Клаудиа Пиньейро: Tavoji

– Ar girdi?

– Taip, bet jau turiu baigti pokalbį.

– Labai gerai, kad paskambinai, turėjom progą viską išsiaiškinti, tiesa?

– Jau turiu baigti pokalbį.

– Sėkmės ir daugiau neskambink.

– …

– Iki, brangioji.

– …

5

SKYRIUS

Užėjau į savo kambarį. Beprotiškai norėjau sužinoti, ką dabar veikia Ernestas. Prielaidą, kad jis nuvažiavo į policiją, atmetusi kaip net nesvarstytiną, pagalvojau, kad galbūt jis nusprendė nutempti kūną į ežerą. Ir ten paskandinti. Tai dar labiau apsunkintų užduotį tiems, kuriems tokiu atveju, matyt, tektų tirti Tavosios dingimą. Tikrai puiki mintis! Jei galėčiau paskambinti Ernestui ir patarti. Bet negalėjau. Jis nežino, kad aš taip pat esu šios istorijos dalyvė. Akimirką pagalvojau griebtis tos pačios taktikos kaip prieš savo gimtadienius. Pasitelkti savotišką laisvųjų asociacijų metodą. „Ernestai, vakar tave sapnavau. Sapnavau, kad padovanojai man gimtadieniui odinę striukę, dėl kurios einu iš proto, bordo spalvos, parduoda Galerìas Pacìfico pirmame aukšte, trečiame skyriuje. Neįsivaizduoji, koks gražus buvo sapnas. Keturiasdešimt antras dydis.“ Bet šiuo atveju tektų paskambinti ir pasakyti ką nors tokio: „Ak, brangusis, atleisk, kad trukdau, bet susapnavau košmarą, kaip velki į Palermo ežerą lavoną.“ Pernelyg jau tiesmuka, supras.

Turėjau išlikti rami, bet man nesisekė. Prisipažinsiu, nervinausi. Nervinausi, nes nežinojau, ką daryti. O aš visada žinau, ką daryti, man visada viskas būna aišku. Bet šįkart jaučiausi sutrikusi. Laimė, ne kasdien tenka matyti, kaip nužudoma moteris; juolab kai ją nužudo ne kas kitas, o tavo vyras. Na, ne visai „nužudo“ – skamba taip rūsčiai, taip grėsmingai, lyg tau grūmotų pirštu. Gal tiksliau būtų sakyti „tampa nelaimės kaltininku“. Arba dar geriau „pastumia ir netyčia suknežina galvą“. „Netyčia suknežinti galvą“ irgi ne itin vykusi formuluotė. „Be išankstinių ketinimų.“ Apie tai praėjusią savaitę pasiskaičiau teisiniame žodyne, jei kartais prireiktų. Kad pastumta „be išankstinių ketinimų“ Tavoji nusisuko sprandą – jau visai kitas reikalas. Juk Ernestas nepakišo jai rąsto, kad ši trenktųsi į jį galva. Čia jau likimas pasirūpino, kad tai moteriai šitaip baigtųsi. Arba Dievas. Aš tikiu šiais dalykais. Ir žiūriu į juos pagarbiai. Mėginu įžvelgti ženklus. Kodėl Tavoji galiausiai nusisuko sprandą Palermo parke, užuot vaikštinėjusi su mano vyru po Rekoletos rajoną? Juk viskas, kas nutinka, nutinka ne šiaip sau.

Bet, kaip sakiau, jaučiausi sutrikusi: nors nelaimingo atsitikimo ir kaltės klausimai man buvo gana aiškūs, vis negalėjau apsispręsti, ar geriau laukti Ernesto lovoje, apsimetus, kad miegu, ar svetainėje. Juk jei Ernestas grįš, kaip tikėjausi, degte degdamas noru išsipasakoti, kas nutiko, ir pamatys mane miegančią, galbūt nedrįs žadinti. Bet jeigu ras mane svetainėje, kaip pasiteisinsiu, kodėl dar nemiegu? Buvo po pirmos nakties, o aš jau dešimtą miegu kaip užmušta, nepajudinama lyg rąstas. Ir kodėl vėl tas „rąstas“?

Apsivilkau pižamą ir atsiguliau į lovą. Niekaip negalėjau patogiai įsitaisyti. Vis varčiausi nuo šono ant šono. Mėginau atsipalaiduoti. Giliai kvėpuoti ir panašiai. Nieko neišėjo. Atsikėliau ir nulipau žemyn į svetainę. Atsisėdau į fotelį. Lietus pliaupė vis stipriau. Įsivaizdavau, kokia dabar purvynė Palermo parke. Įsivaizdavau, kaip Ernestas važinėja ratais, mėgindamas surikiuoti savo mintis. Prisiminiau valytuvus, savo mašinos. Tą nevalantį, kurį jau prieš kelis mėnesius reikėjo pakeisti. Kairįjį. Ir pamaniau: „Geriau laukdama nuveiksiu ką nors naudingo.“ Nuėjau į garažą pakeisti valytuvų. Ernestas visuomet turi atsarginių mašinos dalių. Žvakių, saugiklių ir panašiai. Aš neblogai išmanau techniką, bet Ernestas šito nežino, nes prižiūrėti mašinas – vyrų darbas ir, kaip sakydavo mama, jei nors kartą pakeisi čiaupą, viskas, jis nutars, kad tu diplomuota santechnikė, ir nebeims į rankas atsuktuvo, net jei namie kiltų tvanas. Atvožiau dėžę, kurioje Ernestas laikė atsargines dalis ir panaršiau. Valytuvai buvo pačioje apačioje. Ir vis dėlto ne pačioje apačioje; ištraukusi valytuvus pamačiau voką ir jį, be abejo, atplėšiau. Mat aš turiu puikią nuojautą, jaučiau, kad privalau atplėšti. Ir ką jame radau? Šūsnį kitų Tavosios laiškų. Paženklintų Tavosios lūpdažiu. „Kokius niekus reikia malti, kad prirašytum tiek laiškų!“ – pagalvojau. Perskaičiau. Jie buvo pasibjaurėtini. „Regis, jis visiškas mulkis, – pagalvojau. – Įdomu, kur dar namie jis paliko savo meilės romano pėdsakų?“

Nusviedžiau valytuvus į kampą ir ėmiausi nuodugniai ieškoti po visus namus. Jau kurį laiką tikrinau Ernesto kišenes, portfelį, rašomojo stalo stalčius, naktinį stalelį, daiktadėžę. Bet atsarginių mašinos dalių dėžė pranoko bet kokią vaizduotę. Išnaršiau knygas, išverčiau susuktų kojinių poras, iškrėčiau lagaminų ir krepšių dugnus. Radau tik Ernesto paso nuotrauką, paženklintą Tavosios lūpų. Prezervatyvų dėžutėje. Nuotrauka buvo su dedikacija: „Kad džiaugtumės jais kartu.“ Tą akimirką man tapo aišku, kodėl Dievas pakišo tą rąstą ten, kur pakišo. Padėjau nuotrauką su prezervatyvais prie įkalčių, rastų per pirmąjį patikrinimą prieš kelias savaites. Ketinau, kol Ernestas grįš, viską sudeginti. Tokiomis aplinkybėmis nenorėjau rizikuoti, kad juos kas nors rastų. Bet, nežinia kodėl, pasilikau. Juk ką gali žinoti? Buvau įsirengusi garaže kai ką panašaus į slėptuvę, kol dar neturėjau savo sąskaitėlės banke. Darbą atlikau tikrai nepriekaištingai: išklibinau plytą, gražutėliai ištraukiau, perskėliau išilgai pusiau ir vėl įspraudžiau, kur buvo. Bet šįkart tik pusę plytos. Žinoma, pirma įkišusi banknotėlius. Banknotėliai dabar pačioje patikimiausioje vietoje. „Ką gali žinoti, kuo baigsis šios kiaulystės!“ – mąsčiau, sukdama nuotrauką ir laiškelius, kad sutilptų.

Tuo metu grįžo Ernestas. Pasislėpiau už mašinos, kad jis manęs nepamatytų. Pamaniau, būtų labai negerai, jei išlipęs iš mašinos jis užkluptų mane garaže. Pasijustų šnipinėjamas. Geriau jo neskubinti ir palaukti, kol pats viską išklos. Galbūt prie viskio taurės, gal prireiks ir glamonių. Nežinau, reikės kaip nors tinkamai jį nuteikti. O paskui įvyks pokalbis ir pagaliau ateis palengvėjimas. Ernestui išėjus luktelėjau, kol jis užlips į viršų. Puikiai žinojau, ką turiu daryti: nueiti į virtuvę ir pasišildyti truputį pieno. Paskui užlipti į viršų ir pasakyti: „Sveikas, brangusis, nenorėjau miego. Kaip tu?“

Prieš išeidama iš garažo, stabtelėjau apžiūrėti Ernesto mašinos. Ji visa buvo aptaškyta purvu. Supratau, kad kurį laiką man teks galvoti už du.

6

SKYRIUS

Ant Inesos Pereiros naktinio stalelio rasta ispaniškame laikraštyje išspausdinto straipsnio apie teismo praktiką kserokopija su pastabomis paraštėse ir puslapio apačioje, jos šiame teksto nuoraše pateikiamos pajuodintu šriftu.

Žemė nusikaltimo vietoje ir aplink ją yra tas objektas, nuo kurio teismo ekspertai pradeda įvykio tyrimą. Nors žemė pati savaime ir nėra įrodymas, ekspertai, ieškodami įkalčių, visada paima minėtos žemės mėginį. Šiais laikais teismo ekspertizė disponuoja itin tikslia technika, leidžiančia nustatyti, ar ant įtariamojo drabužių arba automobilio nėra tos pačios žemės pėdsakų.Skubiai išskalbti drabužius!

Taip pat galimas ir atvirkštinis variantas. Jeigu sulaikomas įtariamasis, bet dar nežinoma, kur buvo įvykdytas nusikaltimas, kruopštus įtariamojo drabužių, automobilio, gyvenamųjų patalpų ar darbo vietos patikrinimas gali leisti aiškiai nustatyti zoną ar konkrečią teritoriją, kurioje reikėtų ieškoti lavono, jeigu toks yra.