Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— O jo tėvai?

— Motina mirė, kai jis sėdėjo kalėjime. Patėvis nužudytas po ketverių metų, kai Dečempsas buvo paleistas iš kalėjimo.

— Dečempsas?

— Gali būti. To niekas neįrodė, nes trūko įrodymų. Bet mirtis buvo itin žiauri. — Jis patylėjo. — Įdomu, kad jis nenužudė patėvio iškart, vos išėjęs iš kalėjimo. Jis palaukė, pasimokė ir tik tada veikė. Šaltakraujis niekšas.

— Ir, matyt, labai protingas.

— Ne toks ir protingas. Vienintelė priežastis, kodėl jis nužudė Janą — noras įskaudinti mane. Ta klaida jam brangiai kainuos, — pridūrė Trevis tyliai.

— Ir jūs labai džiaugsitės, — tarė Melisa.

— Be abejonės. Ar norėtumėte išgirsti daugiau apie Dečempsą? Tikiu, kad prieš jį aš atrodysiu vos ne šventasis.

Ji pasuko į miegamąjį.

— Reikės geroko būrio žudikų, kad prieš juos atrodytumėte gerutis.

Kai paskui ją užsidarė durys, Trevis kreipėsi į Geileną:

— Ar tau užtenka informacijos, kad surastum jį?

— Jei jos užtektų, CŽV ar Interpolas jau seniai būtų jį suradę. — Jis paėmė aprašymą iš Trevio ir permetė akimis. — Jis net tris kartus per savo veiklos metus buvo sulaikytas Paryžiuje. Atrodo, jam ten patinka. Nuo čia ir pradėsime. Tuoj pat siunčiu žvalgus. Bet dar nesulaikyk kvapo. 12 val. 35 min.

— Jau beveik laikas važiuoti, mažyte, — sušnibždėjo Džesika. Ji įsupo Keisę į lengvą antklodę. — Tau turėtų patikti. Važiuoji pasimatyti su savo senu draugu. — Ji kreipėsi į Melisą: — Trevis sakė, kad po muziejaus išvykstame iš Paryžiaus. Jis nori, kad viskas būtų sukrauta į furgoną. Gal pažiūrėsi, ar viską paėmiau iš vonios kambario, kol paruošiu mudviem po puodelį kavos? — Ji susiraukė: — Nežinau, kodėl jaučiu kofeino poreikį, kai nervinuosi.

Melisa papurtė galvą:

— Tu niekada nesinervini.

— Šiąnakt nervinausi. — Džesika nuėjo į gyvenamąjį kambarį, kur laukė Trevis ir Geilenas. — Beveik laikas?

Trevis linktelėjo:

— Kaip mažylė?

— Pabudo.

— Neleiskite jai užmigti. Tai būtų labai brangiai kainavęs pogulis. Kur Melisa?

— Dedasi daiktus. — Ji nuėjo į virtuvę ir įsipylė puodelį kavos. — Kur iš čia keliausime?

— Jei pavyks su Keise, apgyvendinsime jus su Melisa kur nors saugioje vietoje ir paliksiu jus derėtis su Andreasu.

— O kur ta saugi vieta?

— Kaip jums patinka Rivjera? — paklausė Geilenas.

— Nežinau. Niekada nebuvau. Bet nepanaši į vietą, kur galima pasislėpti.

— Ir kur mums geriausia.

— Visur būname neilgai. Tik kaip Andreasas mūsų dar nesučiupo.

Būtent, kad būname neilgai. Ir kad turime Geileną.

— O kodėl pats nenorite derėtis su Andreasu?

Trevis papurtė galvą:

— Andreasas nepanorės su manimi turėti jokių reikalų.

— Viskas atlikta, — tarė Melisa nešdama du krepšius. — Važiuokime ir viską baikime.

Vargšė Meli. Taip išblyškusi ir įsitempusi, kad Džesikai suspaudė širdį.

— Atvarysiu furgoną iš kiemo pusės ir pažiūrėsiu, kad niekas mūsų nematytų. — Geilenas nuėjo prie durų. — Jei per penkias minutes nepaskambinsiu, neškite Keisę.

Džesika padavė Melisai puodelį su kava.

— Gerk. Atrodai prastai.

Man nereikia kavos.

— Išgerk, Meli.

Melisa blankiai šyptelėjo.

— Rūpiniesi kaip mama. — Ji nurijo keletą gurkšnelių ir atidavė puoduką Džesikai. — Patenkinta, šventoji Džesika?

— Taip. — Ji kreipėsi į Trevį: — Kaip mes įnešime Keisę į muziejų niekam nematant? Juk mes, be abejo, patrauksime dėmesį.

— Paliksime furgoną alėjoje ir įnešime ją pro galines duris. Geilenas sakė, kad patalpa bus tuoj už koridoriaus.

— O apsauga?

— Du. Abu papirkti. Vienas prie galinio įėjimo. Kitas prie tos patalpos. Jos viduje dar yra durys, vedančios į rūsį, kur yra saugojimo patalpos. Geilenas dėl visa ko prie jų pastatė vieną iš savo vyrų.

— Viešpatie, tikiuosi viskas praeis sklandžiai.

— Džesika...

Džesika atsigręžė į Melisą. Sesers akys buvo kaip stiklinės. Stipriai įsitempusi Melisa žengė žingsnį pirmyn:

— Džesika...

— Laikykite ją, Trevi, — tarė Džesika.

Trevis prišoko, kai Melisos keliai sulinko ir ji buvo bekrentanti. Melisos žvilgsnis, įsmigęs į Džesiką, buvo kupinas siaubo.

— Ne... Džesika.

— Ššš. — Džesika padėjo pagalvę ant sofos. — Nesijaudink, Meli.

— Gerasis Dieve. Jūs nežinote, kas... — ji be sąmonės susmuko Treviui į glėbį.

— Kas čia per velniava? — sumurmėjo Trevis.

— Migdomieji kavoje, — tarė Džesika. — Guldykite ją ant sofos.

— Sugirdėte jai vaistų? Kodėl?

— Jai būtų per sunku. Matėte, kaip ji išgyveno dėl „Vėjo šokėjo“ O dabar, kai pabus, viskas bus jau pasibaigę. — Ji užklojo Melisą. — Ir buvo tikimybė, kad Melisa gali sutrukdyti. O Keisė neturi praleisti šios galimybės.

Trevis tyliai švilptelėjo:

— O jūs velniškai kieta.

— Žinojote, kad ji galėjo būti mūsų problema.. Negi jums neknietėjo padaryti ką nors panašaus?

— Knietėjo. — Jis pažvelgė į Melisą. — Tačiau negalėjau.

— Kodėl?

— Tai būtų nešvarus darbas. Tokia kovotoja, kaip ji, nusipelno lygių priemonių. — Jis nubraukė plaukus nuo Melisos kaktos. — Man patinka, kai ji dursto mane nuodingomis adatėlėmis. Nutariau — geriau tegu ji būna problema, negu turėčiau priimti tokį sprendimą.

— O aš nusprendžiau nepraleisti progos apginti abi: ir Melisą, ir Keisę. — Džesika pažvelgė į rankinį laikrodį. — Laikas nešti Keisę žemyn laiptais.

— Kiek laiko miegos Melisa? Ji išgėrė vos keletą gurkšnelių.

— Nieko kito ir nesitikėjau. Supyliau arklišką dozę. Miegos nuo keturių iki penkių valandų. — Ji meiliai pabučiavo Melisos skruostą ir sušnibždėjo: — Tai tau tik į gera. Labanakt, Meli. 12 val. 45 min.

Polis Gijomė buvo lieknas, grakštus, tamsiaplaukis penkiasdešimtmetis. Be to, jis buvo labai nervingas.

— Įeikite. Įeikite. — Jis linktelėjo apsaugininkui, stovėjusiam prie patalpos durų, ir virpančia ranka parodė, kad žengtų vidun. — Aš turbūt beprotis, kad sutikau. Keturios valandos. Ir nė minutės ilgiau.

— Atneškite kėdę damai, — tarė Geilenas, — o paskui eikite išgerti, kad nurimtų nervai.

— Aš nedarau išimčių, — atsakė Gijomė. — O ką čia veikia vaikas? Jūs nesakėte apie...

— Laikrodis tiksi, — pasakė Trevis. — Jei norite, kad greičiau išeitume iš čia, palikite mus ir netrukdykite. Kur yra „Vėjo šokėjas“?

— Ant darbastalio priešais sarkofagą.

Džesikos žvilgsnis bematant prilipo prie statulos.

— Dieve, — sumurmėjo ji. — Mačiau nuotraukoje, bet visiškai kas kita iš tikrųjų matyti. Tai nuostabu.

— Kur pastatyti kėdę? — Gijomė atnešė vieną.

— Per keletą jardų nuo statulos.

Jis pastatė kėdę, kur ji nurodė, ir išskubėjo iš patalpos.

Džesika atsisėdo ir ištiesė rankas:

— Sodinkite Keisę man ant kelių, Trevi.

— Aš galiu ją palaikyti.

— Ne.

— Ji pasitiki manimi.

— Bet tai aš bandau įtikinti ją sugrįžti atgal. Jūs tik jos ramintojas. Noriu jos supratimo, kad dabar viskas kitaip.

Jis pasodino Keisę ant Džesikos kelių, atgręžęs veidu į „Vėjo šokėją“

— O kas dabar?

— Sėdėsime ir lauksime. — Ji prisiglaudė Keisę arčiau. — Atsimerk, mažyte. Jis čia. Toks gražus, kad mano širdis vos nesustojo. Galiu suprasti, kodėl tu jį taip mylėjai. Prašau atsimerkti...