Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Sirenos kaukė dar garsiau.

— Melisa, turime iš čia bėgti.

Ji nesiklausė jo.

— Eime, — tarė šalia jų atsiradęs Geilenas, greitai imdamas ant rankų Keisę. Jis pažvelgė į Džesiką. — Negyva?

— Taip.

— Ne, — tuo pat metu atsakė Melisa.

Geilenas linktelėjo galvą.

— Negyva. Užrakinau duris. Nešu Keisę pro rūsį. — Jis nešė Keisę prie laiptų. — Jei nepajudėsime, visi atsidursime kalėjime. Abu apsaugininkai negyvi. Gijomė irgi. Nužudytas ir maniškis Kardjė. Radau jį už kažkokių dėžių rūsyje. Arba veskis Melisą, arba palik ją čia.

— Ji eis su mumis. — Trevis traukė Melisą nuo sesers. — Eime, Melisa. Jai padėti jau negalima.

— Aš galiu. Galiu atgaivinti ją.

— Melisa, meluojate pati sau. Džesika negyva. Ir jūs tuoj būsite negyva arba kalėjime, jei neisite su manimi. Ir tada niekada nenubausime to, kas šitaip padarė. Negi manote, kad tai, kas atsitiko, yra teisinga?

Ji nematančiomis akimis žiūrėjo į jį.

— Trevi! — šaukė Geilenas.

— Einame.

Melisa sušnibždėjo:

— Negyva?

Trevis linktelėjo. Pastatė Melisą ant kojų.

— Eime. Keisei reikės jūsų.

— Ji pasakė: „Padėk Keisei.“

— Taip. — Jis stūmė ją prie laiptų. — Bet negalėsite padėti, jei iš Čia neišeisite.

— Negyva. — Ji staiga sustojo ir atsigręžė į Džesiką. — O Dieve, tai tikrovė. Norėjau, kad tai būtų tik dar vienas sapnas. — Jos balse buvo jaučiamas begalinis skausmas.

— Eime, Melisa.

Jos žvilgsnis lėtai nukrypo į statulą.

— Paimkite ją.

— Ką?

— Paimkite jį.

— Ne.

— Neisiu be jo. Paimkite ir neškite.

Sirenos girdėjosi čia pat. Jis suprato, kad laiko liko ne kažin kiek.

— Jūs negalite blaiviai mąstyti. Eime, Melisa.

Ji pasipurtė ir ištrūko iš jo. Nuėjo prie „Vėjo šokėjo“.

— Jėzau! — Jis prišoko prie jos, stvėrė statulą, griebė ją už rankos ir nusitempė kartu. — Greičiau po galais. Bet kurią minutę pasibels į duris.

— Ar jai nieko? — paklausė Geilenas, dirstelėjęs į Melisos atvaizdą salono veidrodėlyje. Jis važiavo visu greičiu. — Ji atrodo lyg lunatikė.

— Su tokiu kiekiu migdomųjų, kokį jai sugirdė Džesika, ji negali kitaip atrodyti. Ji turėjo visai neišeiti iš buto, Nežinau, kas ją palaikė, kad iš viso galėjo paeiti.

— Žinai.

— Gal ir žinau. — Jis savo nosine šluostė kraują nuo Melisos lūpų. — Kai valia labai stipri, kūnas gali padaryti stebėtinus dalykus.

— Kurių velnių pasiėmei „Vėjo šokėją“? Negi mums ir taip negana rūpesčių?

— Ji nenorėjo be jo išeiti. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Ir yra dar vienas...

— Šiaudas ant kupranugario nugaros? — nutraukė jį Geilenas. — Prancūzijos policija šią vagystę laikys savo garbės įžeidimu. Juk Andreasui pažadėtas absoliutus statulos saugumas. Mes galėtume išpešti sau naudos, jei rastume būdą grąžinti statulą.

— Ne, — tarė Melisa.

Abu vyrai sužiuro į ją.

— Tai pirmas jos ištartas žodis, kai jie paliko muziejų.

— Mums reikia ją turėti.

— Pakalbėsime apie tai vėliau, — pasakė Trevis. — Dabar jūs tikriausiai negalite blaiviai galvoti.

— Mums reikia ją turėti.

— Tai pavojinga. Matėte, kaip policija užplūdo muziejų. Iš kur sužinojo, kad mes buvome ten? Turėjo būti pranešta.

— Aš paskambinau Andreasui, — tarė Melisa.

Geilenas ėmė keiktis.

— Taip ir žinojau. Žinojau, kad tą padarė ji.

— Nusiramink, Geilenai. Kaip tik gerai, kad ji paskambino. Koridoriuje Dečempsas buvo užsiėmęs tokią padėtį, iš kurios būtų nudėjęs mus visus. Jį išgąsdino sirenos.

— Ne laiku, — sušnibždėjo Melisa.

— Taip, ne laiku Džesikai, — švelniai ištarė Trevis. — Bet užtat išgelbėjo mus visus.

— Man nerūpite jūs visi.

— Net Keisė?

Ji užsimerkė. „Padėk... Keisei.“

— Jai viskas gerai. Tokia pati, kokia ir buvo.

— Padėk... Keisei.

— Mes jai padėsime, Melisa. — Trevis palenkė jos galvą sau ant peties. — Dabar pailsėkite. Pažadinsiu, kai privažiuosime tą kotedžą.

— Padėk... Kei...

Ji užmigo.

Pro langą su langinėmis matėsi levandų ir purpuro spalvų saulėlydžio dangus.

Gražu...

— Išgerkite vandens, — Trevis laikė stiklinę prie Melisos lūpų. — Ilgą laiką buvote kaip be sąmonės. Tikriausiai jaučiate troškulį.

Jai norėjosi gerti. Burna buvo sausa, lyg medvilnės privelta. Ji nugėrė pusę stiklinės.

— Buvau kaip be sąmonės? Ką tuo norite...

Džesika.

Ją nusmelkė skausmas. Keistas, deginantis.

— Brangiausias Dieve.

Jis pagavo iš Melisos rankos iškritusią stiklinę ir apglėbė ją pačią.

— Žinau. Žinau. Man labai gaila, Melisa, — jo balsas buvo duslus. Jis sūpavo ją pirmyn ir atgal. — Kristau, kaip man gaila.

— Iš gailesčio nieko gero. Ji negyva. — Ji įsikniaubė veidu į jo petį. — Negalėjau jai padėti.

— Niekas nebūtų galėjęs. Net jei per minutę nuvežtume ją į reanimacijos palatą, žaizda vis tiek padarytų savo — ji mirtina.

— Aš galėjau to išvengti. Turėjau būti protingesnė. Turėjau suprasti, kad ji sutrukdys man eiti kartu.

— Toks jos poelgis mane irgi nustebino. Bet jei būtume buvę visi kartu, galbūt dabar gulėtume nušauti.

— Ne, būčiau radusi būdą apginti ją. Žinojau, kad tai artėja. Turėjau to išvengti.

Ji pajuto, kaip jis sukluso.

— Ką?

— Paleiskite mane, — atstūmė ji Trevį, — man reikia išeiti į lauką.

— Žinoma, jums geriau likti vienai. — Jis padėjo jai stovėti. — Ir nuo čia per kokią mylią ar dvi yra tuščias pajūris. Tik per toli nenueikite. Gerai?

Ji neatsakė.

Melisa išbėgo iš miegamojo, iš kotedžo. Kojos klimpo į minkštą smėlį. Plonas ilgas šešėlis krito priešais ją. Ji bėgo prie tolimų kopų.

Džesika.

Ji nuslydo nuo kopos ir gulėjo jos papėdėje taip, kaip nukrito.

Džesika.

Sesuo, motina, draugė, globėja. Saldžiausiasis Jėzau, kodėl Džesika?

Sielvartas plėšė ją. Pagaliau pasirodė ašaros. Skausminga rauda ėmė kankinti kūną.

Džesika...

— Tvirta, — Geileno žvilgsnis pasekė ten, kur Trevis žiūrėjo į Melisą, sėdinčią paplūdimyje ir žiūrinčią į jūrą. — Jos buvo artimos?

— Matei jas drauge. Ką galvoji?

— Kad gyvenimas kartais išsunkia mus.

— Kaip ir dabar. Viskas klostosi blogai ir gali būti dar blogiau. — Jis nutilo. — Tu gali pasitraukti. Nekaltinsiu tavęs. Padarei daugiau, nei tavęs prašiau.

— Aš visur suspėju. Pabūsiu čia.

— Man nereikia...

— Užsičiaupk, Trevi. Ne vien dėl tavęs. Tas šunsnukis vakar nužudė vieną iš maniškių. Negi manai, kad nusileisiu ir nepričiupsiu jo?

— Jis mano, Geilenai.

— Pasiginčysime dėl to, kai jį rasime. — Jis vėl pažvelgė į Melisą, — Geriau dabar stebėkime ją. Po patirto šoko ji virsta į tikrą plieną.

Žiūrint į trapią vienišą figūrėlę, išsiskiriančią dangaus fone, Treviui sunku buvo patikėti.

— Tų turbūt klysti.

Jis papurtė galvą.

— Kartą ji man pasakė, kad mudu labai vienodi. Brolis ir sesuo. Manau, ji teisi. — Jis buvo begrįžtąs vidun. — Kadangi tu neišleidi iš akių Melisos, aš eisiu pasižiūrėti Keisės. Iš manęs gera auklė. Ar sakiau tau, kad kartą prižiūrėjau vilkiuką.

— Ne. Bet tai nenustebino manęs. — Trevio balsas buvo sunkiai nusakomas. Jis stebėjo Melisą. Tiek daug kančios ir sielvarto. Tiek daug vienatvės. Jis norėjo prieiti prie jos, apkabinti, pamėginti palengvinti jos...