Клаудиа Пиньейро: Tavoji

Automobilio apžiūra turi lemiamą reikšmę. Nuodugniai patikrinamas kėbulas ir bamperis. Jeigu nustatoma, kad ant jų likę žemės pėdsakai sutampa su žemės mėginiais iš nusikaltimo vietos, tyrėjai turi svarų įrodymą.Kruopščiai išvalyti abi mašinas!

Tyrėjai taip pat paima nusikaltimo vietoje rastus grunto gabalus, kad paskui sulygintų juos su gruntu, prilipusiu prie įtariamojo mašinos važiuoklės. Jei grunto fragmentai sutampa kaip dėlionėje, automobilį vairavęs asmuo nenuneigs buvęs įvykio vietoje.

Kitas teismo ekspertų tyrimų objektas – padangų arba paliktų pėdų žymės. Naudojantis panašia į odontologų technika, išliedinami rastų žymių gipso liejiniai, kuriuos paskui galima nuodugniau ištirti. Jeigu padangų žymės yra svarbus įkaltis, iš jų pločio ir ryškumo tyrėjai gali nustatyti įvykio vietoje buvusio automobilio modelį, dydį ir ženklą. Jei padangos nudilusios, bus atlikta kur kas tikslesnė identifikacija, nes padangoms dylant standartinis gamintojo piešinys virsta kitu, unikaliu.Neaktualu, nes lijo.

Batų pėdsakai taip pat yra tiriami. Mažų mažiausiai iš jų galima nustatyti savininko batų dydį. Tačiau, turint omenyje padų modelių įvairovę rinkoje, taip pat labai tikėtina, kad tyrėjui pavyks nustatyti, kokio tipo avalynę avėjo asmuo ar asmenys, buvę nusikaltimo vietoje.

Be to, tyrėjai tvirtina galintys nustatyti tiriamus pėdsakus palikusio asmens eisenos ypatumus pagal tai, kaip susidėvėjęs bato padas.Įdomu, bet taip pat neaktualu.

7

SKYRIUS

Nešina šilto pieno stikline užlipau į viršų. Ernesto kambaryje neradau. Išėjau paieškoti į koridorių. Lali kambario durys buvo praviros, ir aš prisiartinau prie jų. Neužeidama paslapčia žvilgtelėjau į vidų. Ernestas sėdėjo ant grindų prie Lali lovos ir verkė. Glostė ją. Šitiek reikia nuveikti, o jis sėdi sau ir ašaras lieja. Dėl išlieto pieno nedera verkti. Reikia atsinešti skudurą ir viską sutvarkyti. Bet, regis, tik aš vienintelė pradėjau šiek tiek švarintis. Tačiau tam, kad apsišvarintume kaip dera, Ernestas turi pagaliau papasakoti man, kas atsitiko. Bet kol kas, regis, jam labiau rūpi pažliumbti prie mylimos dukrelės lovos. Jis taip ją lepina! Tiesiog Ernestas iki šiol jaučia jai kaltę. Nors praėjo septyniolika metų. Ernestas nebuvo apsisprendęs vesti, sakė, kad dar per anksti. „Per anksti?“ – nusistebėjo mama. Susitikinėjome trejus metus, nuo devyniolikos metų. „Paragink jį, mergyt, kitaip niekada neapsispręs.“ Ir aš paraginau. Buvo visai nesunku. Pastojau iš karto. Pasakiau jam, vos tik pasidariusi tyrimus. Ir jis sudvejojo – ne dėl manęs, o dėl to, ar nori vaiko. Niekada apie tai nekalbėjome, bet žinau, kad sudvejojo. Nuščiuvo, nepratarė nė žodžio. Nenorėjau, kad jis dvasiškai palūžtų, todėl kalbėjau neužsičiaupdama. Papasakojau sapnavusi, kad kūdikio akys visai kaip jo. Pasakiau, kad jau sugalvojau vardus, jei mergaitė – Laura, o jei berniukas – Ernestas. Papasakojau, kaip nudžiugo mama, išgirdusi, kad taps senele. Ernestas vis tylėjo. „Ernestai, juk nenori, kad jo atsikratyčiau, tiesa?“ Tai buvo stebuklingi žodžiai, Ernestas pravirko kaip vaikas. Vis kartojo: „Atleisk man, atleisk.“ Ir aš, neleidusi daugiau pratarti nė žodžio, paėmiau jam už rankos, uždėjau sau ant pilvo ir tariau: „Mažyli, susipažink su savo tėveliu.“

Nemiegojau ir laukiau jo. Nekantravau, kad Ernestas pagaliau man viską papasakotų. Bet buvo jau keturios ryto, o jis vis nesirodė. Galėjau jį susirasti ir pasakyti: „Ernestai, gal baigsi kvailioti ir pagaliau atsigulsi?“ Bet nenorėjau jo skubinti, jam buvo labai sunki diena. Nevertėjo pilti žibalo į ugnį. Man taip pat reikėjo pailsėti. Išgėriau pieną, atsiguliau ir užmigau.

Žadintuvas pažadino mane pusę septynių. Ernesto šalia neradau. Tai nebuvo įprasta, jis niekada nesikeldavo anksčiau septynių. Lova jo pusėje buvo nepaliesta. Mane nukrėtė šiurpas pagalvojus, kad jis miegojo susirietęs ant kilimo Lali kambary. Nuėjau pažiūrėti, bet jo ten neradau. Jis prausėsi po dušu. Reikėjo paskubėti, turėjau prieš jam išeinant išvalyti jo mašiną. Stulbinamai greitai nepriekaištingai ją nušveičiau. Tokius dalykus aš sugebu. Kai įžengiau į virtuvę, Ernestas jau buvo ten. Virė kavą. „Sveikas, brangusis“, – pasisveikinau. „Sveika“, – atsakė ir įsipylė kavos. Atsisėdau priešais ir nusišypsojau. Norėjau, kad jis pasijustų jaukiai ir suprastų, jog jo žmona – tarsi balzamas, galintis išgydyti bet kokias žaizdas. „Kas naujo?“ – paklausiau drąsinamai šypsodamasi, nes Ernestą visada reikia paraginti. Jis nieko neatsakė. Šypseną išlaikyti buvo sunku, ji sustingo veide tarsi grimasa. Kaip mane siutina, kai Ernestas užsisklendžia! Jis išgėrė kavą. Prie puodelio gulėjo perlenktas laikraštis, bet jis jo neatsivertė. „Blogas ženklas, jau pradeda krėsti kvailystes“, – pagalvojau. Ernestas niekada neišeina iš namų nepervertęs laikraščio. O pirmasis tobulo žudiko kodekso priesakas – laikytis kasdienių įpročių. Elgtis kitaip – lyg pačiam išsikviesti policiją. „Ei, vyručiai, pažiūrėkit, štai aš, tuščiu žvilgsniu, persimainiusiu veidu, apsilaistęs kava, nes nepataikau į burną, ar jums neatrodo, kad aš įsipainiojęs į kokią nors įtartiną istoriją?“ – „Ernestai, ar jau žiūrėjai savaitgalio orų prognozes?“ – paklausiau, atversdama laikraštį ir kone įbrukdama jam į rankas. Ernestas apsimetė, kad skaito. „Viešpatie, – pagalvojau, – kaip man bus sunku!“ – „Ernestai… ar ta užstrigusi sistema jau pataisyta?“ Ernestas pakėlė akis, ir manęs vos neištiko priepuolis: jos buvo pilnos ašarų. Sugniuždyta susiėmiau už galvos. Pažvelgiau į jį ir išbėriau: „Ernestai, turbūt ją pataisė, kol buvai pakeliui, nes po pusvalandžio parvažiavai, girdėjau tavo mašinos ūžesį, buvo vėliausiai pusė vienuolikos, o paskui nekėlei kojos iš namų. Girdi? Išvažiavai dešimtą, o grįžai pusė vienuolikos. Per tiek laiko nebūtum spėjęs nei kur nors nuvažiuoti, nei ką nors nuveikti. Supranti mane, tiesa?“ Nežinau, ar jis suprato. Ne tik nieko neatsakė, bet dar ir žiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, kad kilo noras už bausmę pastatyti jį į kampą. Nes širdies gilumoje, – ir tai rimta jo bėda, – Ernestas tebėra vaikas. Niekaip nesuauga. Ir kartais man pabosta būti jo mamyte. Kad ir kaip mylėtum vyrą, vis dėlto yra tam tikros ribos, ir būna akimirkų, kai man iš tikrųjų norisi jį nušauti.

Kaip tik mąstant, kad mielai jį nušaučiau, įžengė Lali. Kaip visada tik burbtelėjo pasisveikindama. Ernestas lydėjo ją akimis, kol ji atsisėdo, lyg ir ketino kažką sakyti, bet paskui griebė laikraštį ir apsimetė, kad skaito. Lali įsibėrė cukraus ir ėmė maišyti kavą. Spoksojo į puodelį ir vis maišė. „Mergyt, galvelė apsisuks“, – pasakiau, norėdama pralaužti ledus. Ji pakėlė akis, dėbtelėjo ir toliau lyg niekur nieko maišė. Šiaip jau už tokį elgesį skaldomi antausiai. Bet, kaip sakiau, tokiomis aplinkybėmis nederėjo kurstyti ugnies. Geriau buvo palikti ją ramybėje. „Kaip puikiai visi šiąnakt išsimiegojome, tiesa, Ernestai?!“ Ernestas, mano džiaugsmui, pakėlė akis. Bet čia pat vėl įbedė į laikraštį nieko neregintį žvilgsnį. Ir ką tu jam padarysi? Jis nesuvokė padėties, sakyčiau, buvo išmuštas iš vėžių. Vyras nužudo moterį, o paskui nebežino, ką daryti. Tai lyg beždžionė su peiliu. Kelia rimtą pavojų. Ryžausi veikti: jei neperimsiu vadžių į savo rankas, mes žuvę. „Pusė vienuolikos tu jau saldžiai miegojai, tiesa, brangusis?“ Mano „tiesa, brangusis?“ pakibo ore. Lali smerkiamai dėbtelėjo į mane, ji visada į mane smerkiamai žiūri, nors neturi jokio pagrindo. Pagriebė kuprinę ir išėjo. Man atrodo, kad ją erzina kiekvienas mano ištartas žodis. Ji sako, kad aš daug kalbu. Bet kada aš kalbu? Be to, mano esanti labai protinga, kaip „tėtis“, sako kaskart, rodydama pažymių knygelę. Žinau, kad ji mane niekina. Bet nepykstu, kas gi galėtų pykti ant savo dukters? Ji visada buvo labai nelanksti, labai vienpusiška. Mano, kad būti protingai – tai rinkti dešimtukus iš matematikos. O mano protas nekrinta į akis, jis visada šešėly, jam niekas džiugiai neploja, nerašo dešimtukų. Tai praktinis protas, pritaikomas kasdieniame gyvenime. Protas, galintis išgelbėti jos tėvą, kuriam gresia atsidurti už grotų. Nes kol aš kurpiu jos protingajam tėtušiui alibi, jis tik sėdi ir pučiasi nosį, daugiau nieko.