Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Negalėjo šitaip stovėti čia visą naktį. Ji palaižė lūpas ir pašaukė:

— Daniele! Daniele Kleiron.

Jokio atsakymo.

— Aš Melisa Raili. Mane atsiuntė Maiklas Trevis.

Niekas neatsakė.

— Jis nežinojo, ar spės laiku atvažiuoti. Bet aš galiu duoti pinigus, kurių jums reikia.

Be atsako.

— Dėl Dievo meilės, argi jis būtų siuntęs moterį, jei būtų norėjęs jums pakenkti.

— Jeigu jis išmintingas.

Melisa skubiai atsisuko. Nuo kapinių pusės iš už bažnyčios išėjo moteris. Nedidukė, juodaplaukė, kokių trisdešimt penkerių metų, vilkinti purpurinių megztiniu ir gėlėtu sijonu.

— Mano vyras nebuvo išmintingas. Jis niekada neklausydavo manęs. Visada nepakankamai mane vertino.

Ji ėjo nukreipusi ginklą į Melisą.

— Todėl tam niekšui ir pavyko nužudyti jį. O aš nieko nevertinu nepakankamai. Neketinu mirti. Rankas aukštyn!

Melisa lėtai pakėlė rankas.

— Aš čia ne tam, kad pakenkčiau jums, o kad duočiau tai, ko jums reikia.

— Ar galite sugrąžinti mano vyrą?

— Ne, bet galiu duoti pinigų, kad būtumėte saugi.

— Ir ko už tai norite?

— Edvardo Dečempso. Ar žinote, kur jis?

Tyla. Paskui:

— Galbūt.

Melisos širdis suspurdėjo.

— Koks galbūt? Arba žinote, arba ne.

— Gal ir žinau. Kalbėsimės, kai pamatysiu pinigus. Ir geriau, kad greičiau. Nemanykite, kad man labai patiko slapstytis visas tas savaites.

— Gal galite nuleisti ginklą? Matote, kad nekeliu grėsmės.

Danielė žiūrėjo į ją vertindama, kol pagaliau ištarė:

— Ne. Esate per švelni.

Ji nuleido ginklą:

— Nebuvau tikra, ar jūs ne nuo Dečempso. O gal norėjote išvilioti mane pasirodyti? — Jos lūpos persikreipė. — Tas šunsnukis moka išnaudoti moteris. Kaip tą kalę Džiną Bjudžolis. Per ją ir aš įsivėliau.

Melisa nuleido rankas.

— Ar ji papasakojo, kas nutiko Veisare?

— Ne. Pasakė tik tiek, kad Dečempsas ketino padėti jai praturtėti. Aš suvokiau viską tada, kai išgirdau, kas ten atsitiko. — Jos veidas pasidarė rūstus. — Iš pradžių ji kraustėsi iš galvos dėl jo, o paskui tik dėl jo žadėtų pinigų.

— Ar anksčiau, iki Veisaro, teko jį sutikti?

— Kartą ar du.

— Kur?

Ji papurtė galvą:

— Pirma pinigus.

— Kiek?

— Trevis mano vyrui siūlė penkis šimtus tūkstančių dolerių. Aš noriu septynių.

— Gali prireikti laiko surinkti tokią sumą.

— Aš neturiu laiko. Turiu išvykti iš čia. Duodu laiko iki rytojaus vakaro... Kas čia? — Ji iškėlė galvą ir žiūrėjo į mišką už Melisos. — Negirdėjote?

Melisa apsigręžė:

— Ką?

— Šlamesį. Miške kažkas yra. — Ji atsigręžė į Melisą. Jos akys blizgėjo. — Pamelavote. Jus atsiuntė Dečempsas.

— Ne. Ten galėtų būti Trevis. Jis sakė, kad...

— Melagė. — Ji prišoko prie Melisos. — Tai ne Trevis, o Dečempsas. — Jos pistoleto vamzdis artėjo prie Melisos galvos.

Melisa stvėrė moters ranką ir užsuko už nugaros.

— Paleisk mane, kale.

Melisa paleido ranką, bet pati išsitraukė ginklą iš striukės kišenės.

— Kai išklausysite. — Ji prispaudė pistoletą prie Danielės nugaros. — Pirma, aš negirdėjau jokio šlamesio. Antra, aš būčiau paskutinė, susidėjusi su Dečempsu. Jis nužudė mano seserį. Noriu jam atkeršyti lygiai taip, kaip ir jūs.

— Daug labiau, — pasigirdo vyriškas balsas jai už nugaros. — Daug labiau, panele Raili.

Skausmas nudegino galvą.

Ji susmuko ant žemės.

— Ar ji negyva, Edvardai?

„Danielės balsas“, — lyg pro miglą suprato Melisa.

— Tikiuosi, kad ne. — Jis pasilenkė ir pakėlė jos ginklą, iškritusį iš rankų. — Turiu kitokių planų dėl jos. Manau, kad tik prarado sąmonę.

— Ilgai užtrukai.

Dariau, ką liepei. Bandžiau užlaikyti ją.

— Ir labai gerai darei, Monika. Jei nežinočiau, kad Danielė negyva, pats būčiau tave palaikęs ja. Atleisk, kad apsunkinau tau darbą. Ieškojau aplinkui Trevio.

— Jo nėra?

— Dar ne.

— Bet tu atsiskaitysi su manimi? Aš nekalta, kad atvažiavo ji, o ne Trevis. Ar aš gausiu savo pinigus?

— Žinoma. Juk prižadėjau. Eime į bažnyčią, kur galėsiu pašviesti žibintuvėliu ir atskaičiuosiu tau pinigus.

— O kaip ji?

— Užtruksime tik kelias minutes.

Jie ėjo tolyn. Kažkas negerai...

Nesvarbu. Galima bus apie tai pagalvoti vėliau. Atsistoti. Eiti iš čia, kol jie negrįžo.

Melisa sunkiai atsiklaupė.

Jėzau, kaip skaudėjo galvą.

Kaip nors pajudėti. Atsistoti.

Šiaip taip atsistojo.

Svyravo kelio link.

Kaip nors, įlipti į mašiną. Dieve, kaip pykina.

Rasti vietą, kur porą minučių galima būtų pailsėti.

Jai reikėjo išsivemti. Nusvyravo iki medžio, atsirėmė į jį ir laikėsi, kol išvėmė.

Ant peties pajuto ranką.

Dečempsas!

Ji atsisuko ir smogė kumščiu į veidą.

— O Jėzau, ką čia...

Ten buvo Trevis.

Ji susmuko jam į glėbį.

— Jis čia. Turime grįžti...

Jis sukluso:

— Dečempsas?

— Čia, bažnyčioje. Ir moteris... bet ne Danielė Kleiron. Jis vadino ją Monika. Atrodo, Danielė Kleiron negyva. Dabar jis moka tai moteriai pinigus. — Ji atstūmė jį. — Turime grįžti.

— Nieko dabar neturite daryti, tik atsisėsti, kad nenukristumėte. — Jis susiraukė: — Žaizda kraujuoja?

— Nežinau. Jis trenkė man. — Ji pažvelgė į kalvą. — Turime grįžti į bažnyčią. Jis ir ta moteris... — Ji nutilo. — Ne. Čia kažkas negerai. Jis net nepatikrino, ar aš tikrai be sąmonės. Tikriausiai žinojo, kokio stiprumo smūgį sudavė. Jis nepasižiūrėjo... — Ji patrynė smilkinį. Pirštai sudrėko. Žaizda kraujavo. — Jis norėjo, kad aš nueičiau ieškoti jūsų. Norėjo, kad kuo skubiau lėktumėte į bažnyčią. Tai spąstai.

Jis lėtai ištarė:

— Bet jei žinome, kad čia spąstai, tuomet pranašumas mūsų.

Ją apėmė baimė.

— Ne, jis jūsų laukia. Nužudys jus.

Trevis neklausė jos.

— Ar galėsite užkopti į kalvelę. Į bažnyčią eisiu aš vienas, bet nenoriu jūsų palikti čia vienos.

— Po velnių, jis juk laukia.

Jo veido išraiška buvo niūri.

— Mano eilė. Ketinu pasinaudoti proga. — Jis pakartojo klausimą: — Ar galėsite užkopti į kalvelę?

— Užkopsiu. — Ji taikė į koją su juo. Ji neketino čia pasilikti. — Bet jis gali... Koks čia kvapas?

— Velnias.

Bažnytėlė ant kalvos liepsnojo. Liepsnos liežuviai veržėsi pro kiaurus langus, laižė duris.

— Jis padegė?

Trevis linktelėjo žiūrėdamas į degančią bažnyčią.

Tas kvapas...

Jėzau, jai vėl bloga.

Nes ji atpažino tą kvapą.

Siaubingas jos košmarų kvapas.

Degančio kūno kvapas.

— Eime, — paėmė ją už alkūnės Trevis. — Eime iš čia.

Ji nesiliovė žiūrėjusi į liepsnas.

— Dečempsas.

— Būtų kvailys, jei liktų čia. Tuoj prie bažnyčios subėgs kaimiečiai.

Taip. Ji jau pamatė. Senuką, spėjusį užsimauti tik kelnes, ir moterį, nešiną kibiru. Ką gali vienas kibiras vandens prieš šitokį gaisrą?

— Kažkas yra viduje. Kvapas...

— Žinau. Bet jau per vėlu ją išgelbėti. Ji tikriausiai buvo negyva dar prieš gaisrą.

Jis kalbėjo apie moterį, apsimetusią Daniele Kleiron.

— Jis ją nužudė?

— Nedidelė staigmena. Dečempsas nemėgsta liudininkų. — Jis stūmė ją nuo kalvos. — Jis padegė ir Kleironų namą, kad panaikintų įkalčius.