Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Jie padirbti? — išplėtė akis Melisa.

— Priklauso nuo to, kaip į tai pažiūrėsime.

— Jie gali būti arba padirbti, arba tikri.

— Tai gali žinoti tik jų savininkas. Šie ypatingi deimantai išlaikys bet kokį patikrinimą, nei kvalifikuočiausias juvelyras neatskirs jų nuo tikrų. Jau beveik penkiasdešimt metų mokslininkai žino, kaip anglies turinčias substancijas paversti pramoniniais deimantais, bet nesugeba sukurti brangakmenių. Tam trukdo visokiausi dalykai. Reikia ir labai aukšto spaudimo, ir ypatingo grafito, minkšto, bet atsparaus pakitimams. Ryšys tarp grafito sluoksnių yra silpnas, taigi grafitas trupa, bet vidiniai sluoksniai yra labai tvirti. Anglies atomai...

— Neketinu viso to klausytis. Kalbėkite, kas svarbiausia, Trevi.

— Viena Rusijos mokslininkų grupelė, finansuojama vietinės mafijos, sugebėjo sukurti puikiausius deimantus, kurių negalima atskirti nuo iškastų iš žemės.

— Tai neįmanoma. Turi būti testas, kuris parodytų skirtumą.

— Deimantų industrijoje sukurtas testas, nustatantis defektus, kuriuos sukelia nitrogeno koncentracija sintetiniuose akmenukuose. Liekamoji liuminescencija buvo neklaidinga.

— Bet rusai išsprendė šią problemą?

Trevis linktelėjo:

— Jie tai padarė ir tuo išgąsdino deimantų sindikatus. Sužinojęs apie tai iš vieno savo šaltinio, nusprendžiau nuvykti į Rusiją ir sužinoti, ar nerasiu ko nors įdomaus sau. Išbuvau ten šešetą savaičių, o paskui laboratorijoje įvyko man patogus sprogimas. Į orą išlėkė ir mokslininkai, ir įrengimai.

— O tu sugebėjai išlikti, — tarė Geilenas, — ir išeiti su pilnomis kišenėmis deimantų.

— Ir su diskeliu apie visą gamybos procesą.

Geilenas nusijuokė:

— Maniau, paprasčiausia kontrabanda, o čia daug įdomiau. Ir ką reprezentuoja Karlstadas?

— Jis dirba Pietų Afrikos deimantų sindikatui. Natūralu, kad šie nenorės dirbtinių deimantų pasirodymo. Priešingu atveju iškristų iš rinkos. Jei niekas nežinotų, ar deimantai tikri, ar sukurti laboratorijoje, kainos kristų, nes neliktų to retumo elemento. Tai būtų tikra nelaimė visai deimantų industrijai.

— Rusai gali pastatyti naują laboratoriją.

— Neabejoju, kad tą ir daro, bet tam prireiks laiko. Per tą laiką Karlstadas gali derėtis ar panaudoti jėgą, kad sulaikytų rusus nuo jų pastangų. Dabar jam vienintelis pavojus — deimantai ir jų gamybos procesas.

— Man nerūpi pavojus Pietų Afrikai, — tarė Melisa. — Svarbu tai, kad neturite pinigų informacijai nusipirkti.

— Turiu kai ką Šveicarijos banko sąskaitose, bet į jas gali būti užmetusi akį CŽV.

Melisa kreipėsi į Geileną:

— Galite gauti pinigų?

— Ne kažin kiek. Galiu pasibelsti į tam tikrus šaltinius, bet Dečempsas yra pavojingas žmogus: kadangi mes labai skubame, jis reikalaus kuo daugiau.

— Belieka Andreasas, — ji atsistojo ir pastatė puodelį ant Stalo galo. — Turime rasti būdą sandėriui.

— Turite pasiūlymų?

— Duoti jam tai, ko jis nori.

— Keisę? — paklausė Trevis. — O jos košmarai? Negalime jos atiduoti tokios, kokia ji yra dabar.

— Tuomet atiduosime ją, jau atsigaunančią. — Jos žvilgsnis nukrypo į miegamojo duris. — Džesika prisakė man padėti Keisei. Tikriausiai tai reiškia, kad saugočiau ją nuo Dečempso, bet Džesika žuvo bandydama sugrąžinti Keisę į gyvenimą. Paskutinieji jos pasakyti žodžiai buvo apie tai, kaip arti Keisė yra prie sugrįžimo. — Ji sumirksėjo tramdydama ašaras. — Ji buvo tokia teisinga, kad Keisė... O, šūdas. — Ji valandėlę patylėjo, kol vėl galėjo kalbėti. — Keisė atsigauna. Aš tuo pasirūpinsiu. Tik šitaip mes galėtume rasti būdą pričiupti Dečempsą.

— Tai toli siekiantis šūvis, — tarė Trevis.

— Aš šausiu. — Melisa pasuko į miegamąjį. — Jūs tik užtikrinkite, kad Karlstadas ir visi kiti jūsų priešai nesimaišytų mano kely.

— Bandysiu paklusti.

— Aha, ir man reikia raktelių nuo to naujo furgono.

— Ar tai būtina?

— Jūs velniškai teisus. Keisė laiko mane pririštą, bet aš ilgiau nesiruošiu būti kaline.

— Liepsiu padaryti raktelius šiandien. Geilenas ruošiasi turėti nedidelį automobilį, pasiskolintą mieste iš vieno jo vaikino. Pasirūpinsiu, kad turėtumėte ir to automobilio raktelius.

— Ačiū.

— Ir kaip ji galės padėti Keisei? — paklausė Geilenas Trevio, kai paskui ją užsidarė durys. — Man tas vaikas atrodo beveik komos būklės.

— Nežinau. Ji... reaguoja.

— Bet ne tada, kai nemiega.

Trevis papurtė galvą:

— Atrodo, Džesika jautė jos reagavimą. Kaip sakiau, tai toli siekiantis šūvis. Bet gal kaip tik gerai, kad Melisa bus su Keise. Tai saugiau negu vaikytis ją, kol ji lakstys po visą Europą ieškodama Dečempso.

— Ir paliks tave laisvą sandėriui su Karlstadu.

— Taip. — Jis nutilo. — Bet tai taip pat suteiks tau laiko surasti dar vieną trūkstamą visos dėlionės detalę.

— Ir kas tai?

— Henrio Kleirono našlė Danielė. Ji dingo tą pačią naktį, kai mirė Kleironas. Ji užaugo tame pačiame kaime kaip ir Keisės auklė. Be to, gali ne tik pažinoti Dečempsą, bet ir žinoti apie jį kai ką daugiau. Jei rastume ją, nereikėtų nei Andreaso, nei ko nors kito.

— Tiki, kad ji tebėra gyva?

Trevis gūžtelėjo pečiais:

— Tokia galimybė yra. Kadangi jos kūnas nerastas, ji gali būti gyva.

— Gal mums pasiseks, — atsakė Geilenas. — Imuosi šio reikalo.

— Keise? — sušnibždėjo Melisa, pasilenkusi prie mergaitės. — Žinau, kad nemiegi. — Atsakyk man.

Jokio atsakymo.

Melisa ir nesitikėjo, bet ji jautėsi įsipareigojusi bandyti Džesikos metodą. Džesika buvo balsas, šaukiąs iš įtvirtinimų. Melisa buvo partizanė, veikianti užnugaryje. Keisė priprato ir prie vienos, ir prie kitos.

Bet dabar nebuvo Džesikos, jos švelnaus balso ir įtikinėjančių žodžių. Ir Melisa turėjo užimti jos vietą.

Gerasis Dieve, kaip jai tai pavyks? Tai neįmanoma. Ji taip skyrėsi nuo Džesikos, kaip naktis nuo dienos. Ji net nebuvo įsitikinusi, ar švelnus Džesikos elgesys buvo tinkamas būdas sugrąžinti Keisę. Mergaitė buvo stipri, galbūt stipresnė, nei tokio amžiaus buvo Melisa. Ji savo noru atsiskyrė nuo pasaulio, ir įtikinėjimai jos neveikė. Galbūt, jei jos turėtų laiko...

Laiko jos beveik neturėjo. Melisa turėjo pasikliauti savo pačios intuicija, bet ir tai nebuvo lengvas kelias.

Vargšė Keisė.

— Aš tuoj sugrįšiu. Tu gali apsimesti serganti, kol aš nusiprausiu po dušu ir išsivalysiu dantis. — Ji pasuko į vonios kambarį. — O paskui mes pasikalbėsime, Keise.

Melisai prireikė dviejų valandų, kol pralaužė Keisės pasistatytą barjerą.

„Jau beveik laikas nustoti tau slėptis nuo manęs, — tarė Melisa. — Kodėl taip giliai įlindai? Man buvo tamsu, vos suradau tave. “

„Aš nenorėjau, kad tu surastum mane. “

„Kodėl? “

„Tu dabar kitokia. Iš pradžių man su tavimi buvo linksma.“ „Aš kitokia, bet tai nereiškia, kad negaliu būti tavo draugė. Žmonės keičiasi. “

„Ne čia. O kodėl tu pasikeitei? “

„Iš manęs atėmė geriausią mano draugę. “

„Čia to nebūtų nutikę. “

„Būtų. Tai nutiko, nes tu esi čia. Dėl to iš dalies kalta tu, Keise“, — negailestingai pridūrė ji.

„Ne, aš nieko nepadariau. “

„Tu pasislėpei ir užsimerkei. “

„Aš bijau. “