Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Dar ne.

Pirmąjį sielvartą žmogui reikia išgyventi vienam, kol galės priimti užuojautą. O gal ji iš viso negalės priimti jo užuojautos, nesvarbu, kiek jis belauktų. Kas be ko, jis juk buvo svarbiausias tų šiurpių įvykių muziejuje liudininkas.

O ir kodėl jis panoro jai padėti? Turbūt jo modus operandi1 buvo emociškai paveiktas. Pirmąjį kartą ant jo slenksčio pasirodžiusi Melisa sugebėjo jį... paveikti. Ji sukėlė susidomėjimą, pyktį, troškimą, linksmumą ir susižavėjimą, o dabar ji prisilietė kažkur giliau.

Gailestį?

Koks skirtumas? Savianalizė yra nesąmonė. Jis atsisėdo ant slenksčio. Vadinasi, negalvoti. Tik stebėti, laukti ir galbūt pačiam truputį pasielvartauti.

— Jūs ilgai buvote lauke, — tarėjai už nugaros Trevis. — Ar nemanote, kad geriau eiti vidun? Jau beveik trečia ryto, kyla vėjas, Melisa.

— Nenoriu eiti į vidų. Man nešalta. — Tai buvo melas. Ji jautė ledinį šaltį, bet ne nuo vėjo. — Turiu pamąstyti apie keletą dalykų.

— Apie Džesiką?

— Ne. Aš išmąsčiau apie ją viską, ką galėjau. Tai per daug... skaudu. Aš ją mylėjau.

— Žinau.

— Ką jūs žinote? Ji man buvo viskas. Ištraukė mane iš tamsos ir mokė, kaip vėl gyventi, — ji patrynė smilkinius. — Ji visada juokdavosi, kai vadindavau ją šventąja Džesika, bet tuose žodžiuose buvo tiesos. Ji buvo labai gera. — Vėl pasirodė ašaros, ir ji jas nubraukė. — Matote, negaliu galvoti apie ją be verksmo. Turiu liautis ir galvoti blaiviai.

— Aš ir pats jaučiuosi, lyg verkčiau, — tarė Trevis. — Neilgai ją pažinojau, bet to pakako pamatyti, koks tai puikus asmuo.

— Jūs toks malonus man. — Melisa nežiūrėjo į jį. Kai nužudė jūsų draugą, aš tokia jums nebuvau. Negalėjau leisti sau praskysti prieš jus. Tai jūs vedėte Džesiką prie „Vėjo šokėjo“

— Ir nuvedžiau ją tiesiai į spąstus. Tikriausiai kaltinate mane dėl jos mirties?

Ji papurtė galvą.

— Ne daugiau nei save. Ji pati išgavo iš jūsų pažadą suvesti draugėn Keisę ir tą statulą. Tai buvo lyg buvimas nesustabdomame traukinyje. Žinojau, kas laukia, bet nieko negalėjau dėl to padaryti.

Jis nukreipė nuo jos žvilgsnį į šalį.

— Jūs žinojote... kad kažkas artėjo?

— Sapnavau tai savaitėmis. Todėl ir parvažiavau į Džiuniperį. Visada tą patį sapną. „Vėjo šokėjas“, žiūrintis iš aukštai į kraujo klaną, ir Džesika, gulinti ant grindų.

— Nepasakėte jai?

— Džesika niekada netikėjo tuo, ko negalėjo pamatyti ar paliesti. Ji nebūtų kreipusi jokio dėmesio. Bet turėjo suklusti tada, kai aš susivienijau su Keise. Pamaniau, jei pasakysiu, kad „Vėjo šokėjas“ yra grėsmingas Keisei, Džesika laikysis atokiau nuo jo. — Jos lūpos persikreipė. — O jūs pasiūlėte jai tą statulą ant sidabrinio padėklo. Aš norėjau jus užmušti.

— Vadinasi, kaltinate mane.

Ji papurtė galvą:

— Tikriausiai niekada rimtai netikėjau, kad galite sustabdyti traukinį, važiuojantį į paskirties vietą, bet turėjau pabandyti. Tik tikėjausi, kad galėsiu išvengti avarijos paskutinę minutę. — Jos rankos susigniaužė į kumščius. — Jei yra Dievas, kodėl jis man siuntė sapnus ir nesuteikė galios padaryti taip, kad jie neišsipildytų?

— Ar anksčiau nesapnavote panašių sapnų? Ne apie Džesiką, o apie kitus žmones?

— Porą kartų. Pirmą kartą, vos pradėjusi mokytis koledže. Mažą berniuką, gyvenusį gretimame bute Kembridže. Džimį Vatsoną. Rudi plaukučiai, miela šypsena... Vis sapnavau, kaip jis bėga per gatvę ir jį partrenkia furgonas. Pabusdavau nuo ašarų. Bet maniau, kad kraustausi iš proto. — Ji nutilo. — Ir vieną kartą tai atsitiko. Jis iššoko į eismo juostą paimti žaisliuko ir jį pervažiavo.

— Jis žuvo?

— Ne. Bet rimtai sužeidė. Jis savaitę gulėjo ligoninėje. Nuėjau pas jo motiną ir ji turbūt pamanė, kad man pasimaišė. Ji labai mane guodė ir tikino, kad aš nieko bendro neturėjau su Džimio nelaime.

— Jūs nepatikėjote ja?

— Sapne jį visados pervažiuodavo geltonos ir juodos spalvos gėlių furgonas. Berniuką pervažiavo toks pat „Bendisk Florist“ furgonas. Ar ne keista?

— O kitas atvejis?

— Senukas, dirbęs koledže kiemsargiu. Sapnavau pasikartojantį sapną, kad jis paslysta ant baseino krašto ir susimuša galvą. Mačiau kraują vandenyje.

— Ką tada darėte?

— Nuėjau pas jį ir papasakojau. Jis buvo puikus žmogus, bet manimi nepatikėjo. Jis patapšnojo man per petį ir pasakė, kad jauni žmonės šiais laikais per daug žiūri televizijos laidų. Aš prašiau jo, kad neitų vienas, kai šluos drabužines ir baseino aplinką. Jis pažadėjo.

— Bet neištesėjo?

Ji liūdnai atsiduso:

— O kaip jūs manote?

— Jis nepatikėjo jumis ir laikėsi savo. Nutiko taip, kaip ir sapnavote?

— Jis nuskendo. To neturėjo būti. Gal jei būčiau buvusi atkaklesnė... — Ji papurtė galvą. — O gal ir turėjo. Gal tai kosminis pokštas. Parodyti man ateitį, bet neleisti jos pakeisti. — Ji atsigręžė į Trevį ir paklausė trūkčiojančiu balsu: — Argi nejuokinga?

— Ne, ir nemanau, kad jums reikėtų kaltinti save. Pirmą kartą pati tuo netikėjote. Antrą kartą buvo ne jūsų kaltė, kad senis visur pasikliovė savimi.

— O Džesika?

— Ji užmigdė jus klasta. Jei būtute savimi, būtumėte galėjusi užbėgti už akių tam, kas įvyko. — Jis atsigręžė pasižiūrėti į ją. — Žinoma, jei norite galvoti, kad tai lemtis ir nieko pakeisti negalima, galvokite. Taip daug paprasčiau. Tik atsukti nugarą ir nueiti.

— Paprasčiau? Pats nežinote, apie ką kalbate. Nėra nieko paprasto... — Ji pažvelgė jam į akis. — Jūs per daug lengvai tai priimate.

— Sakiau, kad neturėjau problemų su talentais, šiek tiek nukrypusiais nuo normos.

— Susivienyti su Keise — nedidelis nukrypimas nuo normos. Sapnai apie ateities įvykius — nukrypimas nuo normų skalės.

— Aš nebuvau tam nepasiruošęs. Yra žinoma atvejų, kai žmonės atsigauna po traumų. Dendrikas paminėjo du atvejus, kur autentiški regėjimai pasitvirtino. Vienas atvejis graiko berniuko iš Atėnų, kitas iš Kinijos. Atrodo, kai nelieka barjerų, viskas įmanoma.

— Ir vėl Dendrikas. O kad būčiau gavusi į rankas tą knygą, kai kankinausi dėl Džimo.

— Ir aš to norėčiau. Ji tikriausiai būtų jums padėjusi.

Ji valandėlę tylėjo.

— Bandote man dabar padėti. Kodėl? Mudu nesame geriausi draugai.

— Gal aš kaltinu save, nors jūs ir nekaltinate. Buvau nebudrus, pražiopsojau Dečempsą. Po vagystės ir Jano mirties nesitikėjau tokio greito jo pasirodymo. Be mano galvos ant padėklo, jis galėjo turėti ir tai, ko norėjo.

— O jis norėjo „Vėjo šokėjo“?

— Jis buvo tame siaurame koridoriaus ruože, nes puikiai žinojo visą muziejaus išdėstymą. Gal planavo pavogti tą statulą anksčiau už mus. Jam reikėjo atlikti nuodugnų paruošiamąjį darbą.

— Ar jis atsekė paskui mus iš Amsterdamo?

— Manau, jis žinojo iš anksto, kad mes ieškosime pasimatymo su „Vėjo šokėju“ Jis laukė, kol mes jam viską parengsime.

— Iš kur jis galėjo žinoti?

— Jano telefono buvo klausomasi. Tai turėjo būti Dečempsas.

— Jis siekė „Vėjo šokėjo“ pakankamai rizikuodamas. Kodėl?

— Gali būti daug priežasčių. Jis godus. Visa jo karjera — dėl pinigų.

— Sakėt, kad jis jau atėmė jūsų milijoną.

— Milijonas jam nėra didelis dalykas. Jį galima užsidirbti per vieną narkotikų sandėrį. Jūsų kaimynas gali jį užsidirbti kompiuteriu. Bet „Vėjo šokėjas“ yra neįkainojamas. Tokiam žmogui, kaip Dečempsas, jis galėtų būti aukščiausias rezultatas. O gal priežastis visiškai kita. Kas žino, kas jam svarbu?