Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Kiek jums buvo metų, kai mirė tėvas?

— Trylika.

— Su tokia praeitimi kitiems mokiniams turbūt įvarėte šoką?

— Ne visai taip. Tada jaučiausi labai prislėgtas. Tėvo mirtis nebuvo įprasta, ir aš truputėlį pasišiaušiau.

— Kas jam atsitiko?

— Jis užmynė ant nuospaudos vienam Alžyro narkotikų karteliui. Jie susprogdino mūsų laivą.

Jos akys išsiplėtė nuo šoko.

— Ir jūs buvote tame laive?

Jis linktelėjo.

— Buvo ir Janas. Tėvas buvo apačioje, kajutėje. Sprogimas jį užmušė vietoje. Mes su Janu buvome denyje. Sprogimo banga išmetė mus už borto. Prasiskėliau galvą į kažkokias nuolaužas. Janas turėjo tempti mane į krantą. Praleidau savaitę ligoninėje. Janas neapleido manęs. Kai jau šiek tiek pasveikau, pasiėmė į Amsterdamą.

— O kaip su tėvo žudiku?

Turite omeny policiją? To verslo, kuriuo vertėmės, dėsnis toks: jei nenori atsidurti kalėjime, neprasidėk su policija. Savo problemomis rūpinkis pats.

— Tik ne tada, kai esi trylikametis.

— Ne visą laiką buvau trylikos, — nusišypsojo Trevis.

Ji įdėmiai pažvelgė į jo veidą. Pajuto šaltį.

— Ir ką jūs darėte?

— Na, ką ir visi vaikai. Mokiausi, žaidžiau, skaičiau knygas. — Jis atsistojo ir nunešė puodelį į kriauklę. — Ir laukiau.

— O tada?

— Jums nereikia žinoti smulkmenų. — Jis išskalavo puodelį ir pastatė jį ant lentynos. — Aš tuo pasirūpinau.

Jis teisus: ji nenorėjo žinoti smulkmenų. Aišku, kad jos turėjo būti žiaurios.

— Šokiruota? — Jis tyrėjos veido išraišką. — Neturėtumėt. Žinote, manęs niekas nemaitino sidabriniu šaukšteliu kaip jūsų. Mudu labai skiriamės.

— Kadangi troškote keršto? — Ji papurtė galvą: — Mes visiškai nesiskiriame.

— Gal ne jausmais, bet garantuoju, kad visai kitaip žiūrime į egzekuciją. Jei paliečia ką nors, kas man brangu, aš nesitveriu greito švaraus nužudymo. — Jis nutilo. — Todėl nemanykite, kad įtiksite man.

Ji be žodžių žiūrėjo į jį.

— Po galais, leiskite man tą padaryti. — Jis suspaudė kumščius. — Manote, kad lengva nužudyti žmogų?

— Netikiu, kad bus sunku nužudyti Dečempsą. Tas pat, kas užminti tarakoną. — Ji atsistojo. — Arba suduoti jam per galvą sidabriniu šaukštu. Labos nakties, Trevi.

— Melisa, ne... — Jis giliai įkvėpė. — Aš galiu būti laisvas nuo Keisės, bet jūs — ne. Pažadėjote Džesikai.

— Galite man nepriminti. Tačiau dabar jai geriau. Ar turite daugiau žinių iš Geileno?

— Ne.

— Bet pasakytumėte man? — Kai jis neatsakė, ji suspaudė lūpas. — Aš daug galvojau. Jūs mane išstumiate. Mūsų partnerystė buvo trapi. Norėčiau žinoti, kas bus toliau.

— Dečempsas nužudys jus. Paklausykite manęs. Jūs puolate šį vaikiną lyg diversantė. Pažįstu jus. Nemačiau kito tokio žmogaus, kuris taip stipriai mylėtų gyvenimą. Kaip jūs jausitės atėmusi gyvenimą iš kito?

— Taip, kaip reikėtų. Jis nužudė mano seserį. Ir padarysiu viską, ką privalau padaryti.

— Palikite jį man, Melisa.

Staiga ją užvaldė pyktis:

— Nė velnio aš jums nepaliksiu.

Ji nužingsniavo į miegamąjį ir trinktelėjo paskui save durimis. „Po šimts pypkių. Dar pažadinsiu Keisę“, — pamanė.

Ne, mažylė miegojo.

Kol ji sėdėjo ant lovos ir žiūrėjo į Keisę, jos pyktis pamažu sklaidėsi.

— Turi atsigauti, vaikeli, — sušnibždėjo ji. — Tu jau prie pat tunelio krašto. Turi iš jo išeiti. Tu skolinga Džesikai.

Keisė krustelėjo.

Melisa apmirė. Ji nė karto nematė, kad Keisė taip elgtųsi, kai ją kalbindavo Džesika. Džesika sakė jautusi jos reagavimą, bet dabar tai buvo tikras fizinis veiksmas.

— Keise?

Mažylė pasuko galvą į šoną.

Atsisakymas bendrauti. Bet tai irgi reagavimas.

— Gerai. — Ji nurijo seilę. — Dar vienas žingsnelis. Atrodo, šiąnakt suartėjome labiau, nei maniau. Kol kas tik pasėdėsiu čia ir pakalbėsiu. Tu juk klausysi? Mes pasikalbėsime apie „Vėjo šokėją“, apie tave ir mane, ir apie tai, kaip visiems laikams atsikratyti tų pabaisų.

— Sveikas, Trevi. Tu man labai nusibodai.

Jis sukluso:

— Kas čia?

—Nepažįsti mano balso?

Jis staigiai įkvėpė:

— Dečempsas?

— Ar žinai, kokį grožį sunaikinai? — Dečempso balsas buvo kimus iš skausmo.

— Nežinau, apie ką kalbi.

— Nejau atsitiktinumas, kad į mano namus buvo įsiveržta, o dabar jie sugriauti... Žinau, kad tu manęs ieškai. Aš taip nemanau. Juk tai tavo darbas. Tiesa?

— Aš nesusprogdinau tavo namų. Tu pats padėjai sprogmenį.

— Jis nebūtų sprogęs, jei vidun niekas neįsibrautų.

— Tu pats ir susprogdinai. Kodėl?

— Daugiau tas menas nebūtų mano. Turėčiau galvoti apie jį, kaip priklausantį tau ar dar kam nors, kam jį parduotum. Man jis būtų suterštas.

— O Dieve, tai tu palėpės kolekcionierius?

— Ak, koks posakis. Nieko apie tai nežinai. Bet tau nepavyko pavogti iš manęs visų lobių. Negi manai, kad laikyčiau juos vienoje vietoje? Bet už Monė privalėsi man užmokėti. Turėsi duoti ką nors mainais. Kur yra „Vėjo šokėjas“, Trevi?

— Muziejuje.

— Neskiesk. Pasiėmei kartu.

— Iš kur žinai?

— Kur statula?

— Jei, kaip sakai, pasiėmiau, tai tau nepasakysiu. Kodėl skambini?

— Sakiau.

— Kodėl skambini?

— Galbūt pamaniau, kad jau laikas susipažinti. Ilgai tavęs ieškau.

— Ir radai. Bet nušovei Janą, ne mane.

— Turėjau tam savų priežasčių. Manau, žinai, kokių.

—“Vėjo šokėjas“.

— Iš tavo pašnekesio su van der Beku man tapo aišku, kad ruošeisi pavogti statulą. Man teliko laukti ir stebėti.

— Bet jau buvai išžvalgęs muziejų.

— Pamaniau, gal reikės, nes tu neprileidai mane prie mergiotės. Būtų taip lengva iškeisti ją į „Vėjo šokėją“

— Vadinasi, viskas buvo dėl tos statulos.

— Žinoma. Visada. Aš norėjau turėti „Vėjo šokėją“, kai dar buvau vaikėzas. Visą gyvenimą laukiau savo šanso. Tu du kartus sugadinai man šį reikalą.

Reikėjo leisti jam kalbėti. Sužinoti, iš kur tas šunsnukis skambino.

— Ir ką tu darysi su statula? Parduoti negalėsi, o Andreasas niekada nesiliautų tavęs ieškojęs.

— Abu žinome, kad žemėje yra vietų, kur žmogus mažiau pastebimas. Pastaruoju metu dairausi į Rytus. Europoje man darosi per karšta. — Jis patylėjo. — Ir tas, kas galėtų parduoti „Vėjo šokėją“, yra be sielos.

— Negi tiki, kad turi sielą, Dečempsai?

— Ar todėl, kad nesu sentimentalus kvailys? Kas yra siela? Mano vidinis aš dainuoja, kai matau gražų paveikslą ar didingą statulą. Aš apsipyliau ašaromis, kai pirmą kartą išvydau „Vėjo šokėjo“ nuotrauką. Kas gali pasakyti, kad mano jautrumas neprilygsta tavajam?

— Aš nesu šaltakraujis žudikas.

— Tai menkas argumentas. Tu protingas vyras, bet būtum daug vertesnis priešininkas, jei tavęs neužvaldytų emocijos. Tuo akivaizdžiai įsitikinau, kai nužudžiau van der Beką.

Jis sutramdė užplūdusį pyktį:

— Nebuvo priežasties žudyti Janą.

— Dar ir kaip buvo. Įskaudinau tave. AŠ visada randu priežastį. Aš niekada neįsitraukiu į bejausmes skerdynes.

— Net tada, kai nužudei savo patėvį.

— O, kruopščiai padirbėjai. Ir ką sužinojai apie mano gerbiamą patėvį?

— Kad nemėgai jo ir pademonstravai savo neapykantą sukapodamas jį į gabalėlius. Tik ką jis tau padarė?

— Jis pasodino mane į kalėjimą už tą pačią meilę, kurią bandė man įskiepyti. Aš praktiškai gyvenau jo meno galerijoje. Ir kas čia tokio, kad pamėginau pasiimti porą kūrinių sau? Sėdėdamas kalėjime, turėjau daug laiko viską apmąstyti. Tuo laikotarpiu buvau tarsi kokone, o paskui virtau drugeliu.