Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Norėtumėte, kad būčiau jums melavęs, — tarė Trevis. — Atleiskite.

— Vis tiek galite meluoti.

— Taip, aš gerai tą moku, — nusišypsojo Trevis. — Bet jūs nebūtumėte tuo, kuo esate, jei nepasikliautumėte savo paties sprendimais.

Andreasas linktelėjo:

— Gal ir nežinojote, koks asmuo slepiasi už Veisaro, bet po tos nakties galėjote ką nors sužinoti.

— Turėjau ką veikti ir taip. Man tas nebuvo svarbiausia.

— O man svarbiausia.

— Žinau. Todėl aš ir čia.

— Jūs čia todėl, kad įsakiau Denliui jus pristatyti.

Trevis nusišypsojo.

Jis tikrai buvo romus.

Andreasas pamanė, kad tokiu metu šis apibūdinimas neįprastas, tuo labiau žiūrint į Trevį. Vyras atrodė visai atsipalaidavęs, bet kartu buvo jaučiamas didelis budrumas.

— Denlis yra protingas vyras, — tarė Trevis. — Po savaitės ar dviejų jis būtų mane aptikęs. Bet aš nusprendžiau, kad bus geriau abiem, jei paskubinsiu šį reikalą.

— Kodėl?

— Man reikėjo trumpam pasirodyti scenoje. Jums reikia informacijos.

— Kurios, kaip sakėte, neturite.

— Kol kas. Tai nereiškia, kad jos negausiu, jei padirbėsiu. Tik šiek tiek užtruks.

Andreasas sukluso:

— Kiek?

Trevis gūžtelėjo pečiais:

— Tiek, kiek reikės. Nežinau, kaip jūs galite pralaimėti. Juk Denlis dar nieko nesužinojo?

— Ir kokia jums iš to nauda?

— Protekcija. Šiuo metu mano padėtis yra truputį kebli. Man reikia mažiausiai mėnesio pabūti tokioje vietoje, kuri yra labai gerai saugoma.

— Nuo ko turiu jus saugoti?

— Tai vieno mano nedoro užsiėmimo pasekmė.

— Kokio?

— Ar norite sužinoti, kas užpuolė Veisarą?

— Galėčiau paliepti Denliui sužinoti, kuo jūs užsiimate.

— Sėkmės.

Andreasas tylėjo svarstydamas.

— Turbūt suvokiate, kad jei apstatysiu jus apsauga, ta apsauga bus ir jūsų sargyba. Pasistengsiu, kad ji žinotų, jog jūs įtariamasis. Jei sužinosiu, kad turite ką bendro su Veisaro užpuolimu, sutraiškysiu jus kaip tarakoną dukart negalvodamas.

— Suprantu.

— Gerai.

— Jūs sutinkate?

— O taip, — nusišypsojo Andreasas. — Žinau vietą. Seną namą Virdžinijoje, pilną apsaugos. Jeigu kokie niekšai bandytų kėsintis, būsite pirmas, kuriam perpjaus gerklę.

— Tikrai? Dabar norėčiau sužinoti, kodėl ten turėtų kėsintis? — primerkė jis akis. — Keisė. Tai štai kur ji slepiama. Manau, man didelė garbė, kad pasitikite manimi ten siųsdamas.

— Aš nepasitikiu jumis. Nežinau, ką jūs galite. Bet išgelbėjote jos gyvybę, ir netikiu, kad pakenksite jai. Kai grąžinote man Keisę Veisare, vidinė nuojauta tą man pakuždėjo Ji nebijojo jūsų po to, ką išgyveno. Jūs galite būti visiškas kalės vaikas, bet rizikavote, savo kailiu gelbėdamas ją. Manau, kad ir vėl padarytumėte tą patį, — jis nutilo. — Ir jeigu man meluojate dėl ko nors, būsiu pirmas...

— Kuris perpjaus man gerklę, — užbaigė Trevis. — Turėsiu tą omeny. Kada išvykstu?

— Rytoj vakare maždaug tokiu laiku. O dabar Denlis suras jums viešbutį. — Andreasas atstūmė kėdę ir atsistojo. — Paimsiu jus, kai vyksiu pas Keisę.

— Kaip ji?

— Blogai. — Jis paniuro. — Taip blogai, kad jūsų taip pavadintas garbingumas nesustabdys manęs nuo tų niekšų sudeginimo ant laužo. Pasakysiu Denliui, kad jūs pasirengęs vykti į viešbutį.

— Dar ne. — Jis išsiėmė telefoną. — Turiu paskambinti.

— Galite paskambinti iš viešbučio.

Jis papurtė galvą.

— Neabejoju, kad šiame kabinete nėra jokių pasiklausymo prietaisų. O man reikia, kad niekas negirdėtų, — nusišypsojo jis. — Jūs juk man nepasakėte tikslios vietos, kur būsiu. Virdžinijoje yra tūkstančiai senų namų.

— Taip, yra. Ir kam gi jūs skambinate?

— Draugui. Negaliu pradingti taip, kad niekas nežinotų. Reikia nors truputėlį apsidrausti.

— Bet sakėte, kad aš — garbingas žmogus.

— Galėjau ir apsirikti. Pasakykite Denliui, kad neužtruksiu ilgiau kaip penkias minutes.

— Skambinkite kam norite, — Andreasas pasuko prie durų. — Užtikrinsiu, kad rytoj mūsų nesektų, Trevi.

— Būtų labai kvaila bandyti ką nors panašaus, pone prezidente. Tiesa? — Jis ėmė rinkti numerį. — Skambinu tik į draudimą. Labanakt.

— Džesika!

Melisa pašoko lovoje. Širdis smarkiai plakė.

Žandikaulius skaudėjo. Ji suprato, kad rėkė.

O Dieve!

Sportiniai marškinėliai, su kuriais ji miegojo, buvo permirkę nuo prakaito, bet jai buvo šalta. Ji nuleido kojas palei lovos kraštą ir susiėmė galvą rankomis.

Vos tik nustos drebėti, ji paskambins Džesikai ir viskas bus gerai. Ne, ji negalėjo laikytis Džesikos. Turėjo būti stipri.

Smaragdo akys, žiūrinčios į kraują, išsiliejusį ant grindų.

Melisa pašoko, nuėjo į vonios kambarį, keturiais gurkšniais išgėrė stiklinę vandens. Įsisupusi į pūkuotą chalatą, ji įjungė šviesas visame savo bute, paskui įsitaisė sename fotelyje prie lango.

Viskas turėjo susitvarkyti. Jai vis dar buvo šalta, bet stiprus širdies plakimas liovėsi. Ji turi įveikti tai. Vos trys naktys ir ji bus namie su Džesika.

Kraujas, išsiliejęs ant grindų...

Nerėkti. Nerėkti.

Smaragdo akys...

Nerėkti.

— Gražus namas. — Kai jie važiavo pro vartus, Trevis tyrinėjo plytų pastatą su kolonomis toliau nuo kelio. — Primena Tarą.

— Ką jūs žinote apie Tarą? — paklausė Andreasas. — Pagal ataskaitą, kurią Denlis pateikė man apie jus, Jungtinėse Valstijose praleidote ne tiek daug laiko.

— Mano tėvas visada laikė save amerikiečiu, nors ir pasirinko gyventi užsienyje. Už šalies ribų jam geriau sekėsi vadovauti verslui.

— Kontrabandai?

Trevis nusišypsojo:

— Nevisiškai. Jis buvo romantikas. Iki pat tos dienos, kol mirė, jis laikė save piratu.

— Bet jūs savęs nelaikėte niekuo kitu, tik nusikaltėliais.

— Dar jaunas jis pasirinko tokią savo „karjerą“. Jis mėgo jaudulį. Aš užaugau realistas.

— Jokio jaudulio?

— O taip. Kas be ko, esu savo tėvo vaikas. — Jis nenuleido žvilgsnio nuo namo. — Tai čia yra Keisė? Kas ją prižiūri?

— Dvi slaugės ir jos gydytoja Džesika Raili.

— Ir jokio progreso?

— Dar ne. — Andreasas atsigręžė pažvelgti į jį. — Ar jums rūpi?

— Argi tai taip keista? Tarkime mano susidomėjimas teisėtas. Nemėgstu palikti pusiau atlikto darbo.

— Laikykitės atokiau nuo mano dukters. Nenoriu, kad jai kiltų prisiminimų, susijusių su ta naktimi.

— Jei ji galėtų prisiminti, nereikėtų gydytojų.

— Jūs girdėjote mane. — Limuzinas stabtelėjo prie sargo namelio netoli vartų. — Laikykitės atokiau nuo Keisės. Ketinu pasakyti gydytojai Raili viską, kas jūs esate ir ką čia veikiate. Ir įsakysiu jai, kad jūsų prie mano dukters neprileistų.

Trevis skėstelėjo rankomis:

— Kaip pasakysite. Aš visiškai patenkintas galėdamas pabūti savo pasaulėlyje. — Jis išlipo iš limuzino. — Dar vienas dalykinis klausimas. Žinau, kad ketinama mano skambučių klausytis, bet aš tai laikau sandėrio laužymu. Be to, man reikia skambinti vos vienam asmeniui — Janui van der Bekui į Amsterdamą. Jis bus mano tarpininkas tarp visų šaltinių, ir jeigu jis man praneš, kad jūsų žmonės elgiasi nors truputėlį įkyriai, sandėris baigtas.

— Kodėl man sakote apie Janą van der Beką?

— Manote, kad jį išduodu? — Jis papurtė galvą. — Tik užsitikrinu, kad jis būtų apsaugotas.

Andreasas valandėlę tylėjo.