Клаудиа Пиньейро: Tavoji

Pravėrusi duris įsitikinau, kad koridoriuje nieko nėra. Leisdamasi liftu apsidžiaugiau, kad čia apsilankiau. Rankinuke nešiausi nemažai įkalčių prieš Ernestą. Apgaulingų įkalčių, nes abu žinome, kad visa tai buvo tik nelaimingas atsitikimas. Bet svarbiau ne kaip yra, o kaip viskas atrodo. Ir jeigu kas nors būtų radęs tas apgailėtinas Ernesto nuotraukas ir bilietus, būtų buvę sunku įrodyti, kad jis nekaltas. Be to, vien nuo minties, kad tos nuotraukos gali būti paviešintos, mane krėtė šiurpas. Juk tai akimirksniu gali sužlugdyti padoraus žmogaus reputaciją! Laimė, jau pasirūpinau, kad taip nenutiktų.

Vos spėjau per keletą žingsnių nutolti nuo namo, prie jo sustojo taksi. Iš jo išlipo juodaplaukė iš nuotraukų. Ta aukšta ilgaplaukė. Atrodė susirūpinusi. Ir, regis, skubėjo. Paliko taksi laukti apačioje. Savo raktu atsirakino duris ir užėjo į vidų. Jei būčiau bute užtrukusi penkiomis minutėmis ilgiau, būtume susidūrę. Apsidairiau, iš kur galėčiau nematomai ją stebėti. Priešais namą buvo baras, ir aš užėjau ten. Atsisėdau prie lango. Prie manęs priėjo padavėjas ir sustojo. Nors nieko nenorėjau, užsisakiau kavos vien tam, kad jis greičiau dingtų ir paliktų mane ramybėje. Jis vis spoksojo į mane, į mano rankas. Aš taip pat žvilgtelėjau ir pamačiau gumines pirštines. Ant savo rankų. „Na ir žioplė, skubėdama pamiršau nusimauti“, – pagalvojau. Nusimoviau pirštines ir įsidėjau į rankinuką. Padavėjas apsisuko ir nuėjo atnešti kavos.

Netrukus pasirodė juodaplaukė, ji kalbėjosi su vyru, regis, durininku. Kažką jam sunerimusi pasakojo. Vyras purtė galvą, irgi sunerimęs. Palydėjo ją iki taksi, atidarė duris. Ji padavė jam vizitinę kortelę, įsėdo į taksi ir išvažiavo.

Kai atėjo kava nešinas padavėjas, jau buvau susiruošusi eiti. Vyriškis suirzo. Jis buvo gana netašytas, o išvaizda tik dar labiau tai pabrėžė: žilstelėję plaukai taip ataugę, kad jis galėjo susirišti arklio uodegą, o ūsai – visiškai juodi. Pasibjaurėtina. Negana to, koja netyčia užkliudė staliuką ir išvertė ant manęs pusę cukrinės. Pažėriau ant staliuko monetas už kavą ir net negurkštelėjusi išėjau.

Buvo gražus saulėtas rytas, ir aš, mąstydama, neskubėdama, patraukiau pėsčiomis per Rivadaviją. Man žingsniuojant nuo šilkinio sijono byrėjo cukraus likučiai, ir tai mane mažumėlę blaškė. Nusipurčiau sijoną, kad galėčiau susikaupti. Tada grįžau prie savo apmąstymų. Jei neklystu, šiame žaidime dalyvauju jau nebe viena. Ir jei juodaplaukė sunerimusi, kad dingo jos „ką gali žinoti kas“, tai nuo šiol mano žingsniai einant šiuo keliu kirsis su dar kažkieno žingsniais. Nors turėjau kelių valandų pranašumą, netekau teisės klysti. Padėtis darėsi vis keblesnė, bet kartu ir įdomesnė.

Užsukau į saloną ir pasidariau depiliaciją. Pasak mamos, „moteris į gatvę visada turi išeiti glotniomis kojomis ir švariomis kelnaitėmis“. Ir čia aš su ja sutinku. Šiame gyvenime reikia būti pasirengus bet kam, nes dėl nieko negali būti tikras.

Niekada negali žinoti, kas nutiks.

11

SKYRIUS

– Ir ką darysi?

– Nežinau.

– Sakau tau, tas dokumentas – keblus reikalas…

– Koks dokumentas?

– Juk tau sakė: jeigu tu nepilnametė, nieko nedarys?

– Pau, mums taip pat neturi teisės parduoti alaus ar leisti į klubus.

– Ai, Lali, nelygink…

– Ką nelygink? Tūkstantis pesų – dideli pinigai. Penki šimtai alaus skardinių.

– Penki šimtai?

– Jei atnešiu pinigus, padarys, juk viskas perkama.

– …

– Paskyrė dvidešimtą dieną.

– O, varge…

– Taip…

– …

– Tai tėvams nieko nesakysi?

– Ne, nieku gyvu.

– …

– Tėvas kažkoks keistas, man atrodo, kažką įtaria.

– Tikrai?

– Vakar atėjo pas mane į kambarį, vėlai vakare. Apsimečiau, kad miegu.

– Ir ką?

– Verkė.

– Verkė?

– Man taip atrodo.

– Vargu ar jis žino…

– Gal nugirdo mūsų pokalbį?

– Bet juk būtų pasakęs…

– Nežinau.

– …

– …

– Ne, tikrai nežino. Klausyk, Lali, jei tavo tėtušis žinotų, kas tau, nepaistytų per susirinkimus visų tų nesąmonių dėl kelionės.

– Taip, čia tu teisi.

– …

– Bet aš nerimauju dėl tėvo. Jis kažkoks lyg nesavas, nežinau, jaučiu, kad dėl manęs.

– Mesk iš galvos tokias mintis, man atrodo, tavo tėvas nieko nenutuokia.

– …

– …

– Nusipirkau striukę.

– Tikrai? Kokią?

– Pūkinę, nes kita buvo labai plonytė, būtų šalta.

– Tikrai, aš irgi pasiimsiu pūkinę. Manai, vienos striukės pakaks?

– Aš pasiimsiu dar ir odinę, vakarui.

– Tikrai, tu teisi, juk nevaikščiosim visą dieną su tais pačiais drabužiais.

– …

– Tai ar pagaliau nusipirksi aulinukus?

– Tėvas davė pinigų, bet aš pasidėsiu. Kad susitaupyčiau tūkstantį.

– Aa…

– …

– …

– …

– Manau, kokį šimtą ar du galėsiu paskolinti.

– Gerai.

– O Ivano neprašysi?

– Ne.

– Vis dėlto na ir šunsnukis!

– …

– Kiek tau trūksta?

– Penkių šimtų su trupučiu.

– Ir ką darysi?

– Pavogsiu.

– Gal juokauji?

– Ne, pavogsiu iš motinos.

– Juk ji pastebės.

– Taip, bet nieko negalės pasakyti.

– Kodėl?

– Todėl, kad ji vagia pinigus iš tėvo.

– …

– Slepia juos garaže, už plytos.

12

SKYRIUS

Grįžau namo. Pirmiausia garaže, toje sienos angoje, paslėpiau įkalčius. Taip pat ir gumines pirštines. Revolveris netilpo, todėl galiausiai įkišau jį po atsarginiu ratu savo mašinos bagažinėje. Nuveikti buvo likę ne kažin kiek. Mažumėlę aptvarkyti namus, suplauti nuo pusryčių likusius puodelius.

Bet pirma nusivilkau kostiumėlį ir lengviau atsikvėpiau. Trečią valandą visi darbai buvo baigti. Tariau sau: „O dabar – poilsio valandėlė, įsitaisysiu svetainės krėsle, išgersiu kavos ir mažumėlę atsipūsiu.“ Taip ir padariau. Bet jau penkiolika po trijų ėmiau nekantrauti. Negalėjau ramiai sėdėti ir laukti, kol Ernestas grįš ir viską papasakos. Puoliau tvarkytis. Iš tikrųjų namie buvo švaru, bet ėmiausi nekasdienių darbų. Nušluosčiau nuo baldų dulkes, nušveičiau metalinius paviršius, viską išblizginau. Net keksą iškepiau. Turėjau užsirašiusi artišokų pyrago receptą, bet nusprendžiau iškepti keksą. Penktą jau buvau nusivariusi nuo kojų. Ir suirzusi. Ernestas niekada negrįždavo anksčiau devynių. Jei taip plušėsiu dar keturias valandas, galiausiai liks tik griūti į lovą. O jei kas šiandien ir turėjo būti žvali, budri ir pailsėjusi, tai aš.

Nutariau griebti jautį už ragų ir nuvažiavau į Ernesto darbą. Jau žengdama pro duris pastebėjau išeinant juodaplaukę, kurią šįryt buvau mačiusi prie Tavosios namų. Kilo pagunda ją pasekti. Bet nepasekiau. Prisistačiau priimamojo sekretorei. Ji kažką rašėsi ir nepastebėjo manęs. Prieš nueidama, šio to jos paklausinėjau. „Ta aukšta juodaplaukė mergina, kuri ką tik išėjo, ji man kažkur matyta, ar dirba įmonėj?“ – „Ne, čia Čara, Alisijos Sorijos dukterėčia.“ – „A, tai Alisija pagaliau atėjo…“ – „Ne, ir labai keista, nei atėjo, nei paskambino.“ – „Ir dukterėčia nerimauja?“ – „Turbūt, nes net nepasisveikino su manim, patraukė tiesiai prie lifto ir pakilo į viršų.“ – „Na, jos teta jau suaugusi ir turbūt sugeba pasirūpinti savimi“, – tarstelėjau ir taip pat įlipau į liftą. Pakilau į Ernesto aukštą. Kabineto durys buvo atviros, ir aš mačiau jį iš koridoriaus. Tuščias žvilgsnis, švariai nukraustytas stalas – jokių popierių, susirūpinusi veido išraiška. Jis nieko neveikė, tik ardė sąvaržėlę, atlenkdavo sulankstytos vielutės dalis ir laužė gabalėlius. Ryžtingai įžengiau į vidų. „Sveikas, Ernestai, ar tau sakė, kad rytą čia buvau? Pamiršau paskambinti ir perspėti, kad ateisi dvyliktą, o kadangi turėjau reikalų centre…“ – išbėriau ir atsisėdau priešais. Nežinau, ar jis tik dabar išgirdo, kad buvau iš ryto atėjusi, ar jau žinojo, bet jam nelabai terūpėjo, nes nieko neatsakė. Tačiau, mano nuostabai, tarė: „Koks sutapimas, kaip tik galvojau apie tave.“ Pažvelgiau į sulaužytą sąvaržėlę ant stalo. „Ir ką galvojai?“ – „Apie mudviejų laukiantį pokalbį.“ – „Dėl to ir atėjau. Po pietų turėjau laisvo laiko ir pamaniau, kad būtų nesąžininga atidėti tokį pokalbį vakarui. Atrodei mažumėlę susirūpinęs.“ – „Aš tikrai susirūpinęs, Inesa“, – atsakė jis, ir per stalą paėmė man už rankų. Nebuvo taip paėmęs manęs už rankų turbūt kokius penkiolika ar šešiolika metų. Mama būtų pasakiusi: „Puokštė gėlių iš vyro kur kas blogesnis ženklas nei antausis.“ Bet buvo taip gera, kai jis laikė man už rankų. Jis pažvelgė man į akis ir tarė: „Turiu labai rimtai su tavimi pasikalbėti. Suprantu, kad tau gali būti skaudu.“ Nutaisiau išgąstingą veidą, pamaniau, kad derėjo. „Bet tu mano žmona, ir privalau pasakyti. Mes kartu jau dvidešimt dveji metai…“ – „Tik dvidešimt, Ernestitai, kad ir kaip būtų keista“, – pagalvojau, bet nepataisiau jo, nutariau, kad ne metas. „Judvi su Lali man pačios brangiausios pasauly“, – tarė su ašaromis akyse. Karštai suspaudžiau jam ranką ir atsakiau: „Žinau, Ernestai.“ – „Jei galėčiau tavęs į visa tai nepainioti, tikrai nepainiočiau.“ – „Ernestai, būk geras, pasitikėk manimi.“ – „Ne dėl to, kad nepasitikėčiau, tiesiog nenoriu suteikti tau skausmo.“ – „Ak, brangusis, na, suteik man šiek tiek skausmo ir išsiaiškinkim pagaliau!“ – pagalvojau ir atsakiau: „Ernestai, aš atrodau gležna, bet iš tikrųjų esu labai stipri moteris. Be to, šalia esi tu.“ – „Ačiū, mano meile.“ – „Jis mane pavadino „mano meile“! Ernestas gyvenime nebuvo manęs taip pavadinęs, net įtikinėdamas pirmą kartą su juo permiegoti. Gražiausi jo kada nors man ištarti žodžiai buvo „ir aš tave“, po manųjų „aš tave myliu.“ „Na, Ernestai, pasakyk „ir aš tave“, – netekusi vilties prašydavau pirmuosius metus, kai tapome pora. Bet vėliau pripratau prie jo tylėjimo. Ernestas iš prigimties buvo labai santūrus. Todėl niekaip negalėjo ryžtis papasakoti man apie Tavąją. „Nenorėčiau, kad ši istorija aptemdytų tuos mudviejų laimės metus.“ – „Nesijaudink, jau aptemdė, bet mano pastangomis – neilgam“, – pagalvojau, bet nieko nepasakiau. „Aš… ar prisimeni Alisiją, mano sekretorę?“ – „Žinoma, prisimenu.“ – „Nepyk, Inesa, bet mes su Alisija…“ – „Ką jūs su Alisija?“ – „Mes buvome patekę į… keblią situaciją…“ – „Ernestai, gana tų užuolankų, sakyk, ką nori pasakyti, aš pasirengusi išklausyti.“ Ernestas atsiduso, pažvelgė man į akis ir ištarė: „Alisija prie manęs seksualiai priekabiavo.“ Vos nenusijuokiau. „Negali būti!“ – sušukau. „Taip, labai liūdna, niekada nenorėjau tau pasakoti, bet išgyvenau itin nemalonių akimirkų.“ – „Įsivaizduoju…“ – „Niekam nelinkėčiau.“ – „Žinoma, aš taip pat.“ Iš pradžių pasipiktinau tokiu melu, bet po akimirkos pagalvojau, kad galbūt tai buvo tiesa. Juk iš tiesų visi mano rasti laiškai buvo adresuoti Ernestui, o aš nežinojau, kaip jis į juos atsakė. Pati nusprendžiau, kad bilietai į Rio de Žaneirą veikiausiai buvo jos sumanymas. Jau buvau bepatikinti jo versija, bet prisiminiau prie revolverio netikėtai rastas nuotraukas. Ernesto su Adomo kostiumu. Buvo sunku patikėti, kad Tavoji jėga privertė jį pozuoti. Jis net šypsojosi prieš objektyvą, nutaisęs dirbtinę šypsenėlę. Kai pradedi pernelyg gilintis, susipainioji savo mintyse, ir aš visai išsimušiau iš vėžių. Ernesto melas buvo akivaizdus. Tačiau svarbu buvo ne tai, kad jis meluoja, o kodėl meluoja. O meluoja Ernestas todėl, kad myli mane – viskas labai paprasta ir elementaru. Kokia prasmė pasakoti apie nesantuokinį meilės nuotykį, kuris jau tapo praeitimi? „Ernestas puikus žmogus, mąsčiau aš. Ne taip, kaip tie, kurie, patenkinę geidulius svetimoje lovoje, grįžę namo atgailauja. „Brangioji, negaliu tau meluoti, turiu prisipažinti, kad permiegojau su geriausia tavo drauge“, – pareiškia grįžę. – „Tai apgaudinėk mane, šunsnuki tu, bent jau šito nusipelniau!“ – derėtų atrėžti tiems kiaulėms. Akivaizdu, kad Ernestas nebuvo kiaulė. Jis buvo tikras angelas; melavo man, vienut vienutėlis nešė kaltės naštą, laikėsi kaip dera vyrui. „Niekada nebūčiau apie tai pasakojęs, jei nebūtų atsitikęs baisus dalykas.“ – „Ernestai, negąsdink manęs…“ Ši frazė man patiko, manau, buvo tinkama tokia proga. „Prisimeni, vakar sulaukiau skambučio ir turėjau išvažiuoti?“ – „Taip.“ – „Tai buvo ji, grasino iškrėsti kvailystę, jei po pusvalandžio neatvažiuosiu prie Palermo ežero. Suprask, nenorėjau, kad ta moteris nusižudytų.“ – „Kaipgi galiu nesuprasti, Ernestai?“ – „Nuvažiavau ten. Atleisk, pamelavau tau, man nereikėjo į jokį posėdį darbe. Turėjau ją sulaikyti.“ Palinksėjau galva. „Kai susitikome, ji pagalvojo, kad aš atvažiavau dėl kitos priežasties, kad neatsispyriau jos vilionėms… įsivaizduoji, Inesa?“ – „Na ir beprotė ji buvo, Ernestai!“ – „Na ir beprotė ji!“ – tuoj pat pasitaisiau. „Tada ji puolė prie manęs, norėjo pabučiuoti, nežinau, man taip gėda tau pasakoti.“ – „Nesidrovėk, Ernestai, juk aš tavo žmona.“ Ernestas pabučiavo man rankas. „O tada įvyko nelaimė. Mėginau ją atstumti, nenorėjau, kad ji mane liestų, bučiuotų. Bet ji nieko nenorėjo girdėti, ir aš nusprendžiau ją ten palikti. Bet ji buvo apsikabinusi mane per pečius, ir aš, norėdamas atsikratyti, ją pastūmiau. Ir tada…“ Neištvėrusi įtampos stuktelėjau krumpliais į stalą ir ištariau: „Bumpt.“ Ernestas lyg niekur nieko pasakojo toliau: „Ji krito taip nesėkmingai, kad trenkėsi galva į rąstą ir užsimušė.“ – „O, siaube!“ – sušukau, prisidengdama burną. „Tragiška lemtis“, – tarė Ernestas. „Apmaudi nelaimė be kaltininkų“, – atsakiau aš. „Taip“, – sutiko Ernestas. Paglosčiau jam veidą. Susižvalgėme, šyptelėjome vienas kitam. Jis vėl ėmė bučiuoti man rankas. „Pasakoju visa tai tik todėl, kad nenorėčiau aiškintis dėl to viešai, ne tik tau. Būtų apjuodintas Alisijos atminimas. Tu, kaip moteris, turėtum suprasti.“ – „Kaipgi kitaip, Ernestai, žinoma, suprantu.“ – „Todėl nusprendžiau nesikreipti į policiją ir palikti viską tekėti savo vaga, kad vėliau, kai kas nors pradės aiškintis, kur Alisija, niekas negalėtų padaryti klaidingų išvadų.“ – „Visiškai tau pritariu, Ernestai.“ – „Man labai sunku, įsivaizduok, turiu apsimetinėti, kad nieko apie ją nežinau, kai vargšė moteris…“ Ernestas susigraudino. „Beje, Ernestai, o kur dabar ta vargšė moteris?“ Ernestas atsiduso. „Nuskandinau kūną ežere.“ Ernestas spustelėjo man ranką. Aš paliečiau jo ranką lūpomis. „Kaip tau buvo baisu, Ernestai, teko tempti į ežerą jos kūną…“ – „Ne, aš netempiau. Pasiėmiau vieną iš tų nuomojamų valčių, įkėliau ją, nusiyriau į ežero vidurį ir…“ Ernestas vos neverkė, atsistojau ir apkabinau jį. „Norėčiau kai ko paprašyti.“ – „Ko tik nori, Ernestai.“ – „Geriau sakykim, kad tą vakarą abu praleidom namie ir aš niekur nebuvau išėjęs. Man reikės pateikti alibi, o kito alibi aš neturiu. Jei pasakysiu, kad trumpam buvau išvažiavęs, kils keblumų, mane užkamuos klausimais. Nežinau, ką manai…“ – „Žinoma, sutinku, kokia prasmė aiškintis?“ – „Tai tikrai buvo nelaimingas atsitikimas.“ – „Ernestai, tą vakarą po vakarienės abu likome namie, žiūrėjome filmą, dar pagalvosiu kokį, mylėjomės, o paskui užmigome.“ – „Ačiū, Inesa.“ – „Aš tave myliu, Ernestai.“ – „Ir aš tave.“