Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

„Taip lengviau.

„Daugiau to nedaryk. “

„Bet man skauda gerklytę. Tu juk nenorėtum, kad man skaudėtų. “

„Ne taip ir skauda. Ir žmonės nesupranta, kai šitaip kalbi. Mamai ir tėveliui dėl to bus neramu. “

„Gerai. Nekalbėsiu su niekuo, tik su tavimi. “

Buvo aišku, kad Keisė nori išlaikyti savo nuomonę, nepaisydama, ką sakė Melisa. Teko priimti kompromisą.

„Sutinku. “

„Ar tu tikrai žinai, kad Maiklui viskas gerai? “

Ji atidarė duris.

„Gydytojas sakė, kad jis pasveiks. “

„Man jau buvo neramu. Aš vis bandžiau ir bandžiau, bet negaliu pasiekti jo. Dabar aš esu ne tunelyje, ir jis turi būti čia. Kitaip negerai. “

„Apie ką čia kalbi? “

„Tu jam pasakyk. Taip negerai...“

— Noriu iš čia išeiti, — pasakė Trevis, vos Melisa kitą rytą aplankė jį. — Ir kodėl tu vežimėlyje? Dečempsas tave sužeidė. Nežinojau, ar tas niekšas melavo, ar ne. Tikėjau, kad melavo.

— Nusiramink. — Ji privažiavo arčiau prie lovos. — Man viskas gerai. Tik trumpai esi pririšta prie to nelemto vežimėlio. Keisė su tėvu ruošiasi tave aplankyti, bet aš panorau būti pirma. Ji nusišypsojo akinančia šypsena. — Trevi, praeitą naktį ji atsigavo.

Jis sustingo:

— O Dieve!

— Ją ištraukė stiprus išgyvenimas. Ji pamanė, kad tu miršti.

— Kaip ji?

Išsigandusi, energinga... gražutė. — Ji sunkiai nurijo seiles. — Labai graži, Aplankiau ją vakar ir šįryt. Keisė nuostabiai man šypsojosi. Niekada nebuvau mačiusi jos šypsenos.

— Aš irgi.

Ji giliai įtraukė oro.

— Mes turime iš čia dingti. Dabar Andreasas meilutis ir gerutis. — Ji susiraukė. — Tiek, kiek jis gali būti. Bet kai įsitikins, kad Keisei viskas gerai, nežinau, koks jis bus. Atrodo, jam truputį per sunku tau atleisti.

— Nesitikėjau jo atleidimo.

— Na, jei mes iš čia dingtume, būtų toks atvejis: kuo toliau nuo akių, tuo širdžiai lengviau. Andreasas susigrąžino Keisę ir „Vėjo šokėją“ Ir Dečempsas negyvas. Jis negali gauti nė svaro tavo kūno.

— Ne?

— Paskambinau Geilenui. Po pusvalandžio jis bus čia ir pasiims mus.

Jis susiraukė:

— Nenoriu įpainioti Geileno.

— Niekas nežino, kas jis. Manys, kad komercinis pilotas. Jis nuskraidins mus į Nicą, o iš ten — į Džiuniperį.

— Viską suplanavai.

— Kažkas turėjo. Kadangi tu pašautas ir negalėjai pakelti galvos, o tuo labiau...

— Gerai, gerai, — ėmė juoktis jis. — Bet kai Geilenas pamatys, kokie mes sumaitoti, nebus galo jo kalboms, kodėl nepasiėmiau kartu. Jis prisiekinės, kad to nebūtų buvę, jei jis būtų drauge.

— Gal ir nebūtų. — Ji papurtė galvą. — Nieko nežinau. Viena man tikrai aišku, kad turiu tave iš čia išsivežti.

— Ir aš žinau, kad turiu vykti su tavimi. — Jis patylėjo. — Bet kur ir bet kada.

Ji nuščiuvo.

— Ką?

— Ką girdėjai. Keista, kad praregėjimas ateina tada, kai manai, kad jau mirsi.

— O kaip su stovėjimu nuošaly ir žiūrėjimu?

— Nepasakiau, kad tai bus lengva, — nusišypsojo jis, — bet tikiu, kad tikrai verta pabandyti. — Jo šypsena dingo: — Kaip manai?

Ji atsakė neužtikrintai:

— Yra galimybė manyti, kad verta. Nors esi labai...

— Maiklai, aš laukiau, kol galėsiu tave pamatyti, — Keisė įlėkė į kambarį. — Galėjai ateiti su... Oi, tu subintuotas. Melisa sakė, bet aš...

— Mane tik truputėlį apibrozdino, — nusišypsojo jis. — Bet tu atrodai žavingai. Sveika sugrįžusi į gyvenimą, Keise. Kaip jautiesi?

Ji lėtai pavaikščiojo po kambarį.

— Aš negaliu vaikščioti, nes neklauso kojytės. — Ji klestelėjo ant lovos krašto. — Tėvelis sakė, kad taip atsitiko dėl to, jog ilgai nevaikščiojau.

— Tai turbūt tiesa.

— Mama atvyksta čia. Tėvelis liepėjai pasilikti Vašingtone, bet ji jau sėdėjo lėktuve, kai jis jai skambino. Ji sakė, kad negali sulaukti, kada pamatys mane. Tėvelis sakė, kad ji bus vienintelė, pagimdžiusi vaikelį prezidentiniame lėktuve.

— Atrodo, kad tau viskas gerai.

— Taip, viskas gerai. Tik vis dar bijau. Bet „Vėjo šokėjas“ su manimi, — ji nusišypsojo plačiau. — Jis saugos mane. Tėvelis man jį atvežė vakar vakare. Kaip nuostabu!

Melisą nukrėtė šiurpas, kad Andreasas iškart po kruvinų įvykių statulą nugabeno pas Keisę. Nors nieko čia nuostabaus. Andreasų šeima ir toji statula per šimtmečius matė ir mirčių, ir džiaugsmo. Jei „Vėjo šokėjas“ galėjo padaryti ją laiminga ir suteikti tikėjimo gyvenimu, kodėl dabar jai jo neduoti?

— Nuostabu, Keise.

Jos šypsena išblėso:

— Bet Melisa, sako, kad jūs abu išvyksite, Maiklai. Nenoriu, kad tu išvyktum.

— Geriausia mums yra išvykti, — tarė jis. — Jei tau mūsų prireiks, mes visada atvažiuosime.

Ji susiraukė:

— Prižadi?

— Prižadu. — Trevis paspaudė jos rankutę. — Tu tik pasakyk ir aš bėgte pas tave atbėgsiu.

— Dauguma žmonių laukia oficialaus kvietimo, — pasigirdo nuo durų Andreaso balsas.

Trevis sustingo.

— Keisė ką tik pakvietė. Bet jei gerai ja rūpinsitės, mergaitei neprireiks siųsti SOS. Ar ne taip?

— Aš ja gerai rūpinsiuosi. — Jis priėjo ir pakėlė Keisę. — Girdėjau, kad ketinate išvykti?

— Po dešimties minučių mūsų paimti atskris pilotas, — skubiai atsakė Melisa. — Žinau, kad džiaugtumėtės atsikratęs mūsų iki ponios Andreas atvykimo.

— Turiu daug būdų atsikratyti jūsų. — Jis pabučiavo Keisę į skruostą. — Kur žadate skristi?

— Į Džiuniperį.

— Kokia staigmena. Nepanašu į Trevį. Jam reikia labiau jaudinančios susitikimo vietos. Ir labai arti nuo Vašingtono. — Jo lūpos kietai susičiaupė. — Gal truputėlį per arti nuo manęs?

— Mes galime ten negyventi, — atsakė Melisa. — Bet aš ten turiu asmeninių reikalų. Džesika. Ar jūs pasirūpinote atleidimu?

— Aš pažiūrėsiu.

— Gerai. — Ji drąsiai atlaikė jo žvilgsnį, nors taip nesijautė. — Tuomet tai nuspręsta.

Andreasas valandėlę tylėjo žiūrėdamas į Trevį.

— Atrodo. Liepsiu Denliui pasirūpinti, kad nuneštų nuo laiptų ir įsodintų į lėktuvą. — Jis buvo beišnešąs Keisę iš kambario.

Melisa lengviau atsikvėpė. Ji net nenorėjo žinoti, kaip toli ar netoli buvo kitas Andreaso sprendimas.

— Paleisk mane, tėveli, — Keisė veržėsi iš tėvo rankų.

Ji pribėgo prie Melisos ir puolė jai į glėbį. — Myliu tave, — sušnibždėjo. O paskui tvirčiau pasakė: — Neužmiršk manęs.

Melisa stipriai ją apkabino.

— Niekada negalėsiu tavęs pamiršti. — Ji sunkiai nurijo seiles. — Ir visada būsiu arti tavęs, brangute.

Keisė paleido ją ir ištarė pabrėždama:

— Tik nepamiršk.

„Tai nuskambėjo beveik kaip grasinimas“, — linksmai pamanė Melisa. Keisės nesaugumas greitai mažėjo.

Keisė išdykėliškai jai nusišypsojo ir mirktelėjo akį, paskui priėjo prie tėvo ir paėmė jo ranką.

— Noriu valgyti. Ar galėsiu gauti vaflių pusryčiams?

— Manau, kad tavo noras bus įvykdytas, — atsakė tėvas ir išvedė ją iš kambario.

Melisa nusijuokė:

— Dar po kelių mėnesių Keisė vadovaus Baltiesiems rūmams.

— Ne ji viena čia tokia tvarkytoja, — sumurmėjo Trevis.

— Judu su Andreasu kaip du katinai vienas prieš kitą. Kas nors turėjo atsistoti tarp jūsų ir atitraukti jį. — Ji nuvažiavo vežimėliu prie durų. — Džiaugiuosi galėdama vykti į Džiuniperį toliau nuo viso šito... Ji nutilo, pajutusi užplūstant sielvartą. — Ne, nesidžiaugiu. Viskas ten man primins Džesiką.