Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Lengviau.

— Kodėl?

— Likote gyvas. — Ji užsimerkė. — Padariau didelę klaidą. Galėjau jus pražudyti.

— O ar būtumėt išliejusi nors keletą ašarų dėl manęs?

— Taip, žinoma.

Jis žengė žingsnį pirmyn.

— Melisa...

— Nelieskite manęs, — blykstelėjo jos akys ir ji atsitraukė. — Neleisiu niekam...

— Dieve, jūs taip drebate, kad net dantys barška.

— Praeis.

— Nieko panašaus. — Jis priėjo ir apkabino ją. — Ar tai per mane?

— Nesipūskite. — Bet jos rankos apkabino jį. Šilta. Saugu. Čia. Dabar. Gyva.

— Dėl Dečempso?

— Ne.

— Tai dėl ko, po galais nenustojate drebėti?

Ji įsikniaubė veidu į jo petį.

— Tas kvapas. — Jos balsas buvo kimus. — Ta moteris bažnyčioje... Kvapas...

Jis nuščiuvo.

— Dieve, kaip aš nesupratau. Jūsų tėvai...

— Pirmą kartą po pasveikimo pajutau norą grįžti į savo gražųjį miškelį. Buvau labai išsigandusi... Norėjau grįžti ten, kur jausčiausi labai saugi.

— Niekur jūs negrįšite. — Jis tvirčiau apkabino ją. — Buvote pusiau mirusi. Liaukitės apie tai galvoti. Niekur negrįšite.

— Žinoma, kad ne. Aš tik... Turėjau pati tą suprasti. Džiaugiuosi, kad manęs nematė Džesika. Ji būtų labai išsigandusi.

— Išsigandau ir aš.

— Tikrai? — Ji drebėjo mažiau. — Dabar galite mane paleisti.

— Paleisti? — Jis nepajudėjo.

— O gal ir ne. Taip... gera.

— Tikrai.

— Su jumis jaučiuosi gerai. — Ji jautėsi visiškai gerai. Įtampa apleido ją. — Ačiū.

— Prašau visada... manyčiau.

Praėjus keletui minučių, Trevis stumtelėjo ją:

— Geriau eikite į vidų.

Taip. Geriau palikti jį. Jo glėby buvo per daug gera.

— Negalite dar kartą nušalinti manęs. Turime pasikalbėti apie Dečempsą.

Ji pajuto, kaip jis įsitempė.

— Ne dabar, Melisa.

„Ne, ne dabar, — pamanė ji pavargusi. — Per daug galvojimo. Per daug emocijų.“ Ji atsitraukė atgal.

— Ryte.

Jis pažvelgė į dangų.

— Per ilgai laukti nereikės.

Ji žiūrėjo į perlinę brėkšmą, nusitęsiančių per nakties dangų.

— Džesikai patiko šis paros metas. Viskas buvo šviesu ir nauja, ji vėl galėjo drąsiai sutikti kitą naktį.

— Džesika būtų norėjusi, kad jums nieko neatsitiktų.

Ji papurtė galvą.

— Nebandykite manipuliuoti manimi prisidengdamas Džesika. Labanakt, Trevi. Ir atsiprašau, kad per mane patyrėte riziką.

— Jūs išgelbėjote mano kailį. Ta moteris ir mane būtų įtikinusi savo pasakojimais.

Ji pagalvojo apie tai ir nusišypsojo:

— Jūs visiškai teisus. Turėtumėt būti velniškai dėkingas man.

Ji nuėjo į miegamąjį, kur šalia Keisės sėdėjo Geilenas. Ji prispaudė pirštą prie lūpų ir pamojo jam išeiti. Jis linktelėjo ir tylutėliai išėjo. Ji atsigulė šalia Keisės ir užsimerkė.

„Tu mane palikai“, — tarė Keisė.

„Neilgai “

„Aš buvau viena “

„Tai išeik ir niekada daugiau nebūsi viena “

Tyla.

„Tu buvai išsigandusi. Vėl norėjai pabėgti į savo mišką“. Iš kur Keisė tą sužinojo?

„Tačiau aš taip nepasielgiau. Niekada ten negrįšiu.“ „Gali ateiti į mano tunelį. “

„Bet tu neilgai ten būsi. “

„Man nuolat tai kartoji. “

„Nes tai tiesa. Argi ne taip? “

Tyla.

„Ar tu tikrai nenori grįžti? “

„O kam? Pažiūrėk į mane. Ką matai? “

Tyla.

„Aš einu miegoti. “

„Užsispyrėlė. “

„Bet tu buvai išsigandusi. Aš mačiau. “

„O ką dar matei? “

„Maiklą. Aš mačiau Maiklą... “

Melisa dar ilgai gulėjo nemiegodama, kai Keisė užmigo. Ar būtumėt išliejusi nors keletą ašarų dėl manęs?

„Aš mačiau Maiklą... “

22

Po dviejų valandų atsidarė Trevio kambario durys.

Jis sukluso.

— Čia tik aš, — tarė Melisa.

„Tiktai?“ — Jis pasirėmė ant alkūnės:

— Ką čia veikiate?

— Norėjau pabūti su jumis.

— Norite pasikalbėti apie savo tėvus?

— Ne dabar.

— Apie Dečempsą?

— Man nereikia psichoterapeuto. Trevi, — ji priėjo arčiau. — Ne dėl to aš čia.

— Tai dėl ko? — paklausė jis.

— O kaip manote?

— Manau, kad geriau sakykite tiesiai.

— Norite? — Ji nutilo valdydama balsą. — Aš pasakysiu tiesiai. — Ji sustojo prie lovos. — Aš ketinu nusirengti. Matau, kad jūs nuogas, o tai labai patogu. — Ji nusivilko per galvą naktinius marškinius ir numetė ant grindų. — O dabar ketinu atsigulti į lovą su jumis. O paskui ketinu pasinerti į visus kūniškus malonumus. — Ji nutraukė nuo jo apklotą. — Ar dabar nors kiek aišku?

Jis valandėlę tylėjo, o kai prakalbo, balsas skambėjo dusliai:

— Manau, kad labai aišku. Bet šiąnakt jūs labai daug iškentėjote. Ar esate tikra, kad tinka...

— Ak, dėl Dievo meilės! Žinoma, kad esu. Nustokit verkšlenti. Manote, kad man lengva? Nesu nekalta mergelė, bet...

— Ššš. — Jis ištiesė ranką ir švelniai įbruko tarp jos kojų. — Tikiu jumis. Bet jūs greita.

— Tik nebūkite jūs... — jos balsas drebėjo. Ji prisiglaudė prie jo. — Noriu, kad tai truktų ilgai, ilgai...

— Tu nuostabus, — Melisa jaukiai įsitaisė prie jo. — Nors išoriškai atrodai kitoks, bet tavo vidinė technika neprilygstama.

— Jei būtum įspėjusi, kad ketini suvedžioti mane, būčiau pagalvojęs apie naujoves.

— Instinktas geriau, Beje, aš dar nežinojau. Nebuvau įsitikinusi. Iki nustojai spyriotis ir palietei mane. — Ji perbraukė lūpomis per jo krūtinę. — Tik tada supratau, kad nusprendžiau tinkamai.

— Gerai nusprendei. — Jo ranka įsipainiojo jos plaukuose. — Ir džiaugiuosi, kad paskutiniu momentu nesuabejojai, ar tau tinkamas laikas ir deramas vyras.

— Gali traukti mane per dantį. Nebūčiau apgavusį tavęs. — Ji nusijuokė. — Ir, be abejonės, nebūčiau apgavusį savęs. Koks tu daraisi kandus, Maiklai Trevi.

— Stengiuosi įtikti. Tu sakei: „visus kūniškus malonumus“

— Manau, kad mes pasiekėme tą ribą.

— Ne, mes dar net nepradėjome. — Jis paėmė jos ranką ir pradėjo čiulpti jos smilių.

Ji pajuto plūstelėjusią karščio bangą. Jėzau, jis toks puikus. Seksas su juo buvo visai kitoks, to jai niekada neteko patirti. Artumas tiesiog degino.

— Gal ir ne. — Ji pasislinko arčiau. — Įrodyk...

Saulė buvo pakilusi aukštai, kai jie išėjo į priebutį.

— Štai ten, ant kopos, Geilenas. — Melisa stebėjo, kaip jis pasirąžė, nusižiovavo ir atsigulė ant smėlio. — Jis atrodo toks atsipalaidavęs, tiesiog gulinėja, žiūri į laivus. Pirmą kartą, kai čia atvykome, matau jį šitaip tinginiaujantį. Jis visada kruta. Tai verda, tai šneka telefonu, tai vadovauja.

Trevis žvilgsniu pasekė Geilaną, paskui — du laivus, sustojusius netoli kranto.

— Universalus. Galbūt jis daug taktiškesnis negu manai. Nenorėjo trukdyti mums. Jis supratingas.

— Supratingas? — ji pažvelgė į Trevį. Šio plaukai buvo suvelti, marškiniai suglamžyti, o veido išraiška... Ji žiūrėjo į šalį. Jai buvo aišku, bet gal... — Ką Geilenas galėjo suprasti apie mus? Negi manai, kad jis tiki, jog suvedžiojau tave norėdama pasiekti savo?