Клаудиа Пиньейро: Tavoji

Versta iš:

Claudia Piñeiro, TUYA, Ediciones Colihue S.R.L., 2006

Knygos leidybą parėmė Argentinos Respublikos užsienio reikalų, tarptautinės prekybos ir kulto ministerijos vertimų rėmimo programa „Sur“.

Obra editada en el marco del Programa “Sur” de Apoyo a las Traducciones del Ministerio de Relaciones Exteriores, Comercio Internacional y Culto de la República Argentina.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1095-9

© Claudia Piñeiro, 2006

© Published by arrangement with Literarische Agentur Mertin Inh. Nicole Witt e. K. Frankfurt, Germany

Viršelio nuotrauka ir dizainas © Rachel Cane

© Vertimas į lietuvių kalbą, Aira Nekrašaitė, 2013

© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš ispanų kalbos vertė Aira Nekrašaitė

Redaktorė Vitalija Dalmantaitė

Korektorė Indrė Petrėtytė

Viršelį adaptavo Galina Talaiko

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

1

SKYRIUS

Jau daugiau nei mėnesį Ernestas su manimi nesimyli. O gal du. Nežinau. Nepasakyčiau, kad man tai pernelyg rūpi. Iki vakaro visai nusivarau nuo kojų. Regis, nėra dėl ko, bet namų ruoša, kai nori, kad tvarka būtų nepriekaištinga, labai išvargina. Aš pati, vos tik padedu galvą ant pagalvės, iš karto užmiegu. Vis dėlto jei vyrui tu šitiek laiko nerūpi, vadinasi, ne šiaip sau. Svarsčiau, gal reikėtų pasikalbėti su Ernestu, paklausti, kas jam. Ir vos nepaklausiau. Bet paskui pamaniau: o jei nutiks kaip mano mamai, kuriai tokie klausimai karčiai atsirūgo? Ji, pastebėjusi, kad tėvas kažkoks keistas, kartą ėmė ir paklausė: „Kas tau, Robertai?“ O jis atrėžė: „Nebegaliu tavęs pakęsti, štai kas!“ Tada trenkė durimis ir daugiau jo nebematėme. Vargšė mama. Be to, maždaug numaniau, kas Ernestui. Jeigu žmogus visą dieną aria kaip jautis, o kiekvieną laisvą minutę skuba į kokius nors kursus ko nors mokytis, tai kaipgi iki vakaro nenusivarys nuo kojų? Tada tariau sau: „Nieko aš neklausinėsiu, juk pati turiu akis ir galvą ant pečių.“ O aš mačiau, kad turime nuostabią šeimą, dukterį, bebaigiančią vidurinę mokyklą, namus, kurių daugelis pavydėtų. Ir mačiau, kad Ernestas myli mane – be jokios abejonės. Su juo man niekada nieko netrūko. Tada nusiraminau ir pasakiau sau: „Bus dar to sekso, kai ateis laikas; šitiek turėdama juk nekvaršinsiu galvos dėl vienintelės smulkmenos, kurios man trūksta. Galų gale, juk dabar ne septintasis dešimtmetis, žmonės žino, kad yra ir kitų dalykų, ne mažiau svarbių, o gal ir dar svarbesnių už seksą. Šeima, namų židinys, santarvė, darna. Kiek tokių, kurie lovoje dieviški partneriai, o gyvenime pasirengę perkąsti vienas kitam gerklę. Ar ne tiesa? Kam vyti Dievą į medį, kaip darė mama?

Bet netrukus sužinojau, kad Ernestas man neištikimas. Kartą ieškojau rašiklio, o niekur neradusi, atsegiau jo portfelį ir še tau: lūpdažiu nupiešta širdis su užrašu „Myliu tave“ ir parašu „Tavoji“. Labai jau lėkštas laiškelis, bet tą akimirką iš tikrųjų pasijutau įskaudinta. Jau norėjau lėkti, pakišti jam po nosimi tą popiergalį ir sušukti: „Kas čia, šunsnuki tu sumautas?“ Bet, laimė, suskaičiavau iki dešimties, giliai įkvėpiau ir palikau viską, kaip yra. Apsimetinėti per vakarienę sekėsi sunkiai. Lali buvo tokios nuotaikos, kai niekas jos negali pakęsti, išskyrus Ernestą. Aš jau nebeėmiau į galvą, buvau įpratusi, tokia jau ta mūsų duktė. Bet Ernestui buvo nelengva. Jis ją kalbino, o ši atsakinėjo vienskiemeniais žodžiais. Aš neįstengiau palaikyti pokalbio, tos dienos atradimo man buvo per akis. Tačiau baiminausi, kad jie ko nors nepastebėtų. Paprastai aš visada glaistau nejaukią tylą, dangstau spragas, kai pokalbis nesimezga. Turiu tokią Dievo dovaną. Kad nesukelčiau įtarimų, pasakiau, jog prastai jaučiuosi, skauda galvą. Manau, jie patikėjo. Ir kol Ernestas žėrė Lali monologus, aš vis svarsčiau, ką jam pasakyti. Pirmiausia kilusią mintį paklausti „kas čia?“ jau buvau atmetusi. Ką jis galėtų atsakyti? Laiškelis su širdimi, užrašu „Myliu tave“ ir parašu. Ne, tai būtų kvailas klausimas. Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, ar tas popiergalis jam bent kiek svarbus, ar ne. Galų gale, kad ir kaip liūdna, visos kada nors būname apgautos. Tai lyg menopauzė, gali užklupti šiek tiek vėliau, bet nė vienos neaplenkia. Tik yra tokių, kurios taip ir nesužino. Tokioms lengviausia, nes jų gyvenimas toliau teka įprasta vaga. Tačiau mes, kurios sužinome, imame sukti galvą, kas ji tokia, ką padarėme ne taip, kaip reikėtų elgtis, ar atleisti, ar ne, kaip atkeršyti tiems, kurie mus įskaudino, ir kai neištikimasis palieka kitą, mūsų galvoje būna tokia painiava, kad jau nebeatsirinksi, kas kur. Kyla pavojus susikurpti kur kas rimtesnę ir painesnę istoriją nei tikroji. Ir aš nenorėjau daryti klaidos, kurią daro daugybė moterų. Na, iš tikrųjų moteris, piešianti lūpdažiu širdis ir pasirašanti „Tavoji“, Ernesto gyvenime negali vaidinti svarbaus vaidmens. Gerai pažinojau Ernestą, jis nepakentė tokių dalykų. „Matyt, jam reikėjo kaip nors numalšinti geismą“, – mąsčiau. Šiais laikais moterys tokios gašlios. Nusižiūri vyrą ir vis sekioja iš paskos, o tas, nieko nesiimdamas, jaučiasi kvailiu. „Tikrai, – tariau sau, – kam kryžiuoti ietis su Ernestu ir rengti jam teismą, jei po savaitės ta moteris jau bus pamiršta.“ O gal ne?

Svarbu buvo tik neprarasti budrumo, įsitikinti, kad jų romanas nepažengs toliau. Taigi pradėjau kraustyti Ernesto kišenes, atplėšinėti laiškus, tikrinti dienotvarkę, iš kito telefono klausytis jo pokalbių. Elgtis taip, kaip manimi dėta elgtųsi bet kuri moteris. Kaip ir tikėjausi, neaptikau nieko rimto. Tik dar vieną kitą raštelį, niekai, ir tiek. Bet paskui ėmiau pastebėti, kad Ernestas kaskart grįžta vis vėliau, dirba savaitgaliais, niekada nebebūna namie. Nepraleidžia tik tėvų susirinkimų dėl Lali išleistuvių kelionės. O visais kitais atvejais dingsta neperspėjęs. Tada sunerimau: jeigu jis visą laiką susitikinėja su ta pačia moterimi, tai gali liūdnai baigtis. Kartą jį pasekiau. Buvo antradienis, puikiai pamenu, nes važiavom iš susirinkimo dėl Lali kelionės. Ernestas buvo prastai nusiteikęs, bet nesistebėjau, nes ta kelionė varė jį iš proto. Man atrodė, kad jis per daug jaudinasi. Kaip žinome, tvarka tokiose kelionėse būna gerokai pakrikusi, tenka pasikliauti tuo, kad deramai išauklėjai savo dukrą. Kas dar belieka? O Ernestas viską norėjo kontroliuoti, viskas jam atrodė prastai suplanuota. Kai tik grįžome namo, Lali užsidarė savo kambary, ji ten ir gyvena tarp keturių sienų. Mudu nuėjome į virtuvę ko nors užkąsti. Tuo metu suskambo telefonas, ir Ernestas atsiliepė. Buvo jau vėlu, sakyčiau, nederamas metas skambinti šeimos žmogui. Ernestas dar labiau suirzo, kelis kartus šiurkščiai atsikirto ir netrukus nuėjo į savo kabinetą, norėdamas ramiai tęsti pokalbį. Pakėliau virtuvėje ragelį ir išgirdau, kaip ji sako: „Jei tuojau pat neatvažiuosi, neatsakau už savo veiksmus.“ Ir numetė ragelį. Ernestas grįžo į virtuvę, stengėsi neišsiduoti, bet akys blizgėjo, o smakras buvo įsitempęs. „Darbe labai rimta bėda, užstrigo sistema.“ – „Tai važiuok, Erni, ramiai važiuok ir pataisyk tą sistemą“, – atsakiau. Išėjau paskui jį, sėdau į mašiną ir nuvažiavau iš paskos.