Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Jūs pasilikite su Keise. Aš susitiksiu su Daniele Kleiron. Juk ji mažiau bijos susitikusi su moterimi. Ar ne?

Jis papurtė galvą.

— Ji nurodė Trevį. Beje, į ją gali taikytis Dečempsas. Šalia jos gali būti pavojinga.

Jos rankos susispaudė į kumščius.

— Aš — nekvailė. Nepulsiu tuoj derėtis ir šauktis...

— Žinau, kad jūs nekvailė. — Jo lūpos buvo kietai suspaustos. — Bet nežinote šito žaidimo. Aš nesutinku su Treviu, kad jus reikia laikyti nežinioje, bet taip pat negaliu leisti jums elgtis neatsakingai.

Iš jo veido išraiškos ji sprendė, kad jis išliks neperkalbamas. Ji pakilo iš užstalės ir nužingsniavo prie durų.

Geilenas pašoko:

— Kur jūs?

— Pasivaikščioti. Aš esu pikta kaip velnias ir turiu leisti, kad pyktis išgaruotų. — Ji niūriai pažvelgė į jį pro petį. — Negi pamanėte, kad ketinu šokti į automobilį ir dumti į Sent Ivą?

— Tokia mintis tikrai man toptelėjo.

— Kaip sakiau, nesu kvailė, Geilenai. Žinau, kad bandytumėte sulaikyti mane, o jūs tikriausiai geriausiai iš visų mokate sulaikyti žmones. — Ji trenkė durimis ir nubėgo laiptais. Ėjo skubiai, energingai, kulniukai smigo į minkštą smėlį. Turėjo išeiti iš to namo, kol nepratrūko pykčiu.

Melisai norėjosi kam nors smogti.

Ne, ne kam nors, o Treviui. Jis visur buvo jai užtvara ir žiūrėjo, kad tik Geilenas jai nepadėtų. Dabar buvo proga, pirmas kartas surasti Dečempsą, o ji turėjo sėdėti čia ir laukti, kol kas kitas suras Džesikos žudiką.

Džesika.

Neapsiverkti. Ji jau ir taip daug prisiverkė. Kai ją užvaldydavo emocijos, ji nepajėgdavo blaiviai galvoti. Ji sustojo prie pat bangų ir žiūrėjo į jūrą. Jautėsi mažytė ir vieniša.

Liautis liūdnai galvoti. Neigiamos mintys — nesąmonė. Ji buvo viena, bet tai nereiškė, kad negalėjo padaryti to, kas turėjo būti padaryta.

Tik reikėjo padirbėti. 20 val. 35 min.

— Ir štai aš čia, — niūriai ištarė Karlstadas sėsdamasis prie staliuko lauko kavinėje. — Pageidaučiau, kad viskas būtų gerai, Trevi.

— Jūsų situacija negalėjo būti blogesnė.

— Negalėjo. Tu vis tiek likai gyvas, pasibaigus šiam susitikimui. Man nepatinka būti dvigubai apgautam, niekše.

— Jūs nebuvote apgautas dvigubai. Tikrai neturėjau tokių ketinimų. — Jis pastūmė krepšelį per stalą. — Čia visi deimantai, kuriuos šiuo metu turiu. Deja, kiti yra CŽV rankose.

Karlstadas nepalietė krepšelio.

— Tai nelabai gerai.

— Aš grąžinsiu permokėtus pinigus iš Šveicarijos banko sąskaitos. Tai reiškia, kad už trūkstamus deimantus nereikia mokėti.

— Žinai, kad ne čia šuo pakastas. Tų deimantų turi nelikti, jie turi dingti.

— Yra keletas idėjų, kaip tą padaryti. O kol kas turėtumėte pripažinti: visai geras dalykas, kad deimantai pasiekė CŽV.

— Neturiu nieko pripažinti, — Karlstado veido išraiška buvo akmeninė. — Aš patekau į labai keblią padėtį prieš mano darbdavius. Jie nemėgsta pralaimėti.

— Jūs nepralaimėjote. Laimėjote laiko sandėriui su rusais. Jie nežino, kad neturite visų deimantų.

— Taip pat neturiu ir gamybos proceso. Duok diskelį, Trevi.

— Gausite jį.

— Dabar.

— Aš ne toks žioplys, Karlstadai. Jis saugioje vietoje ir nukeliaus tiesiai į „The New York Times“, jei sutartu laiku dėl jo nepaskambinsiu. Atsiųsiu jį. — Jo žvilgsnis nuklydo į viešbučio stogą anapus gatvės. — Kitu atveju, jūs dar nutartumėte duoti ženklą tam džentelmenui pašalinti mane.

— Manei, kad pasitikėsiu tavimi? Kartą jau pasitikėjau.

— Jūs ne pasitikėjote, o darėte tai, kas buvo būtina įtikti jūsų darbdaviams. Taip, kaip šį kartą padarysite, kas būtina, kad jie liktų patenkinti. Aš laikysiu jums duotą žodį, nes taip elgtis yra protinga. Man užtenka problemų be jūsų persekiojimo.

— Girdėjau. — Jis valandėlę patylėjo. — Galėjai pasidaryti disko kopiją.

— Atsakymas toks pat. Man užtenka problemų ir be šitos.

— Kada jį gausiu?

— Paskambinsiu ir pranešiu, iš, kur pasiimti. — Jis atsistojo. — Ilgas nuotolis.

Karlstado šypsena buvo nelinksma.

— Tai išmintinga. Už praradimus aš atsilyginu pačiu grubiausiu būdu. Traukis man iš kelio.

— Turėsiu tai galvoje. — Jis vėl pažvelgė į stogą. — Jau išvykstu. Prašau pasakyti savo draugui, kad nesistengtų sekti manęs. Tai būtų sandėrio laužymas.

— Duodu dvi dienas, kad man pristatytum tą diskelį. Arba vėliau pats jo ateisiu. — Jis piktai nusišypsojo. — Ilgiau laukti negaliu sau leisti. Tau dabar karšta. Nenoriu, kad kas nors nužudytų tave anksčiau, nei aš gausiu progą.

— Tai būtų neteisinga. Pasistengsiu jūsų nenuvilti. — Trevis nuėjo gatve ir pasuko už kampo. Jo žingsnis pagreitėjo. Jis trisdešimt minučių pavaikščiojo, kol įsitikino, kad jo neseka. Tada nuėjo į savo automobilį.

Kol kas viskas gerai. Tai buvo arti. Labai arti.

Jo pranašumą lėmė tas faktas, kad Karlstadas buvo verslininkas ir žinojo, kada nutraukti savo praradimus. Tai nereiškė, kad jis nepersekios Trevio, jei neteks likusių deimantų. Protingiausia dabar Treviui būtų dingti iš Europos ir kurį laiką tyliai lindėti svetur.

Velniop visas protingas mintis.

Kol aplinkui sukiojasi gyvas Dečempsas.

Jam bejungiant pežo variklį, suskambo telefonas.

— Yra problemų, — tarė Geilenas. — Ar jau išvažiavai iš Kanų?

— Dar ne. Kotedže turėčiau būti po keturių valandų.

— Nevažiuok čia. Važiuok tiesiai į Sent Ivą. Skambino Danielė Kleiron. Nori su tavimi tartis. Po vidurnakčio ji lauks senoje bažnyčioje šiauriniame kaimo pakraštyje.

— Kada ji skambino?

— Po šešių. Pamaniau, kad reikia duoti tau laiko pabaigti reikalus su Karlstadu. Nuo Kanų iki Sent Aiverso kelios valandos kelio. — Jis patylėjo. — Bet geriau paskubėk. Melisa gali ten nuvažiuoti anksčiau už tave.

— Ką? Tu jai pasakei?

— Kaltas. Bet aš ją visą laiką stebėjau, kai ji buvo paplūdimy. Kai grįžo iš pasivaikščiojimo, atsigulė tiesiai į lovą.

— Dėl Dievo meilės, tu nieko neįtarei?

— Žinoma, kad įtariau. Per pastarąsias dvi valandas buvau atidaręs duris keturis kartus, kad pasižiūrėčiau, ar ji tebėra. Paskutinį kartą ji sviedė į mane knygą. Po penkių minučių išgirdau furgono variklį. Tikriausiai tuo metu, kai dariau duris, ji išlindo pro langą. Išlėkiau į lauką, bet ji jau važiavo pakrante.

— Aš užmušiu tave.

— Galiu ir pats nusižudyti. Man tai pažeminimas. Nuo galingo karžygio nusiritau iki Keisės auklytės.

— Nereikėjo jai sakyti. Mes nežinome, kokia velniava vyksta su Daniele Kleiron.

— Man pačiam nepatiktų, jei mane laikytų nežinioje. — Jis nutilo. — Ir ji nėra visiškai nesaugi. Pats davei jai ginklą.

— Tai vienintelis jos turimas ginklas. Ji nepatyrusi. Nežino...

— Tą aš ir bandžiau jai pasakyti. Ji nesiklausė. Paskambink, kai nuvažiuosi į Sent Ivą. — Jis baigė pokalbį.

Trevis pažvelgė į rankinį laikrodį. Nuo čia iki Sent Ivo mažiausiai trys valandos kelio.

Jo koja užmynė akceleratorių ir mašina šovė pirmyn.

21 Sent Ivas

Senovinė bažnytėlė ant kalvos turėjo būti pastatyta prieš šimtmečius, o už jos nusitęsusiose kapinėse, kaip atrodė, ilsėjosi vietos gyventojų kartų kartos. Pastatas buvo be langų, o laiptai, vedę iki masyvių ąžuolo durų, ištrupėję.

Melisa nebuvo linkusi lipti tais laiptais. Ryškioje mėnesienoje ji būtų matomas taikinys. Ji pasitraukė į gilesnį ąžuolo šešėlį. Ranka striukės kišenėje gniaužė ginklą.