir nemaniau, kad ji čia bus. Tik norėjau įsitikinti, ar Trevis tikrai ją pasiėmė. Tegul vairuotojas važiuoja.

— Ieškote „Vėjo šokėjo“, — tarė Melisa, kai mašina pajudėjo. — Turiu jums pasakyti, kad Teris nenorėjo statulos imti iš muziejaus. Sakė, kad jūs sukelsite visus velnius ant kojų, kad tik ją susigrąžintumėte. Aš priverčiau jį paimti.

— Kodėl?

— Dečempsas buvo ką tik nužudęs mano seserį. Ir jis norėjo tos statulos. Ketinau ją panaudoti kaip jauką.

— Vadinasi, Trevis prisitaikė prie jūsų mąstymo, — niūriai tarė jis. — Liaukitės jį ginti. „Vėjo šokėjo“ vagystė — mažiausias iš visų jo nusikaltimų.

— Jis nepakenkė Keisei.

— Sukėlė jai pavojų. — Jis šaltai pridūrė: — Ir pasistengsiu, kad jis liktų nubaustas.

Ji pavargusi atsilošė sėdynėje. Kodėl stengėsi gelbėti Trevį, nors labai ant jo pyko? Jis apmovė ją ir dabar bandė supančioti jos rankas.

— Gerai, darykite, ką norite. Bet būtų geriau, jei nekalbėtumėte to prie Keisės. Jis — vis dar jos didvyris.

Jis susiraukė:

— Manote, kad ji dabar nemiega?

— Žinau, kad ne. Ji klausosi visko, ką mes kalbame.

— Iš kur žinote?

Atrodė, Trevis nesakė Andreasui apie Melisos ir Keisės ryšį, ir ji pati nesiruošė apie tai pasakyti. Esmė buvo tikimybė. Ji nenorėjo kad jis manytų, jog jai trūksta varžtelio.

— Kai išvykome iš Džiuniperio, visą laiką buvau su ja. Aš galiu pasakyti.

Jis paglostė Keisės skruostą, o jo balsas pasidarė aksominis:

— Myliu tave, mažyte. Netrukus parvešiu tave namo. Ar norėtum? Nekalbėsi su manimi? Ne? Nieko tokio. Galbūt vėliau. — Atsigręždamas į Melisą, jis krenkštelėjo. — Bet jums pavyko ją prakalbinti?

Ji susiraukė:

— Iš kur tokia mintis? Mes taip toli nepažengėme.

— Denlis sakė, kad ji išrėkė jūsų vardą.

Ji išplėtė akis:

— Tikrai? Ji ištarė mano vardą?

— Rėkte išrėkė jį.

— Ačiū Dievui. — Ji pajuto ašaras akyse. — Ko gero, taip labai nepyksiu ant Trevio. Prireiktų kelių savaičių, kad ji ką pasakytų, jei nebūtų išsigandusi. — ji pridūrė nesvarstydama: — Gal ir jūs nepyksite.

— Aš pagalvosiu apie tai... vėliau.

Kai Melisa perspėjo, kad Keisė klausosi, jis nesiruošė liūdinti dukters. Bet tai nereiškė, kad jis atsileido. Andreasą buvo sunku permatyti. Ji žinojo, kad širdyje susiklosčiusios aplinkybės slepia daug povandeninių srovių. Ir jeigu ji nori rasti savo kelią, tai turi pradėti dabar. Net vienas jo pasakytas žodis įžiebė ugnį. Reikia išnaudoti ir menkiausią galimybę.