Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

—Žinau. Čia ir yra problema. — Melisa staiga parklupo prieš Džesiką, padėjo jai ant kelių galvą. — Pasistenk patikėti manimi, Džesika. — Jos balsas buvo duslus. — Aš myliu tave ir noriu tau paties geriausio. Tai viskas, ko kada nors norėjau tau. Aš tiek daug ėmiau, leisk man ir ką nors duoti. — Ji apsikabino Džesikos liemenį. — Leisk man tau padėti. Paklausyk manęs. Prašau.

— Meli? — Džesika pakėlė Melisos smakrą ir pažvelgė į ją. Palietė drėgną jos skruostą. — Tu verki...

Jos lūpos persikreipė:

— Tai tik įrodo, kokia aš nestabili?

— Netiesa. — Ji suėmė Melisą už pečių ir švelniai papurtė. — Ir tu nieko neėmei iš manęs, ko aš pati nenorėjau duoti. Kiekvienas gyvenime turime savo taką. Negi nesuvoki, kad padėjai man rasti savąjį? Nesigailiu nė minutės iš tų metų, praleistų su tavimi.

— Aš gailiuosi.

— Tuomet liaukis, — ji susiraukė. — Ir dėl Dievo meilės nustok verkti. Tu dusini mane.

— Atleisk. — Ji vėl padėjo galvą Džesikai ant kelių. — Tik atsakyk man į vieną klausimą. Jeigu prisieksiu savo meile tau, kad „Vėjo šokėjas“ kelia pavojų Keisei, ar patikėsi manimi?

Tyla.

— O, Jėzau.

— Aš per giliai įaugusi į realybę, Melisa. Žinau, manai esanti teisi, bet mano protas automatiškai ieško racionalaus paaiškinimo viskam, kas vyksta. Ir racionalumas kužda man, kad palikus Keisę su tuo, kas jai visada buvo mielas, gali atverti duris.

— Tai rizika, labai didelė rizika.

— Verta rizikuoti. — Ji patylėjo. — Ir aš rizikuosiu, Meli.

— Tai tavo galutinis žodis?

— Taip. Bet jei nepritari, gali neiti su mumis.

— Nieko panašaus. — Melisa atšlijo nuo jos ir nusišluostė akis. — Kur tu eini, ten ir aš. — Ji atsistojo. — Gerk savo arbatą. Einu nusiprausiu veidą, o paskui paruošiu tau priešpiečius. 14 val. 45 min.

Jis nieko nerado.

Trevis atsilošė kėdėje ir patrynė akis. Rausimasis po bylas kompiuterio ekrane vargino ir erzino. Jis žinojo, kad galimybių turi mažai, bet tikėjosi užtikti ką nors, kas užvestų ant kelio. Kartais užtenka mažmožio...

Nieko.

Na, su kuo jis tikėjo susidūręs?

Žalios akys. Truputį įkypos. Šviesūs plaukai. Galėjo būti natūralūs, o galėjo būti ir ne. Barzda, tarsi kaukė slėpusi jo veidą.

Kaukė...

Jis pamažu atsisėdo tiesiai.

Kaukė.

Jis neatpažino to vyro veido. Nepagalvojo, kad jis pažįstamas, kol nepamatė jo nueinančio nuo prekystalio su cukraus vata iki suolo.

Kaukė.

— Kristau.

— Ar radai?

— Neskubėkite. Tam reikia laiko. — Tomas neatplėšė žvilgsnio nuo ekrano. — Dirbu tik porą valandų.

— Sakei, bus lengviau, jei paieška susiaurės, — tarė Trevis. — Aš tau susiaurinau užduotį.

— Šešios pėdos ir du ar trys coliai, amžius nuo trisdešimt penkerių iki keturiasdešimties, šiaurietiško tipo, devynių milimetrų pistoletas, — jis ieškojo toliau.

— Ir teroristinė praeitis, — pridūrė Trevis.

— Tai raktas. Jei būtute pasakę anksčiau...

— Nežinojau anksčiau. Kiek dar reikės ieškoti? Negali būti tiek daug atitinkančių šiuos požymius.

— Jūs nustebsite, kiek yra. Gyvename žiauriame pasaulyje.

Praėjo dar valanda.

— Bingo. — Tomas palinko į prieki. — Pažvelkite. — Tai galėtų būti jūsiškis.

Trisdešimtmetis. Bet byla surašyta prieš dešimt metų. Švariai nusiskutęs, šviesiai rudi plaukai pradėję retėti. O akys tikrai žalios. Žalios. Kampučiuose truputį įkypos.

— Taip.

— Spausdink.

Tomas nuspaudė klavišą.

— Bjauri byla. — Jis perskaitė: — Padegimas, vagystė, nužudymas... IRA, Italijos laisvės sūnūs, nacių skustagalviai. Atrodo, kad kelios priežastys.

— Nieko neįprasto. Samdytiniai eina ten, kur pinigai. — Jis ištraukė iš spausdintuvo nuotraukos atvaizdą. — Manau, kad jis susijęs su teroristais, nes su jais buvo susiję tiedu žuvę Veisare.

— Veisare?

— Nekreipk dėmesio. — Jis čiupo pieštuką ir ėmė piešti barzdą. Abejonės neliko.

— Tai jis? — paklausė Tomas. — Aš radau?

— Taip. — Jis atstūmė kėdę. — Tu genijus, Tomai.

— Genijus turi būti apdovanotas, — šyptelėjo Tomas. — Nemanote, kad nusipelniau arbatpinigių? Gal dar vieną tą gražų rutuliuką?

— Nebūk godus, — atsakė išsiblaškęs Trevis. Jis žiūrėjo į nuotraukos atvaizdą. — Gal gali man rasti jo gyvenimo aprašymą ir psichologinę charakteristiką?

— Tikriausiai turėtų CŽV. Duokite man trisdešimt minučių.

Prireikė keturiasdešimt penkių minučių, kol jis nuspaudė spausdinimo klavišą ir padavė Treviui du lapus iš spausdintuvo.

— Štai jums.

— Ačiū, — jis pasuko prie durų.

Edvardas Džeimsas Dečempsas.

Pagaliau.

15 16 val. 15 min.

— Edvardas Dečempsas? — Geileno žvilgsnis pakilo nuo popieriaus su atvaizdu.

Trevis linktelėjo:

— Toks tikras, tarsi vėl jį matyčiau.

— Ir tu manai, kad jis vadovavo grupei Veisare?

— Taip išeitų. Jis pažino mane ir pareiškė, kad praeityje stojau jam skersai kelio. Jis man pasirodė pažįstamas, bet nepažinau veido. Turėjau prisiminti jo eiseną, judesius.

— Aš tuo metu buvau kieme, todėl jo nemačiau.

— Labai išsiskiriantis. Greitas, šoklus, minkštapadis kaip teniso žaidėjas.

— Karlstadas nieko bendro neturi su Jano nužudymu?

Trevis papurtė galvą:

— Nepanašu. Įvykiai Veisare buvo prieš mano derybas su Karlstadu dėl deimantų. Deimantai buvo Karlstado prioritetas.

— Vadinasi, dabar tave vaikosi rusai, Dečempsas ir Karlstadas?

— Pamiršote CŽV ir Slaptąją tarnybą, — tarė Melisa iš kampo, kur sėdėjo susirietusi fotelyje. — Mane tas padrąsina. Iš tokio būrio kas nors vis tiek jus sučiups.

— Tikėkitės, — atsakė Trevis. — Bet jei pasakysite seseriai, kad scenoje pasirodė Dečempsas, ji gali apsigalvoti dėl „Vėjo šokėjo“ Gali pagalvoti, kad rizikuoti neverta.

— Pasakysiu jai. — Ji atsistojo. — Tačiau ji neapsigalvos, kol Keisei iš tikrųjų neiškils pavojus.

— Tai pagaliau pasiduodate?

— Nieko panašaus, — tvirtai atsakė ji. — Aš pasitraukiau tik per vieną žingsnelį. Tai nereiškia, kad nekovosiu už kiekvieną kitą žingsnį.

— Aš ir neabejoju. Vadinasi, ketinate eiti su mumis?

— O jūs tikėjotės, kad ne? Atleiskite. Aš to nepraleisiu.

Geilenas raukėsi žiūrėdamas atvaizdą.

— Man atrodo, esu kažkur su juo susidūręs. Kažkur Portugalijoje. Galimas dalykas?

— —Jis nepriklauso portugalų grupei, bet tai nereiškia, kad negalėjo ten veikti. — Trevis skaitė charakteristiką. — Jis yra JAV pilietis, bet mėtosi po visą Europą... Jis gurmanas... puošeiva, kostiumus besisiūdinąs Romoje. — Jis praleido keletą eilučių. — Motina išsiskyrė su tėvu, kai Edvardui buvo šešeri, ir išsivežė jį į Paryžių. Ištekėjo už Džino Detvilo, meno galerijos savininko. Detvilas turėjo pinigų ir atidavė berniuką į privačią internatinę mokyklą. Aukščiausi visų dalykų įvertinimai. Labai didelis intelekto koeficientas. Kai jam buvo dvylika, patėvis apkaltino vagyste ir perdavė jį policijai. Dvejus įlietus praleido kalėjime. — Jis peržiūrėjo likusius puslapio sakinius. — Grįžęs iš kalėjimo, pateko į gatvę. Narkotikai, azartiniai žaidimai, vagystės... Matyt, tas neapsimokėjo, nes sulaukęs dvidešimties tapo smogiku. Jis — žvalgybos įtaisų ekspertas. — Trevis pakėlė akis nuo popieriaus. — Tai siejasi su tuo, ką Janas sakė man apie „blakes“ savo bute. — Jo žvilgsnis vėl nukrypo į lapus. — Vėliau įsitraukė į teroristinę veiklą. Dalyvavo ne vienoje grupuotėje, kol subūrė savo. Toji gyvavo neilgai. Komanda išsiskirstė, ir dabar jis veikia vienas.