Клаудиа Пиньейро - Tavoji

– Ne, dešimtą išvažiuoju į išleistuvių kelionę.

– Tai kiekgi tau metų, mamyt?

– Devyniolika.

– Tikrai?

– Taip… Buvau likusi antriems metams.

– Nes, žinok, nepilnamečių, jei ateina be suaugusiųjų, nepriimam.

– Man jau yra devyniolika.

– Šiuo požiūriu mes labai griežti, nenorim turėt nemalonumų.

– Sakau, aš pilnametė.

– Gerai, mamyte, bet kai ateisi į procedūrą, atsinešk asmens dokumentą, gerai?

– Gerai.

– Tai nori prieš ar po kelionės?

– Po.

– Žinok, ilgai geriau nedelskim, nes paskui stipriai įsikabins ir nebebus galima išsiurbti, supranti? Kada grįžti?

– Aštuonioliktą.

– Aštuoniolikta sekmadienis. Pirmadienis visas užimtas. Antradienį, dvidešimtą dieną, tinka?

– Taip.

– Tada antradienį, dvidešimtą dieną, dešimtą ryto.

– Turėsiu praleist pamokas.

– Na, taip, mamyt, nieko kito nelieka.

– …

– Tai rašau antradieniui, dvidešimtai?

– Gerai.

– Ką gi, lauksiu tavęs antradienį, dvidešimtą dieną, dešimtą ryto. Nepamiršk, kad reikės sumokėti grynais, ir malonėk atsinešti dokumentą.

– …

– Paimk valiumo receptą.

– Gerai.

– Iki pasimatymo, mamyte.

– Iki pasimatymo.

– Geros kelionės.

10

SKYRIUS

Į Tavosios butą įėjau tarsi į savo namus. Didesnis raktas buvo nuo lauko durų. Nieko nesutikau nei apačioje, nei laiptų aikštelėje. Prieš užeidama užsimoviau pakeliui nusipirktas gumines pirštines. Per savo gyvenimą prisižiūrėjau pernelyg daug detektyvinių serialų, kad kur papuola palikčiau pirštų atspaudus. Paskambinau į duris, jei kartais velionė būtų gyvenusi ne viena. Niekas neatsiliepė. Įkišau į spyną raktą ir užėjau į vidų. Butas buvo dviejų kambarių, nedidukas, bet jaukus ir labai tvarkingas.

Prieš apžiūrėdama stalčius ir spintas, apsižvalgiau bute. Daugybė įrėmintų nuotraukų. Šeimos. Visi su šypsenomis tarsi iš dantų pastos reklamos. „Ir visi šie žmonės netrukus lies ašaras.“ Dvi nuotraukos išsiskyrė savo dydžiu ir užėmė ypatingą vietą: juodai baltas Tavosios portretas ir spalvota nuotrauka, kurioje ji apkabinusi dvidešimt kelerių metų merginą, labai aukštą, ilgais juodais plaukais. Ieškojau ir savo vyro, rodančio dantis, bet nepamačiau. Pajutau palengvėjimą: matyt, tarp šitiekos besišypsančių giminaičių jo nebuvo ne šiaip sau. „Juk netalpinsi meilužio nuotraukos tarp prosenelės ir pusseserės portretų, lyg visi jie būtų iš to paties giminių būrio“, – pagalvojau. Bet klydau, tai nebuvo vienintelė priežastis…

Nuodugnią buto apžiūrą pradėjau nuo svetainės. Neradau jokių įkalčių, užuominų ir apskritai nieko, ką būtų galima susieti su mano vyru; net darbo popierių. Paskui ėmiausi vonios ir virtuvės. Taip pat nieko neradau. Miegamąjį palikau pabaigai. Nujaučiau, jei ką ir surasiu, tai tik ten. Taip ir buvo. Atidariau duris ir apstulbau, pamačiusi dvigulę lovą. Akimirką įsivaizdavau, kaip Ernestas, išpiltas prakaito, ritinėjasi joje, iš paskutinių stengdamasis patenkinti Tavosios aistrą. Pajutau, kaip mane užplūsta labai negeras jausmas, kažkoks siutas ir noras ką nors užmušti. Bet Tavoji jau negyva. Nurimau, giliai įkvėpiau ir vėl įstengiau susitelkti į savo tikslą. Juk atėjau čia ne kurstyti ugnies, o gesinti gaisro. Be to, į visus dalykus, šiuo atveju – į lovą, reikia žvelgti pozityviai, juk galų gale, jei man ir pikta, kad Ernestas joje ritinėjosi, aišku, kad daugiau nesiritinės. Vienintelė mano užduotis šiame kambary – sunaikinti pėdsakus, galinčius tapti įkalčiais prieš jį. O dvigulė lova nėra joks įkaltis, nes ritinėjimasis nepalieka pėdsakų. „O gal palieka?“ – dingtelėjo mintis. Ir ėmiausi apžiūrinėti patalynę. Ji buvo nepriekaištingai švari, lyg niekas nebūtų miegojęs. Nei dėmelės, nei plaukelio ir netgi nė raukšlelės.

Po dvidešimties minučių baigiau kraustyti spintą ir visus iki vieno stalčiukus, kuriuose Tavoji laikė visokį šlamštą. Visokius niekučius. Atvirukus, dovanų kaspinėlius, nuotraukas, kriaukleles, įvairių kavinių popierines servetėles, šaukštelius kokteiliams maišyti, pradinių klasių pažymių knygeles. Tavoji akivaizdžiai buvo linkusi kaupti šlamštą. Man kilo mintis viską išmesti ir padaryti paslaugą giminaičiui, kuriam teks ištuštinti butą, bet nenorėjau tvarkyti daiktų, kurie buvo ne mano.

Tikra staigmena manęs laukė atidarius vienintelio miegamajame naktinio stalelio stalčių. Pamačiau revolverį, o po juo du vokus. Revolveris manęs nenustebino. Nieko keisto, kai vieniša moteris, šiuo atveju – Tavoji, laiko po ranka revolverį. Šiais laikais gatvėse pilna bepročių. Pati šį tą išmanau apie ginklus, nes išėjus tėvui mama įsigijo revolverį ir išmokė mane juo naudotis. „Dvi vienišos moterys be jo negali jaustis saugios“, – pasakė. Bet taip ir neteko juo pasinaudoti. Manau, iš tikrųjų mama jį įsigijo tam, kad suvarytų tėvui kulką į kaktą; jei jo nenuginkluotų kvepalai ir makiažas. Bet tėvas nesuteikė jai šio malonumo, nes taip ir nebegrįžo. Išėmiau revolverį ir įsitikinau, kad jis užtaisytas. Kaip sakydavo mama, „jeigu jau yra, tegu veikia“.

Patikrinusi revolverį, atidariau pirmąjį voką. Su guminėmis pirštinėmis buvo labai nepatogu. Radau su bilietus į Rio de Žaneirą. Vieną A. Sorijos, tai yra Alisijos Sorijos, Tavosios, vardu. O kitą E. Pereiros, tai yra Ernesto, mano vyro, vardu. Dar vienas įrodymas, kad jų santykiai buvo kažkoks nesusipratimas. Ernestas niekada nepakentė paplūdimių ir karščio. Gyvenime su niekuo nebūtų važiavęs į Rio de Žaneirą. Net su manim ir Lali. Padariau išvadą, kad ta moteris jį persekiojo. Matyt, ji pati sumanė važiuoti į tą kelionę ir nupirko bilietus. Galbūt tas kivirčas, pasibaigęs tuo, kad Tavoji susiknežino galvą į rąstą, ir įvyko dėl šios kelionės. Jei bilietai būtų buvę į Bariločę, kelionės iniciatoriumi galėjo būti ir Ernestas. Bet tik jau ne į Braziliją. Pažįstu Ernestą daugiau nei dvidešimt metų. Pagal bilieto datą jie turėtų išvykti po dviejų savaičių. Bet Dievas įvykdė teisingumą, nes tuo metu, jei mus lydės sėkmė ir policija pernelyg neskubės, Tavosios kūnas vis dar gulės ten, kur jį paliko Ernestas.

Įsidėjau bilietus į rankinuką ir atidariau antrą voką. O šito tai jau tikrai nesitikėjau. Na, iš tiesų jo turinys pranoko bet kokias sveiko proto žmogaus vaizduotės ribas. Iš pradžių supykau. Prisipažinsiu, labai supykau. Bet netrukus pajutau gailestį. Ką dar galima jausti, žiūrint į tokius vaizdelius? Nespalvotos nuotraukėlės, mažytės kaip švenčių kadrai, iš kurių paskui išsirenki vieną. Ernesto nuotraukos. Nuogutėlio. Ir kam galėjo šauti mintis liepti Ernestui pozuoti ir fotografuoti jį nuogą! Ernestas turi savo žavesio, bet tik apsirengęs! O kai nuogas, pernelyg daug kas karo. Jis jau nebe dvidešimtmetis. Visas apdribęs. Net aš, jo žmona, nežiūriu, kai jis nuogas išeina iš vonios. Man jis neatrodo patrauklus. Apsirengęs – taip, apsirengęs – kas kita. Ernestas visada buvo išvaizdus, elegantiškas vyras. Bet pasodinti jį ant kėdės nuogutėlį ir liepti žiūrėti į objektyvą, nutaisius silpnapročio išraišką? Ar jis nepagalvojo apie žmones, kurie visa tai pamatys, kai nuotraukos bus nuneštos spausdinti? Nors imk ir įrėmink.

Kone su pasišlykštėjimu įkišau nuotraukas atgal į voką ir įsidėjau į rankinuką. Visa kita palikau kaip buvo. Bet priėjusi prie durų grįžau atgal. Atidariau naktinio stalelio stalčių ir pasiėmiau revolverį. Nežinau, kas šovė į galvą. Be to, revolveris visada kelia įtarimų. Ir juolab užtaisytas.